Medžioklės mainai – kaip diena ir naktis

Kaip rodo patirtis, medžioklės mainai, kad ir kokia teigiama būtų pati idėja, gali susiklostyti įvairiai. Pasak vieno šio judėjimo pradininkų, įmonės ir to paties pavadinimo svetainės exchangehunt.com savininkų čeko Františeko Štolfos, niekada nė neketinta kurti paslaugų agentūros ir kaip nors kontroliuoti kiekvieno susitarimo. Svarbiausia buvo sukurti platformą, kurioje medžiotojai iš viso pasaulio galėtų rasti tinkamų pasiūlymų, užmegzti naujų pažinčių ir pakviesti naujus draugus į svečius.

Vienintelis apribojimas – medžioklės mainai nemokami, visa kita – pačių medžiotojų sąžinė. Vis dėlto paaiškėjo, kad sąžinė nugali ne visada. Po išvykos į Kanadą paskambino draugas Zalánas iš Vengrijos ir pasiūlė šį kartą pamedžioti JAV. Medžioklės pakete – vapičiai, juodauodegiai (angl. mule deer) ir baltauodegiai elniai, meškos, pumos, vilkai. Skamba viliojamai, tad po neilgų svarstymų su kitu latviu Aiviu Zavišu ir Zalánu nutarėme sutikti. Šį kartą mainėmės su amerikiečiu, gyvenančiu palyginti netoli – Estijoje, prie Valgos. Sutarėme, kad jis važiuos į Latviją medžioti šernų, o į Vengriją – elnių, šernų, muflonų ir danielių, už tai jis mus spalį priims JAV. Amerikietis įsipareigojo pasirūpinti gyvenamąja vieta, o mes susimokėsime už leidimus ir lėktuvo bilietus. Skambėjo iš tiesų viliojamai. Taigi pernai spalio 6 dieną trise keliavome į Aidaho valstiją, į Eiverio kaimą Uoliniuose kalnuose.

 

Apie Franką
Iš karto susipažinus atrodė keista, kad mūsų šeimininkas Frankas nenaudoja mobiliojo telefono, bendrauja tik el. paštu. Buvo ir kitų keistenybių, bet pamedžioję kartu Europoje supratome, kad nuogąstavome be pagrindo, ir viskas turėtų būti tvarkinga. Mūsų laukė laukinis nuotykis su sunkiais išbandymais ir atšiaurokomis gyvenimo sąlygomis.

Atvykę į Spokano miesto oro uostą, mažumėlę išsigandome, nes mūsų niekas nepasitiko, o kadangi Frankas nepripažįsta mobiliųjų, 40 minučių laukėme nežinodami, ar apskritai teks medžioti. Pagaliau Frankas atvyko kartu su tėvu ir viskas buvo gerai. Vykome tiesiu keliu į Cabela’s – tai didžiulis prekybos centras, kur yra visko, ko reikia poilsiui gamtoje. Europoje nieko panašaus nerasi. Apimtimi šią parduotuvę galima palyginti su Depo. Įsigijome kelis kalnuose būtinus daiktus, medžiotojų leidimus ir buvome pasirengę medžioklei. Vakare, atvykę į Franko namus, buvome pervargę, bet mūsų laukė nemaloni staigmena. Šeimininkas mus apgyvendino svečių kambaryje ant grindų. Buvome šokiruoti netvarkos namuose ir nakvynės sąlygų. Tokio požiūrio į svečius dar nebuvome patyrę. Iššlavę ir sutvarkę svečių kambarį ėjome miegoti. Ryte buvo numatyta medžioti vietos apylinkėje, o kalnuose – tik užporyt.

Elnių pėdsakai ir pirmasis laimikis
Rytojus mus sutiko su nedideliu sniegu, tad šis rytas buvo nepamirštamas. Pirmą kartą mačiau kažką tokio – kalnuose gamta be galo graži. Kelių kilometrų kalnų žygyje matėme dešimtį juodauodegių elnių patelių su jaunikliais ir penkias baltauodeges elnes. Gamta iš tiesų nepakartojama ir šis rytas įsirėžė atmintyje. Po pietų ėjome šerti arklių ir susitvarkyti daiktų kitos dienos žygiui į kalnus. Pakeliui Frankas papasakojo, kad iš pagrindinės stovyklos netoliese jam teko pašalinti vieną arklį, nes jis buvo labai agresyvus, Franką numetė ir vos nesumindžiojo. Taigi turėjome patikrinti tą vietą, nes prie nugaišusio arklio tikrai prisirinks meškų ar vilkų, kuriuos medžioti turime leidimus. Frankas darė vis nemalonesnį įspūdį ir tarp mūsų net kilo smulkių ginčų dėl netvarkos ir kiauliško elgesio. Vis dėlto atvykome medžioti, o ne bartis dėl kasdienių reikalų, todėl stengėmės nekreipti dėmesio.

Vakare vėl vykome medžioti ir važiuodami pastebėjome tolumoje jauno juodauodegio elnio patiną. Prisėlinęs jį sumedžiojau – labiau todėl, kad, pasak Franko, mėsos mums reikia gyvenimui kalnuose. Grįžę namo susipažinome su dviem medžiotojais iš Vašingtono valstijos – Andy ir Brandy. Mūsų šeimininkas pasakė, kad jie prisijungs prie mūsų kalnuose kitą dieną. Vėl nemaloni staigmena, bet pagalvojome, kad kalnuose vietos užteks visiems.

Anksti nuėjome miegoti, atsikėlėme ketvirtą ryto – tikriausiai kaltas laiko skirtumas. Kai kiti tik pradėjo keltis, mes jau buvome visiškai pasirengę keliauti. Užtat nė iš tolo neatrodė, kad Frankas kada nors išsiruoš. Jis užtruko ilgai, ir nors planavome išeiti apie dešimtą ryto, susiruošėme tik antrą valandą po pietų. Frankas pasakė, kad keliausime tik dvi su puse valandos ir viską spėsime su šviesa.

Ilgas kelias kalnuose
Takai mus vedė per miškus, serpantinus, upes ir uolėtas apylinkes. Iki sielos gelmių atsigėrėjome laukinės gamtos grožiu. Po dviejų valandų sustojome pirmoje poilsio vietoje dviejų upių santakoje. Paaiškėjo, kad reikės eiti dar dvi valandas. Nusprendėme nedelsti, nes nė vienas nenorėjome eiti į stovyklą visiškoje tamsoje. Pakeliui Aivis pasakė, kad jaučiasi prastai – jam sukilo temperatūra. Visi buvome peršalę, trūko vaistų. Pasirodo, Frankas apie tokius dalykus nė nepagalvojo. Ėjome dar dvi valandas, paskui dar dvi. Žygio tikslą pasiekėme tik dešimtą vakaro – šešiomis valandomis vėliau, nei buvo žadėta. Į priekaištus, kad meluoja apie likusį atstumą, Frankas atsakė: „Time is relative, everything is relative!“ (iš angl. „Laikas reliatyvus, viskas reliatyvu“).

Franko duota palapinė neįtikėtinai smirdėjo, tad ėjome miegoti didelėje bendroje palapinėje. Ryte išvydome šokiruojantį vaizdą – stovykla atrodė kaip sąvartynas. Nejučiomis kartkartėmis prisiminėme išvyką Kanadoje, kur viskas buvo tvarkinga, patogu ir apgalvota. Visą rytą su Aiviu ir Zalánu praleidome tvarkydami stovyklą. Nereikia nė sakyti, kad niekas mums nepadėjo. Po pietų ėjome į žvalgybą. Netrukus supratome, kad jeigu liksime pagrindinėje stovykloje, nieko nesumedžiosime – per toli nuo medžioklės vietų. Kitą dieną nusprendėme persikelti arčiau perspektyvių plotų. Vakare susikrovėme viską, kad iš ryto galėtume laiku pradėti žygį. Frankas, aišku, nieko nesusidėjo, tad ryte vėl gavome laukti tris papildomas valandas. Pusę mūsų sudėto maisto Frankas išmetė lauk, paskelbdamas, kad perdedame ir tiek daug nereikės. Kai Frankui liko ruoštis apie pusvalandį, nusprendėme, kad galime pradėti be jo. Arkliais jis mus tikrai greitai pasivys. Po poros valandų Frankas dar nepasirodė. Nusprendėme užkurti laužą. Aivis ir Zalánas liko, o aš ėjau ieškoti mūsų šeimininko. Pakeliui jį sutikau: pasirodo, jis užsivėlino todėl, kad vienas arklys vėl pasiuto ir paspruko.

Gyvenimas vigvame
Radome gražią, gerą vietą stovyklai. Pradėjome statyti palapinę, pjauti malkas ir ruošti aplinką. Vėliau ėjau apžiūrėti apylinkės ir visai netoli radau fantastišką atodangą. Dar didesnė buvo mano nuostaba, kai išgirdau vapičio rujos šauksmą vos už 300 metrų. Angliškai tai vadinama bugle (tariama bjūgl), o lietuviškai būtų galima pavadinti giliu, ištęstu inkštimu. Vis dėlto, kad ir kaip vapičių šauksmas skiriasi nuo mums įprastų tauriųjų elnių rujos garsų, vadinkime jį baubimu. Grįžau į stovyklą, pasiėmiau ginklą ir elektroninį vilioklį. Medžioklė prasideda! Su Aiviu ir Zalánu pradėjome sėlinti, bet labai greitai supratome, kad kalnuose viskas kitaip. Jeigu elnias baubia už 300 metrų kitoje griovos pusėje, aplink reikia eiti kokius tris kilometrus.

Sutemus grįžome atgal, ir rytas mus pasitiko sniegu. Supratome, kad reikia tvarkingos stovyklos. Mudu, latviai, sparčiai surentėme iš eglišakių tvorą, kuri buvo pakankamai tanki, kad apsaugotų nuo vėjo. Per dvi dienas pastatėme jaukų vigvamą su durimis ir didele skyle stoge, skirtą dūmams išeiti. Mūsų vigvamo grindys irgi buvo padengtos eglišakiais. Išėjo labai jauki ir maloni stovykla.

Frankas toliau elgėsi kaip kiaulė ir šiukšlino kas žingsnis. Įkalbėjome jį grįžti atgal paimti papildomo maisto ir, aišku, norėjome jo atsikratyti. Po pietų kiekvienas demonstratyviai išsiplovėme indus, bet Frankas savo neplautus tiesiog numetė ant žemės vidury stovyklos ir išėjo. Tai mus labai supykdė.

Pradėjo snigti vis stipriau ir stipriau. Pavakary bandėme prisišaukti vapitį, bet atsakymo nebuvo. Nepaprasta būti tik trise vidury niekur. Tos dienos apsnigtame kempinge buvo itin malonios. Tai buvo keista išgyvenimo patirtis, kuriai nebuvome pasiruošę, bet kaip tik todėl ji buvo tokia pirmykštė ir įdomi.

Trečią dieną sniegas pradėjo tirpti ir mes su Aiviu nusprendėme eiti patyrinėti apylinkės. Kitapus griovos radome daug juodauodegių ir baltauodegių elnių bei vapičių pėdsakų. Radome ir vieną apsnigtą meškos pėdsaką. Tyrinėdami aplinką supratome, kad čia ką nors sumedžioti labai sudėtinga. Nusprendėme visi trys visą rytojų medžioti šioje vietoje. Frankas atvežė mums maisto, tad be galo džiaugėmės valgydami mėsą su tortilijomis, nes mūsų maisto likučiai jau buvo praktiškai išsekę. Prisimenu, kad desertui į tris dalis padalijome šokoladuką Snickers!

Vienintelis laimikis – vapitis
Frankas po poros valandų mus paliko – jis ėjo pakuoti pagrindinės stovyklos. Nusprendėme po dviejų valandų eiti kitur, nes ilgesniam laikui maisto būtų neužtekę. Andy ir Brandy buvo išvažiavę dar prieš sniegą. Priešpaskutinę dieną kalnuose spindėjo saulė, viskas tirpo, oras buvo tobulas. Nusprendėme apie pietus eiti medžioti ir likti lauke iki tamsos. Niekas nieko nematė visą dieną. Grįžau į stovyklą pirmas ir pradėjau kurti laužą, kad sušilčiau. Staiga pasirodė, kad išgirdau vapitį. Išėjau į lauką į atvirą vietą ir taip – iš tiesų! Kurį laiką už 200 metrų nuo manęs baubė vapitis. Nusprendėme iš ryto, auštant, jį sumedžioti. Vakarą praleidome labai tyliai, kad gyvūno nesutrikdytume, nes jis riaumojo gana arti.

Iš ryto su Aiviu ėjome medžioti, Zalánas jautėsi prastai ir liko gulėti. Vapitis atsiliepė gerai ir intensyviai. Aivis pradėjo prie elnio sėlinti. Buvo įdomu pasiklausyti, kaip Aivis su vapičiu artėja vienas prie kito, kol triukšmingai braškėdamas elnias priėjo visai arti ir Aiviui buvo proga iššauti. Vapitis tiesiog stovėjo, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Nuskambėjo antras šūvis, ir gyvūnas nubėgo. Aivis sekė iš paskos. Vapitis gavo trečią kulką ir vėl dingo krūmų tankmėje. Nuėjau atgal į stovyklą pasikviesti Zaláno ir abu skubėjome padėti Aiviui. Praėjo apie dvidešimt minučių nuo pirmo šūvio. Radome vapitį gulintį krūmuose ir kilnojantį galvą. Po ketvirto ir penkto šūvio gyvūnas sustojo ir nuslydo kalnu žemyn. Iš garso supratome, kad nugaišo netoliese. Džiaugsmas buvo neišpasakytas, nes atrodė, kad šiomis sunkiomis medžioklės sąlygomis beveik neįmanoma ko nors sumedžioti. Nusifotografavę ir išskrodę laimikį pakilome atgal į stovyklą, kur pagaminome vapičio bumbulus ir pasididžiavimą. Pagalvojome – kad jau Kanadoje valgėme meškino brangenybes, tai kodėl JAV neparagavus vapičio? Buvo neapsakomai skanu!

Atgal į civilizaciją
Prieš pat pietus grįžo Frankas ir nusprendėme keliauti iš kalnų. Frankas su Aiviu nuėjo doroti elnio, o mudu su Zalánu likome pakuoti stovyklą. Apie antrą pradėjome keliauti. Paklausėme Franko, kiek reikės eiti (šįkart ėjome kitu keliu). Jis atsakė – dvi valandas. Tada paklausėme, kodėl nėjome į kalnus šiuo trumpuoju keliu, o vingiavome aštuonias valandas. Franko atsakymas, švelniai tariant, nustebino – jis norėjo pažiūrėti, ar įmanoma į kalnus įeiti taip giliai. Tikras keistuolis!

Išeiti iš kalnų truko penkias valandas. Ten, kur išėjome, turėjo laukti Franko tėvas, bet jo nebuvo. Taigi, greitai užkūrėme laužą, pastatėme palapinę ir pasirengėme mažiausiai dar vieną naktį praleisti kalnuose. Po pusryčių sugalvojome, kad Frankas su arkliais turėtų vykti į pirmąją stovyklą, nes ten liko automobilis ir nežinome, kas nutiko jo tėvui. Maistas baigėsi, tad likti čia buvo neįmanoma. Be to, pasak Franko, kelyje, kur praleidome šią naktį, žmonių gali nepasirodyti mėnesius. Po dviejų valandų, kai mūsų šeimininkas išėjo, atvažiavo jo tėvas Davidas su dar vienu vyru. Pasirodo, Davidą sulaikė sniegas ir jis visą naktį praleido kasdamas savo visureigį. Medžiotojas Michaelas važiavo ieškoti naujų medžioklės vietų ateičiai ir padėjo ištraukti Franko tėvo automobilį. Davidas mus pavaišino šaltu alumi. Tokio skanaus gyvenime nebuvome gėrę!

Po trijų valandų grįžome į civilizaciją ir nusprendėme išsinuomoti viešbučio kambarį, kad nereikėtų grįžti į Franko namus. Maisto prisipirkome sočiai, nes buvome, švelniai tariant, išbadėję. Išpirkome visą vyną vietos parduotuvėlėje ir tvarkingai atšventėme grįžimą į civilizaciją. Vakare pasirodė ir Frankas, ir kitas dvi dienas medžiojome artimoje apylinkėje. Greitai supratome, kad šansai ką nors sumedžioti menki. Nusprendėme vykti atgal į Spokaną, kur po dviejų dienų turėjo būti mūsų reisas atgal į Latviją. Tuo metu net negalėjome įsivaizduoti, kad taip greitai namo negrįšime ir patirsime turbūt didžiausią košmarą gyvenime…

Stokite! Jūs areštuoti!
Skrydžio atgal dieną nuvažiavome į oro uostą, atidavėme bagažą ir pėdinome į kioską nusipirkti gėrimų. Jau buvome pakeliui į kontrolės punktą, kai pastebėjau du policininkus. Jie sparčiai prie mūsų artėjo. Sutrikau ir net pažiūrėjau už nugaros dairydamasis, ką jie nori areštuoti, kai pamačiau už nugaros dar penkis vyrus policijos uniforma. Jie mus apsupę sušuko: „Jūs areštuoti!“ Surakino antrankiais ir apieškojo. Buvau šokiruotas ir nesupratau, kas vyksta. Tada policininkai perskaitė mums teises ir paaiškino, kad Aidaho valstija išdavė orderį mus įkalinti už kažkokius medžioklės pažeidimus. Jie kiekvienam įteikė po kaltinamąjį raštą, o šokiruotas supratau tik tai, kad kaltinimai iškelti pagal Franko liudijimus, o pirmasis kaltinimas – dėl bendradarbiavimo su medžioklės organizatoriumi, neturinčiu teisės organizuoti komercinės medžioklės.

Išpirkos suma – 250 000 dolerių. Kiekvienam! Išsigandau, nes nesupratau, kuo mus kaltina. Kodėl tokia didelė išpirka?! Mus nuvežė į Spokano kalėjimą, kur davė oranžinius 3XL dydžio drabužius, uždėjo antrankius (mano numeris 275) ir kiekvieną atskirai nufotografavo. Paskui buvome tardomi, tada man pavyko įkalbinti policininką leisti paskambinti artimiesiems, kad trimis žodžiais pasakyčiau, kas vyksta. Tada kiekvieną atskirai pasodino į dvivietes kameras kartu su kitais kaliniais. Mano kameros draugas buvo pagiriotas narkomanas. Pirmas dvi dienas iš jaudulio negalėjome nieko nei valgyti, nei gerti. Dėl to džiaugėsi kameros draugai, kurie suvalgė visą mūsų maistą. Nežinodami, kas su mumis nutiks ir kiek būsime kalėjime, negalėjome nė miegoti.

Gyvenimo sąlygos buvo apgailėtinos. 6–7 kvadratinių metrų dvivietės kameros su dviem lovomis, klozetu ir kriaukle. Laikrodžio nebuvo ir tai dar labiau blogino situaciją, nes keista nežinoti, kiek valandų. Tai turbūt supras tik tie, kurie ką nors panašaus patyrė. Maistas buvo labai prastas. Dažniausiai duodavo baltos duonos riekelę su mažu gabalėliu sviesto. Porą kartų davė ploną prastos kokybės dešros gabalėlį ar vaisių želė užsidėti ant duonos, taip pat 100 gramų pieno pakelį. Kalėjimo sąlygos ir kaliniai su savo gaujomis ir tatuiruotėmis – viskas taip, kaip rodo Discovery laidose. Trečią dieną mus perkėlė į kitą aukštą. Mane ir Aivį uždarė į vieną kamerą, o Zaláną – į gretimą. Dabar jautėmės daug geriau. Tą pačią dieną man ir Aiviui paskambino Latvijos ambasados atstovė Gundega Riekstinia. Dar kartą ačiū Gundegai už viską, ką dėl mūsų padarė!
Susijaudinau išgirdęs balsą gimtąja kalba ir informaciją iš mūsų namiškių, kad visi darys viską, kas įmanoma, kad mums padėtų. Apie 13 valandą vietos laiku mus nuvežė į teismo posėdį, kur simboliškai buvo sprendžiama mus perduoti Aidaho valstijai. Areštuoti buvome Vašingtono valstijoje, ir 250 000 dolerių išmoka buvo iš dalies su tuo susijusi. Aidaho valstijos pareigūnai galvojo, kad stengiamės bėgti iš JAV, nors bilietus buvome įsigiję dar prieš porą mėnesių. Į klausimą, kas mums gresia, niekas negalėjo atsakyti. Mat kaltinimai buvo iškelti Aidaho valstijoje, o tai jų jurisdikcija, todėl atsakymas bus tik tada, kai pateksime į Aidahą. Buvo sunku praleisti penkias dienas nežinant, kas su mumis nutiks ir kas mums gresia. Kitą dieną Zaláno tėvui pavyko susisiekti su sūnumi. Padedami ambasados ir mes paskambinome savo artimiesiems Latvijoje.

Būdami su Aiviu vienoje kameroje visą laiką sukome įvykius, kad suprastume, kas nutiko ir kaip elgtis toliau. Laiko buvo daugiau, nei reikia, todėl prisigalvojome tokių absurdiškų ir nerealių dalykų, iš kurių dabar prisimindami juokiamės. Pavyzdžiui, ruošėmės tam, kad atvykę į Aidahą būsime tardomi antrą kartą. Kad tyrėjus įtikintume, jog nesame kalti, prigalvojome įvairių kabliukų savo istorijose. Tikėjomės, kad tyrėjai už jų užkibs ir užduos tuos klausimus, kurių norėtume. Realybėje paaiškėjo, kad viskas veltui. Jeigu amerikietis tave pasodino į kalėjimą, jo nebedomina, ar tu kaltas, ar ne.

Dienos režimas buvo toks: 6:30 pusryčiai, 11:00 pietūs, 12:00 pasivaikščiojimas su visais kaliniais. Tuo metu galėjome eiti į dušą, žaisti krepšinį ir paskambinti. 16:00 vakarienė, ir viskas! Toliau laisvalaikis kameroje iki 6:30, o paskui vėl pusryčiai.

Ketvirtą dieną mums atnešė skustukus ir pasakė, kad turime dešimt minučių nusiskusti. Tris savaites nebuvome to darę! Skubėdami kone nusidraskėme veidus! Aivis kelis kartus įsipjovė ir vaizdas buvo baisus. Vis dėlto norėjome prieš teismą atrodyti truputį geriau nei laukiniai. Ketvirtos dienos vakarą pradėjome laukti konvojaus. Iš kitų įkalintųjų sužinojome, kad paprastai kaliniai gabenami naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. Negalėjome užmigti, nes labai tikėjomės, kad mus perveš į Aidahą. Jeigu tai bus ne tą naktį, reikės likti dar savaitę Spokano kalėjime.

Konvojumi į Aidahą
Ketvirtadienio naktį kažkas pasibeldė į duris ir paragino ruoštis – po dešimties minučių išvažiuojame. Buvome labai laimingi! Surakintomis rankomis ir kojomis autobuse – viskas kaip filmuose. Iš pradžių patekome į Ker d’Aleno kalėjimą, kur apie dvi valandas laukėme kito konvojaus į mūsų galutinį tikslą – Šošonių apygardos kalėjimą Volaso miestelyje. Ker d’Alene nuotykių irgi netrūko.

Mus pasodino į poros kvadratinių metrų narvelį su šešiais ar septyniais kitais kaliniais. Du jų juokdamiesi pradėjo krapštyti spyną. Paklausiau, kam to reikia, bet jiems viskas atrodė juokinga ir jie nenustojo. Meksikietis šalia manęs patarė nežiūrėti, ką jie daro, ir žiūrėti į kitą pusę. Taip ir padarėme. Jiems pavyko – varteliai buvo atidaryti. Galvoje kilo visokių minčių, ką atsakyti, jeigu sargybiniai paklaus, kas tai padarė. Kalėjime išdavikų nemėgsta, bet daugiau nemalonumų irgi nesinorėjo. Atėjo sargybinis ir tik pasijuokė iš kolegų, kurie turbūt pamiršo užrakinti vartelius. Neilgai trukus mus vėl surakino, ir prasidėjo kelias į Volasą.

Atvykome apie devintą dešimtą ryto, bet kameroje buvome tik apie septintą vakaro. Pas Zaláną atėjo išpirkos kompanijos atstovai ir sumokėjo išpirką, taip Zalánas išėjo į laisvę. Nusprendėme, kad taip geriau, nes Zalánas išėjęs galės daugiau mums padėti. Taip su Aiviu likome dviese. Sužinojome, kad Frankas irgi atvyksta į šį kalėjimą. Kalėjimas mažytis ir čia neva geriausias maitinimas valstijoje, o sargai draugiški, paslaugūs ir supratingi. Su Spokano košmaru nepalyginsi, bet kalėjimas lieka kalėjimu! Kameros šį kartą didelės, plačios. Iš pradžių buvome aštuoni kaliniai. Visi labai draugiški, bet, aišku, kiekvienas su savo keistenybėmis. Supratome, kad ilgainiui kalėjime visi tampa keistuoliais. Kitą dieną išsiprašėme į kalėjimo biblioteką, jeigu taip galima pavadinti – tai tiesiog susitikimo erdvė, kur atnešamos tave dominančios knygos. Apie Aidaho medžioklės įstatymus buvo keli tomai, tad galėjome pradėti lavintis. Visą dieną studijavome literatūrą, ir sargai mums maloniai padėjo su juridiniais terminais, kurių iš pradžių nesupratome. Ypač sunku pasidarė perskaičius, kad už mūsų kaltinimus priklauso iki 50 000 dolerių bauda ir (ar) iki 5 metų kalėjimo!

Kiti kaliniai mums irgi daug padėjo aiškintis šiuos teismo sistemos niuansus. Ypač pravertė Stano Redfordo patarimai. Jį atvežė trečią dieną, kai atvykome į Volasą. Nuo kitų kalinių jis skyrėsi savo intelektu. Greitai radome bendrą kalbą, ir jis mums savo teisine patirtimi labai padėjo. Pasirodo, Stanas yra gana pasiturintis žmogus, bet labai karštakošis – už muštynes porą metų sėdėjo kalėjime. Aidaho valstijoje net už nedidelius pažeidimus gresia kalėjimas. Priežastis labai paprasta – čia kalėjimai yra didžiulis verslas. Ilgainiui supratome, kad JAV nieko nedomina, ar tu kaltas. Nori išeiti? Mokėk. Jeigu negali, sėdėk. Viskas už pinigus. Pavyzdžiui, telefonas kalėjime. Viena pokalbio minutė kainuoja 1,5 dolerio, o sujungimas – 2,5! Šiais laikais internetu išlaidas būtų galima minimizuoti, bet niekas nesuinteresuotas to daryti, nes pinigėliai kapsi! Prakalbėjome už kokius 300 dolerių!

Teismas
Pirmadienį turėjome pirmą teismo posėdį Volaso teisme. Šį kartą dėl mažesnio užstato (250 000 dolerių). Zalánas žadėjo, kad jo advokatas Chrisas Phelpsas parūpins gynėją ir mums. Teismo salėje buvo ir jiedu. Teismas prasidėjo ir mūsų nerimas augo, nes advokatas nepasirodė. Tada mes su Aiviu turėjome kalbėti patys, o prokuratūros atstovas liepė palikti galiojantį užstatą. Jis pabrėžė, kad esame užsieniečiai, jie neturi informacijos apie mūsų praeitį ir negali žinoti, ar nebandysime pabėgti!
Abu su Aiviu buvome šokiruoti ir puolėme į neviltį, nes tikėjomės, kad išeisime į laisvę. Užstatą teisėja sumažino iki 200 000 dolerių kiekvienam. Situacija tapo dar tragiškesnė, nes Chrisas prašė teismo leisti Zalánui vykti į Vengriją pas savo besilaukiančią žmoną, ir teismas leido! Mudu su Aiviu pasijutome apleisti. Atrodė, kad Zalánas tik pasirūpino savimi, o mes likome vieni įkalinti užsienyje. Žinodamas Zaláną negalėjau tuo patikėti. Žinojau, kad reikia išlaikyti šaltą protą ir galvoti, kaip ištrūkti. Vėliau telefonu Zalánas ramino, kad viskas bus gerai, bet tikėti buvo sunku.

Kitas teismo posėdis buvo už dešimties dienų. Per šeimas informavome darbovietes ir be galo dėkojame savo vadovybėms už supratimą, paramą ir pagalbą. Dienos ėjo ir pagaliau atvyko Chriso žadėtas advokatas Douglas Phelpsas. Jiedu susitarė su prokuratūra perkelti teismo posėdį. Pasiūlyta atmesti visus kaltinimus, jeigu pripažinsime kaltę ir sumokėsime baudą kartu su tyrimo išlaidomis. Po dviejų kalėjime praleistų savaičių buvome pasirengę pasirašyti bet ką, kad tik išeitume! Ir nors teisininkai sakė, kad galime palaukti ir kitas prokuratūros pasiūlymas tikrai bus daug geresnis, nes dabartinė bauda išpūsta, matydami progą pabėgti iš šio košmaro nusprendėme nelaukti jokių geresnių pasiūlymų.

Kaltinamasis raštas – slaptųjų agentų darbas
Douglas mums patarė perskaityti kaltinamąjį raštą. Jį parašė Andy ir Brandy. Taip, tie patys medžiotojai iš Vašingtono. Pasirodo, jie buvo federaliniai agentai, kurie rinko įrodymus prieš Franką. Kaltinamajame rašte buvo daug melo ir pagražinimų, ir remiantis šiuo melu be jokių įrodymų mus tiesiog patupdė į kalėjimą 15 dienų! Tarsi filme.

Po kalėjime praleistų 15 dienų įvyko teatrališkas teismas, kur viskas jau buvo sutarta, ir mus paleido. Nuo mūsų arešto valdžios įstaigų atstovai ieškodami įrodymų net nepatikrino mūsų telefonų ir krepšių. Išeina, kad sėdėjome kalėjime 15 dienų, o jeigu būtume laukę savo tiesos, būtų reikėję laukti dar 3–4 mėnesius, kol teismo procesas baigtųsi. Įdomus jausmas – tuo metu, kol buvome kalėjime, niekas net nesusipažino su įrodymais.

Namo
Kitas dvi dienas praleidome Spokane, laukdami, kada mums grąžins daiktus. Tada nusipirkome naujus lėktuvo bilietus ir lapkričio 10 dieną parskridome į Rygą. Viskas atrodė kaip blogas košmaras ir vis dar sunku patikėti, kas nutiko. Manau, kad Frankas mus į šią situaciją įtraukė ne piktavališkai, o tiesiog dėl savo paviršutiniško požiūrio į gyvenimą. Vėliau sužinojome, kad Frankas, nebūdamas oficialus medžioklės organizatorius JAV, sukūrė svetainę, kurioje aktyviai reklamuoja medžioklę Aidahe. Tai tas pats kaip išeiti į gatvę su plakatu „Užsiimu brakonieryste!“ Logiška, kad tarnybos greitai jį rado internete ir lengvai patikrino, ar jis turi leidimą organizuoti medžioklę.

Ką ir besakysi. Kai važiuojate į užsienį medžioti, susipažinkite su vietos įstatymais ir patikrinkite, pas ką važiuojate. Ir „oficialios“ medžioklę siūlančios įmonės gali tai daryti neoficialiai, jums galvojant, kad viskas gerai. Šaukite pro šalį ir nė plauko!


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Pasakoja: ARTŪRAS PENCIS
Kopijuoti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *