Medžioklės kultūra ir tradicijos prasidėjo nuo skrybėlių

Šiandien bet kuris, einantis žvėrių takais, apie medžioklės kultūrą, tradicijas gali daug ką pasakyti. O juk buvo laikas, kai karai, įvairios santvarkos jas naikino ir keitė ne kartą. Atsirasdavo naujų ir visai netikėtų formų, neretai atneštų iš kitų šalių.

Dabar medžioklės kultūra ir tradicijos vėl tampa vis aukštesnio lygio. O kokios buvo 1973 metais, kai aš tapau medžiotoju? Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienos tada dar nešventėme. Tačiau jau neretai už taiklų šūvį prie skrybėlės ar striukės atlapo kišome eglės šakelę. Tokią pat padėdavome ant sumedžioto žvėries.

Kostas Slivskis 1973 m

Jau imtasi reikalauti į žvėrį šauti iš atstumo, leidžiančio sumedžioti. Jau būta ir kalbų, jog reikia šauti taip, kad žvėris kristų vietoje, nesikankintų ir nenubėgtų sužeistas. Būtina sumedžioto ar sužeisto žvėries paieškai turėti tam skirtos veislės šunį. Tačiau tai ir šiandien neretai pamirštama, ne visi medžiotojų kolektyvai turi tam tinkamą šunį, o medžioti nori ir neretai nugali azartas – šaunama iš per tolimo atstumo. Ir dar nevalia pamiršti: padorumas reikalauja, kad į žvėrį šautų tas, kuriam laimikis arčiau.

Tais laikais šovinius darėmės patys. Kai kurie senesni to meto medžiotojai šovinynuose dar turėdavo šovinių su dūminiu paraku. Pykštelėdavo į žvėrį, pasipildavo dūmų kamuolys ir… nematydavo, ar žvėris krito. Šovinius darėme su paraku „Sokol“ (rusiškai), vėliau atsirado dar geresnis – „Bars“.

Pakalbėkime apie aprangą, kuri neabejotinai yra medžiotojų kultūros dalis.Tais septintojo dešimtmečio metais daugelis į medžioklę ėjome vilkėdami padėvėtą lietpaltį, prastesnę striukę ir kelnes. Žiemą neretai viršutinis rūbas buvo rusiška šimtasiūlė, užmaukšlinta nutrinta ausinė.

Tačiau populiarėjant medžioklei, ypač didesniuose šalies miestuose, greitai viskas pasikeitė ir medžiokliai ėmėsi rengtis kilniau, puošniau, su medžioklei skirtais rūbais.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog tada, prieš tuos 50 metų, medžioklės reikmenų parduotuvių net nebuvo. Gal nebuvo finansinių galimybių, gal ir supratimo trūko. Dabar bene kiekvieno rajono centre yra specialios medžioklės parduotuvės – jose rasi kokių tik nori medžioklinių drabužių, įvairiausių skrybėlių ir būtent medžioklei skirtų ausinių, ginklų, šaudmenų, atributikos, šiuolaikinių medžioklės prietaisų.

Tačiau mūsų, „Kontaučių“ (Plungės r.), klubo medžiotojai gali didžiuotis, jog 1975 metais užsisakėme ir Plungės siuvykloje kiekvienam nariui pagal galvos dydį iš dirbtinės odos pasiuvo skrybėles. Visas vienodos formos. Tiesa, žalios odos nebuvo, tad skrybėles pasiuvo juodas.

Vienodos visų medžioklės dalyvių skrybėlės gerokai pagražino dvivamzdžius nešiojančius vyrus. Jie tapo lyg kokie kariškiai. Vėliau į klubą ateinančius ne visada bepavykdavo prikalbinti užsisakyti skrybėlę, tad, laikui bėgant, skrybėlėtų medžiotojų sumažėjo. Na, atsirado prabangesnės, kilnesnės, ne iš dirbtinės odos.

Dažnai pasižiūriu į tas senas nuotraukas, kur medžiotojai vienodomis skrybėlėmis. Jos neabejotinai pasako, jog ir tada jau norėjome kiek įmanoma labiau kelti medžioklės kultūrą, atsirado naujų tradicijų, trofėjų parodos, imtasi rengti sezono uždarymo šventes, įvairiais būdais bendrauta su vietos gyventojais.

Kita tame klube apie 1975 metus prasidėjusi medžioklės kultūros dalis – ragu paskelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga. Rago garsu imtasi pagerbti ir sumedžiotą žvėrį. Tada, septintajame dešimtmetyje, nedaug kur tai buvo daroma. Retas klubas ir ragą turėjo, tad pūtėme į šautuvo vamzdį – taip pagerbdavome laimikį, ypač jei tai buvo girių karalius – briedis.

Medžioklės kultūra būtina tarpusavyje bendraujant medžiotojams. Vėlgi prisiminsiu senus laikus. Sumanėme savo kolektyve išgyvendinti keiksmažodžius. Net tai kontroliuojantis žmogus buvo paskirtas, o už susikeikimą nustatyta 10 kapeikų (rusų pinigais) bauda. Regis, nedideli pinigai, bet per būrį medžiotojų susirinkdavo nemažai. Pinigai buvo dedami į klubo namelyje esančią specialią dėžutę įvairioms lėšoms. Iš pradžių ta dėžutė greitai prisipildydavo, o paskui keiksmažodžių ėmė mažėti. Dabar jau retai šiame klube jį beišgirsi.

O kokios buvo medžioklės? Tada nė minties nebuvo apie samdytus varovus. Susirinkę medžiokliai išsiskaičiuodavo pirmais, antrais ir paeiliui eidavo varovais. Tiesa, jei miškas mažesnis, kartais ir varovų mažiau tereikėdavo. Retai kur traukdavo numerius, į kokią vietą per varymą stoti. Geresnėje vietoje (per kurią didesnė tikimybė, jog bėgs žvėris) stodavo labiau patyręs, taiklesnis medžiotojas ir ne bet kur, o ant žvėrių pramintų takų.

Vykdėme valstybinius planus. Mus tuometinė valstybė vertė tai daryti, o už tai gaudavome tik kapeikas. Tad nieko nuostabaus,  jog neretai medžiokliai pasavivaliaudavo.

Sumedžiotus žvėris veždavome į mėsos kombinatus. Už tai tuometinė sovietinė mūsų valstybė gaudavo valiutos (dolerių). Didesnė dalis tų dolerių atitekdavo Maskvai. Už likusius (regis, 20 proc.) Lietuva iš užsienio pirkdavo brangios medicininės aparatūros, miško technikos. Bijau pameluoti, bet girdėjau, jog Vilniuje filharmonijos akustikos įranga nupirkta Vokietijoje už medžiotojų pinigus.

Manau, jog ne kiekvienas šiandieninis medžiotojas apie tai ir žino. Ką jau bekalbėti apie medžioklės priešininkus, kurie jokio supratimo neturi apie medžioklės naudą ir žvėrių takais einančiuosius tiesiog vadina žudikais.

Briedžius medžiojome tik valstybei. Reikalaudavo, kad šautume į galvą, sprandą, kad mėsa nebūtų kruvina, aukštesnės kokybės. Tai kartais ir pamatydavome bėgantį briedį – prasižiojusį, su išdaužytais dantimis. Baisu…, bet taip buvo.

Tiesa, gal apie 1980 metus būreliui jau leisdavo kasmet sumedžioti jauniklį. Buvo licencijos ir apie pusę šernų atiduodavome valstybei. Tas pats su stirnomis. Kiek žinau, šiauresniuose Lietuvos rajonuose, kur yra daugiau elnių, valstybei rajono medžiotojai atiduodavo po kelis šimtus elnių.

Net lapių, usūrinių šunų, kiaunių kailius kurį laiką privalėjome pristatyti į paruošų kontoras. Tada mūsų moterys buvo „pamišusios“ dėl palto apykaklės iš lapės kailio, dėl kepurės iš usūrinio šuns kailelio, tad ne visi kailiai atsidurdavo paruošų kontorose.

O kai padidėjo bebrų populiacija, ir jų kailiai ten keliaudavo. Kurį laiką reikėjo ir šernų kailius atiduoti paruošoms, bet greitai atsisakė – nustatė, kad jie netinkami. Mat iš šerno kailio padaryti batai praleidžia vandenį.

Po nepriklausomybės atgavimo medžioklė gerokai pasikeitė. Regis, turėjo viskas eiti geryn. Tačiau atsirado daugybė įstatymų, ypatinga kontrolė, nors jau seniai aišku, kad tik patys medžiotojai puikiai žino, kokių žvėrių reikia turėti savo medžioklės plotuose, kaip elgtis, kad jų nemažėtų. Daugeliui medžioklės aistra yra didžiulė, tad būtina, kad žvėrių nemažėtų, kad vis kiltų medžioklės kultūra, neišnyktų esančios tradicijos ir atsirastų naujų.

Tačiau nerimą kelia susidariusi nenormali padėtis dėl plėšrūnų gausinimo. Valstybėje nėra medžioklės strategijos. Padaugėjo medžioklės organizacijų. Manau, jog gamtai, žvėrių populiacijoms nuo to tik blogiau.

„Miske.lt“
Kostas Slivskis
Autoriaus nuotraukos 1973 – 1980 m.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Vienas komentaras

  • Puikus straipsnis leidžiantis pažvelgti atgal į senus laikus, apie kuriuos jaunoji karta mažai ką ir girdėjus. Ačiū autoriui!

    53
    1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *