Viduramžiais kiekvienam kilmingajam buvo garbė auginti skalikų gaują savo dvare. Pomėgį medžioti su skalikais Lietuvos didikai perėmė iš prancūzų jau XVI amžiuje. Medžioklėse dalyvaudavo ne viena dešimtis dvaro skalikų.
Lietuvių skalikai naudojami stambių kanopinių žvėrių – briedžių, elnių, šernų medžioklei. Jie tinka ir medžiojant smulkiuosius žvėris – lapes, kiškius.
Prieš penkerius metus, kai įsikūrė Lietuvių skalikų augintojų sąjunga, atgimė sena tradicija – medžioklės su lietuvių skalikais, kurias dabar vadiname „Skalikų gausmais”. Toks pavadinimas kilo dėl to, kad skalikų balsai medžioklėje tokie ypatingi, net visa giria gaudžia. Sekdami žvėries pėdomis jie skalija plonu balsu, o kai žvėris čia pat, balsas keičiasi į sodrų ir galingą. Medžiotojai taip informuojami, į kurią pusę juda persekiojamas žvėris, įgudusi medžiotojo ausis gali atpažinti, kokį žvėrį varo skalikas.
Gruodžio 28 dieną Eržvilko medžiotojų būrelio plotuose įvyko 13-asis „Skalikų gausmas”. Tą rytą susirinko apie dvidešimt Lietuvių skalikų augintojų iš visos Lietuvos bei daugiau nei šešios dešimtys medžiotojų. Rytas medžioklei buvo nuostabus. Būrelio pirmininkas Darius Kaminskis pakvietė visus medžiotojus bei skalikininkus išsirikiuoti, pasveikino atvykus į medžioklę. Kalbėdamas pristatė lietuvių skalikų augintojų sąjungą, jos narius.
Pasisveikinimo žodį taręs sąjungos pirmininkas Ričardas Barzdenis įteikė atminimo dovanėlę Eržvilko medžiotojų būreliui. Būrelio pirmininkas medžioklės vadovu paskyrė Daivarą Rybakovą. Medžioklės vadovas priminė visiems susirinkusiems apie saugumą medžioklėje, informavo, kokie žvėrys bus medžiojami, kad bus tik du varymai, tačiau ilgi, bus medžiojama iš bokštelių. Kiekvienas bokštelis turėjo savo numerį, tad buvo traukiami burtai, o vėliau visi išvežioti į bokštelius pagal tai, kokį numerį išsitraukė. Lietuvių skalikai su savo šeimininkais nekantriai laukė, kada gi prasidės pirmas varymas…
Ir štai pasigirdo „Varom!” Šunys bėgo į priekį, jausdami žvėrį. Jau už kelių dešimčių metrų pasigirdo skalikų balsai. Miškas ėmė gausti. Ir štai pirmieji šūviai, manau, taiklūs. Varovai džiaugiasi augintinių dar-bu, širdys spurda iš džiaugsmo. Pasigirsta šūksniai: „Šernai! Šernai!” Gaila, staiga jie prasiveržia pro varovus, juos seka šunys, balsai tolsta ir sustoja vienoje vietoje. Trys skalikai laiko griovyje šerniuką ir neleidžia jam niekur pajudėti. Jiems į pagalbą atskuba medžiotojas. Ir šunys, ir šernas griovyje pilname vandens, tai kaip medžiotojas bus sausas? Ir jam teko malonumas išsimaudyti griovyje. Juk grobio nepaliksi.
Kaip malonu, kai klausydamas skalikų balsų gali suprasti, kur ir net koks žvėris yra persekiojamas. Štai ir baigėsi pirmasis varymas. Nueiti maždaug keturi kilo-metrai. Eiti teko įveikiant kliūtis – išvirtu-sius medžius, šokinėjant kupstais per balas, klimpstant į šlapią žemę. Medžiotojai, buvę ant linijos, liko patenkinti laimikiais bei lietuvių skalikų ir jų šeimininkų darbu miške.
Pertraukėlės metu visų laukė gardi garuojanti sriuba. Pasistiprinę medžiotojai vėl traukė burtus, kuriame bokštelyje teks laimė laukti laimikio. Šis varymas buvo kiek trumpesnis, tačiau ne mažiau įspūdingas. Varymo metu galėjai pamatyti ir sprunkantį kiškį, ir greitakojės stirnas, ir gražuolius elnius, ir šernus. Vienas narsus skalikas buvo net paženklintas šėmo ilčių, ačiū Dievui, nežymiai.
Štai ir baigėsi medžioklė. Prietema, dega ugnis, medžiotojai ir skalikininkai su savo augintiniais pagerbia sumedžiotus žvėris. Medžioklės vadovas apdovanoja taikliausią medžiotoją bei paskelbia medžioklės karalių. Žinoma, be atminimo dovanėlių neliko nė vienas lietuvių skalikų augintojas. Kiekvienas gavo po medalį, priminsiantį apie 2013 metų nuostabų, nepakartojamą, bene įsimintiniausią „Skalikų gausmą” Eržvilko medžiotojų būrelyje. Nuoširdus priėmimas, geras pasiruošimas, laimikio gausa.
Autorė: Deimantė Karlonienė
Nuotraukos: Deimantė Karlonienė
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
