Medžioklė purvynėje

Šernas – populiarus mėgėjų medžioklės objektas. Tai labai stiprus ir narsus žvėris, dėl to pelnęs medžiotojų pagarbą. Sumedžioti didelį šerną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaruose buvo laikoma narsumo ženklu. Šiandien šernų medžioklė – viena iš įdomiausių ir patraukliausių medžioklės rūšių. Medžiotojas privalo žinoti žvėries biologijos ir elgesio ypatumus, mokėti taikliai šaudyti. Šernų medžioklės būdų yra labai daug: tai ir aptvarinė medžioklė, ir medžioklė prisėlinant, iš tykojimo vietos, sekant pėdsakais ir net šaudant iš bokštelio. Bet įdomiausia, mano požiūriu, yra šernų medžioklė maudyklose, kurios dar vadinamos purvyne.


ŠERNŲ MAUDYKLOS

Kiekvienas žvėris, beje, kaip ir žmogus, turi savo pomėgių. Apie kiaulių pomėgį voliotis purve žinome nuo vaikystės. Purvo vonias mėgsta ir laukinės kiaulės, matyt, tai padeda joms kovoti su kraujasiurbiais vabzdžiais, pirmiausia – erkėmis. Jei šernų miške daug, jų maudynių žymių galima aptikti miško keliuose telkšančiose visokiose atsitiktinėse balose, kurios ilgai neišdžiūsta. Tačiau pirmenybę šernai teikia nuolatinėms „maudykloms“, kurias maitina gruntiniai vandenys arba lietaus vanduo ir kurios išdžiūsta tiktai didžiausios sausros metu. Tai balos, kurių dydis – nuo dviejų iki dvidešimties ir daugiau metrų, naudojamos kaip gyvulių girdyklos, pamažu dumblėjančios ir virstančios tiesiog šlapia vieta. Čia vešliai bujoja drėgmę mėgstantys augalai. Šernai tokiose vietose mielai lankosi ne tik naktį, bet ir dieną karštomis vasaromis. Šernai ypač mėgsta mineralinį vandenį, kuris neretai ištrykšta į paviršių. Šiuo atveju šernai, matyt, naudojasi maudykla kaip sūriavandeniu ežeru. Šernų maudykla – tai įduba dirvoje, sklidina vandens ir purvo. Šernas daug laiko praleidžia savo maudykloje – guli, neskubėdamas vartosi nuo vieno šono ant kito. Aplink maudyklas būna daugybė šernų paliktų pėdsakų, o šalia augančių medžių kamienai, į kuriuos trinasi šernai, paprastai išteplioti purvu sulig žmogaus krūtine. Maudykla yra ir šernų mitybos vieta, čia išsikasa šakniastiebių ir vabzdžių lervų. Šernai iš tikrųjų „ieško purvo“, nes purve, ypač skystame, yra daugiau ir įvairesnio ėdesio. Šernų maudyklą galima aptikti pagal plačius žolėje išmintus takus, nes šernai – bandos gyvūnai, taip pat pagal įsispaudusią kūno formą, šerius, prilipusius prie maudyklos „kraštų“, kanopų pėdsakus. Išsimaudęs purve šernas mėgsta pasitrinti į šalia augančio medžio kamieną. Tas medis gali niekuo nesiskirti nuo kitų, augančių greta, bet šernai trinasi tik į jį arba tiktai į kelis kitus, dėl to galima manyti, kad šių veiksmų vaidmuo yra ir informacinis, pavyzdžiui, kaip šunys ar lapės žymi teritoriją šlapimu. Pažymėtų medžių kamienai maždaug iki metro aukščio būna ne tik be žievės, bet ir taip nutrinti, kad pagal formą primena smėlio laikrodį. Šernų pamėgtų „ritualinių“ medžių galima aptikti ir toli nuo maudyklų. Tai uosiai, ąžuolai, tuopos. Tačiau ypač šernams patinka pušys, kurių sakai turi antimikrobinių ir insekticidinių savybių. Mačiau pušis, augančias maždaug vieno hektaro plote, lapuočių miško viduryje, trečdalis jų „apžieduotos“ šernų, ir aišku, džiūstančios. Žinant sakų cheminę sudėtį galima manyti, kad šernai tokiu būdu ne tik atsikrato kraujasiurbių vabzdžių, bet ir gydosi žaizdas, įdrėskimus.

 

sernas-kuilys-bala

ŠERNŲ MEDŽIOKLĖ MAUDYKLOSE

Aš medžioju tykojimo vietose, įrengtose ten, kur yra šernų maudyklos. Jeigu miške yra tokių vietų ir šernai jose lankosi nereguliariai, juos galima lengvai privilioti. Imame dyzelino ir įpilame į tas balutes, kuriose voliojasi šernai. Jei šernų miške daug, po poros dienų jie pasirodys, traukiami degalų kvapo kaip musės medaus. Būdavo ir taip, kad pavykdavo nušauti tris šernus, jie vienas po kito kas valandą ateidavo prie maudyklos. Tykojimo vietą geriausia įsirengti medyje. Prieš pat medžioklę negalima rūkyti, valgyti svogūnų, česnakų, nes šernas, ypač vienišius, yra labai atsargus ir jautrus stipriems kvapams. Geriausias laikas šernų medžioklei – birželio pabaiga ir liepos pradžia, kai itin karšta ir sausa. Maudyklos vieta paprastai būna labai retame miške, tačiau medžiai turi būti gana aukšti, kad rastųsi vėsi paunksnė. Šviesos daug, todėl galima taikliai šauti į žvėrį iš 30 metrų atstumo. Anksčiau šernai traukdavo į maudyklas tiktai norėdami patirti malonumą, susirasti ėdesio ar gelbėdamiesi nuo mašalų, o dabar eina į tokią šerniškos „relaksacijos“ vietą slėptis nuo įkyrių vabzdžių, taip pat nuo žmonių, miške besiilsinčių, grybaujančių ar uogaujančių. Medžiotojas turi atsiminti, kad ieškoti šernų maudyklos dieną – niekais paversti savo tykojimo vietą. Maudyklų geriausia ieškoti iš pat ryto, kai dar vėsu, o į tykojimo vietą reikia eiti apie 6 valandą vakaro. Einant į tykojimo vietą reikia elgtis kaip žygio metu – eiti prieš vėją, atsargiai ir neskubant, apeinant nuvirtusius medžius, neužminant šakų ir pan., kas galėtų sukelti nepageidaujamą triukšmą.

Iš tykojimo vietos šaudoma trumpu atstumu (10–30 m), karteče. Purvynėje galima medžioti dieną prisėlinant, einant link jos prieš vėją ir renkantis praeinamus ir permatomus kelio ruožus.

Niekada negali žinoti, ką iškrės šernas, sumanęs nusnūsti po pietų pamėgtoje vietoje. Rizikuoti neverta. Kadangi tokia maudykla paprastai būna miške, virš jos medžio lajoje nesunku įsirengti tykojimo vietą. Ne mažiau kaip 5 m aukštyje pritvirtinamas suolelis su atkalte ir pakoja. Ant jo patogu sėdėti ir kantriai laukti pasirodant žvėries. Nuspėti laiką, kada šernai ateis į maudyklą, labai sunku, todėl medžiotojas turi būti nusiteikęs kantriai laukti. Jei šernas pajunta pavojų, jo uodega nustoja judėti. Šernas, nejaučiantis jokios grėsmės, vizgina uodegą kaip šuo, tada jis elgiasi ramiau. Jeigu šernas pakelia galvą ir ištempia uodegą horizontaliai, vadinasi, jis pajuto pavojų ir po kelių akimirkų spruks iš čia. Būtent šiuo momentu medžiotojas turi šauti, kitaip bus per vėlu. Tykojimo vietas reikėtų keisti. Šernai, supratę, kad yra medžiojami, nustos lankytis toje vietoje. Iš tykojimo vietos šaudoma trumpu atstumu (10–30 m), karteče. Purvynėje galima medžioti dieną prisėlinant, einant link jos prieš vėją ir renkantis praeinamus ir permatomus kelio ruožus. Naktį prisėlinant purvynėje medžioti beprasmiška, nes per tankius aplink maudyklą sužėlusius augalus net dieną iš visai arti sunku ką nors gerai įžiūrėti. Atkirtus žvėriui kelią į maudyklą galima dieną medžioti varant, į tokią medžioklę reikia eiti dviese ar su kelių žmonių grupe. Na štai, šernas sumedžiotas. Sėkmingą medžioklę vainikuoja užstalė. Kepsniai – kepenų, širdies, inkstų, šviežios mėsos su bulvėmis, keptomis šerno taukuose, ir tradicinė visais laikais taurėlė – už „medžioklės karalių“.

Tekstas: Sergej Jevmenov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!