Kulka, panaši į akmenį – .577/.459 Martini-Henry

Medžiotojai savo reikmėms visuomet ieško geriausio kalibro. Daugeliui amunicijos entuziastų šovinys nėra tik kulka, švinas, parakas ir tūtelė – kiekvienas kalibras turi savo istoriją. Štai .223 Rem ir 5.56 NATO yra kalibrai, kuriuos Didžiosios Britanijos kariuomenė naudojo visame pasaulyje, o su kalibrais 7×57mm Mauser ir .275 Rigby Rytų Afrikos stambiuosius gyvūnus medžiojo garsusis škotų keliautojas ir medžiotojas Walteris Dalrympleas Maitlandas Bellas, geriau žinomas kaip Karamojo Bellas. Šovinys yra daug daugiau nei tik medžiaga, iš kurios jis pagamintas, o medžioklėje naudoti įdomią istoriją turinčius kalibrus yra itin malonu.

 

.577/.459 Martini-Henry yra vienas tokių kalibrų. Britų imperijos klestėjimo laikais jis buvo labai svarbus daugiau nei 30 metų. Šis kalibras įrodė, kad jau paruoštas ir į ginklą dedamas šovinys yra daug pranašesnis nei senoji sistema, kai kulka užtaisoma per ginklo vamzdį. Toks šovinys buvo ir labai naudingas kariuomenei.

Amerikiečių inžinierius ir išradėjas Jacobas Snideris 1862 metais atliko kelis patobulinimus per vamzdį užtaisomai .577 kalibro muškietai P53 Enfield. Na, o Didžiosios Britanijos karo departamentas nusprendė, kad reikia karabino konkrečiam tikslui: reikėjo mažesnio, greitai užtaisomo ginklo. Kad išjudintų išradėjus, už tokį ginklą buvo žadamas net 5000 svarų sterlingų atlygis, o tai anuomet buvo didžiuliai pinigai. Praėjo dveji įvairių bandymų metai, bet teko pripažinti, kad nė vienas pradinis brėžinys neatitiko laukiamo rezultato. Tačiau tikėtasi, kad sujungus kelias idėjas sumanymas pavyks. Pirmenybė buvo duota šveicarų ginklameistriui Friedrichui von Martini, sukūrusiam ginklą, kurio apačioje buvo perjungiklis, nors iš tiesų tai buvo perdirbta Amerikoje jau naudojamo ginklo versija. Šiam naujam ginklui buvo pritaikyta .450 kalibro kulka.

 

Antroji istorijos dalis yra apie Škotiją. Edinburge veikė ginklameistrys Alexanderis Henry, sukūręs pranašesnių vamzdžių nei kiti išbandyti. Taip buvo sukurtas graižtvinis šautuvas Martini-Henry, kurį iš pradžių gamino gamykla Enfield. Tuomet amunicijos gamintojas Eley išbandė butelio formos šovinius, kurie galų gale irgi buvo pritaikyti naujai iškeptam .577/.450, ir 480 gr (31,10 g) kulkos greitis buvo pagerintas iki 414 m/s. 1874 metais Martini-Henry bandymai buvo tokie sėkmingi, kad šiuos ginklus pradėjo naudoti Didžiosios Britanijos kariuomenė. Reikia pridurti, kad to meto šoviniai gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių, skirtinga buvo ir jų gamyba. Žalvario folija gaminant buvo apsukama aplink geležinį rėmą, kuris tapdavo lengvai deformuojamas. Dėl to iki mūsų laikų išlikusi senoji amunicija atrodo sulamdyta. Po Anglų ir zulų karo 1879 metais Pietų Afrikoje pradėta naudoti kita gamybos technologija, neleidžianti tūtelei įstrigti lizde, kai ginklas įkaista. Šis kalibras ir ginklas buvo naudojami daugelyje Britų imperijos karų.

Dabar tai jau pasenęs kalibras, dažniausiai geidžiamas tik kolekcininkų. Ieškant tinkamose vietose, interneto platybėse galima rasti ir ginklų, o amunicijos galima įsigyti iš firmos Kynoch, parduodančios į originalą labai panašią amuniciją. Šių kulkų energija vamzdžio gale yra apie 2700 J. Palyginti: .308 Win energija yra apytikriai 3400 J vamzdžio gale.

Kaip galite įsivaizduoti, tokios didelės ir lėtos kulkos trajektorija panaši į metamo akmens, taigi ši amunicija niekaip nėra draugiška šauliui. Nepaisant to, šis kalibras savo populiarumo viršūnėje buvo labai sėkmingai naudojamas ir medžioklėje, bet netrukus pasirodė kitų, daug parankesnių kalibrų. Vis dėlto ir dabar yra įvairių įdomių kalibrų gerbėjų, vis dar naudojančių šį kalibrą medžioklėje.

Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Susijusios žymos
,
Komentarai