Pirmas pratimas būtų komanda „Gulėti” – pasilikimas vietoje, kas labai praverčia paguldant šunelį po bokšteliu arba sėlinant prie sužeisto žvėries, apžiūrint pašovimo vietą ir pan. Mokymą pradedame nuo elementaraus šuns paguldymo šalia savęs. Įsisavinus pradžią, nueiname nuo šuniuko per kelis žingsnius ir stebime, kad jis nepakiltų be komandos. Vėl grįžtame ir davus komanda pasodiname šunelį, glostome, giriame, duodame skanuką. Antras to paties pratimo variantas: pašaukiame šunelį pas save ir skatiname analogiškai.
Įsisavinus pradinius pratimus, galime palaipsniui juos daryti sudėtingesnius: sugrįžę prie gulinčio šuniuko ne iš karto jį pasodiname, o apeiname ratu iš vienos ir iš kitos pusės, per-žergiame gulintį ir tik po to duodama komanda „Sėdėti”, šuniukas skatinimas. Palikdami šunelį vietoje (galime padėti kokį nors savo daiktą arba šuns patiesalą), palaipsniui didiname nueinamą atstumą, iš kurio pašaukiame pas save šunelį (analogiškai darome sugrįždami pas paguldytą šuniuką). Iš to seka papildomas pratimas guldant atgal pagal komandą „Į vietą” atėjusį pas mus šuniuką. Atstumas palaipsniui gali būti didinamas iki 200-300 m. Kai šuo nemato vedlio, tikslinga pratinti prie šūvio. Šuo negali pakilti be komandos. Jei pratimas nepavyksta, grįžtame prie anksčiau įsisavinto lygio ir vėl palaipsniui darome pratimą sudėtingesniu. Šuo turi priprasti pasitikėti vedliu ir nebijoti kuriam laikui likti vienas. Taip pratiname šunį medžioklės metu gulėti po bokšteliu.
Dar reikia išmokyti šunį pranešti apie surastą gulintį žvėrį. Šunys tai atlieka aplodami arba anonsuodami (pranešdami) apie surastą žvėrį. Kurį būdą pasirinkti, sprendžiame stebėdami šuns polinkius, jo elgesį prie sumedžioto žvėries. Dažnai būna naudinga kažkieno iš draugų pagalba stebint arba filmuojant šuniuko elgesį, kaip ir pagalba klojant dirbtinus pėdsakus, kad šuo nepriprastų prie to paties žmogaus kvapo. Šuniuko elgesio stebėjimui užvedame jį ant sumedžioto žvėries pėdsako arba ant dirbtinai pakloto ir paleidžiame jį laisvai iš 30-50 m atstumo. Patys liekame vietoje, kad šuniukas jūsų nematytų. Pribėgęs prie gulinčio kailio arba sumedžioto žvėries, šuo iš pradžių apuosto „radybas”, po to arba pradeda urgzti ir šiauštis, arba apsidairo ieškodamas vedlio, arba net padaro kelis žingsnius atgal. Čia aprašyti du ryškūs skirtingi elgesio atvejai, leidžiantys pasirinkti tolimesnio perspektyviausio mokymo kelią. Urzgiantis ar bandantis loti šunelis yra natūraliai linkęs aplojimu pranešti apie „radybas”. Šią savybę būtina kryptingai vystyti. Būdų yra daug: pvz., komanda „Balsas”, kurią įsisavinus, tai kartojama prie surasto kailio, palaipsniui vedliui tolstant nuo surasto žvėries ir nustojant duoti komandą, kad šuo išmoktų savarankiškai aploti (nematydamas vedlio). Kitas pavyzdys, kai po kailio gabalu padėtas indelis su maistu ir šuo paklotu pėdsaku atveda jus prie kailio. Jis virve ar pagaliu judinamas, imituojant žvėries judesius. Taip dresuojamas šuo skatinamas loti (vedlys imituoja urzgimą arba lojimą). Kai tik šuo suloja, tuoj pat nukeliamas kailis ir šuniui duodame ėsti.
Įsisavinus pradinį lygmenį, pratimas daromas sudėtingesnis: ilgėja atstumas iki vedlio, kol jis tampa nematomu už krūmų, ilginamas lojimo laikas iki skanuko gavimo. Taip siekiame, kad laisvai paleistas šuo, sekdamas pėdsaku, rastų žvėrį apie 150 m atstumu ir lotų iki vedliui ateinant apie 4-5 min.
Kiek sudėtingesnis yra anonso (pranešimo) mokymas. Vokiečių medžiotojai pasiekia tokį lygį, kai panašiomis sąlygomis paleistas šuo randa tariamai sumedžiotą žvėrį (mokymo metu – kailį ar kabantį prie antkaklio ožiuko ragą, oda aptrauktą pagaliuką ir atneša jį vedliui, taip parodydamas, kad rado grobį). Toliau pririštas ant pasaičio atveda vedlį prie radybų vietos. Skamba kiek fantastiškai, bet viskas pasiekiama kantrybės ir triūso dėka.
Taikomi ir kiti anonsavimo būdai. Tai gali būti ir atsisėdimas prieš vedlį; kelis kartus trumpas pabėgėjimas grobio link, vis sugrįžtant ir pabėgėjimu kviečiant vedlį paskui save; pagavimas už skverno ir begalė kitų variantų. Svarbu, kad jie būtų aiškūs ir vienodi suradimo atvejais. Yra sakoma, kad pirmus metus medžiotojas atiduoda šuniui, o visą savo likusį gyvenimą šuo atiduoda medžiotojui.
Apibendrinant išsakytus patarimus, norėtųsi, kad jie padėtų išugdyti kraujasekį, kaip drausmingą šunį, aistringą vedlio padėjėją, dirbantį poroje su žmogumi, kur kiekvienas pasitiki porininku ir papildo vienas kito darbą. Sunku aprašyti džiaugsmą ir pasididžiavimą, kai jūsų augintinis atlieka tai, ko buvo mokomas, ir taip, kaip jūs to norite. Pasakojama, kad kai kuriems medžiotojams kitų medžiotojų sužeistų žvėrių paieška tapo įdomesnė už paprastą medžioklę. Pamatyti paieškos grožį galima per LMŽD organizuojamus lauko bandymus. Jų grafiką rasite LMŽD internetiniame puslapyje. Kviečiu atvažiuoti į tokius bandymus, pasižiūrėti, pasigrožėti paieškos darbu. Gal pamačius atsiras daugiau entuziastų, galinčių apie save pasakyti, kad neįsivaizduoja medžioklės be šuns.
“Mūsų Girios”
Aleksandras Kuleša
