Kirmėlių sukeliama briedžių liga – parafasciolozė

PRENUMERUOKITE MŪSŲ YOUTUBE KANALĄ


Dėl žmogaus ir gyvūno kontakto atsirado medicinos šaka, tyrinėjanti įvairių itin užkrečiamų (parazitinių, infekcinių) ligų sukėlėjų plitimą ir kurianti priemones nuo jų gyvūnams.
Parazitinių ligų sukėlėjai gali būti vienaląsčiai, kirmėlės, nariuotakojai, savo šeimininku pasirenkantys tam tikros rūšies gyvūną, naudojantys jį ir kaip maisto šaltinį, ir kaip gyvenamąją vietą. Įvairių rūšių parazitai savo šeimininke gyvena skirtingą laiką: nuo kelių valandų iki kelerių metų, taip pat biologiniame vystymosi cikle gali būti pasinaudota tarpiniais šeimininkais – kitos rūšies gyvūnu ar net žmogumi.

 

Parazitinės ligos dažniau būna lėtinės, be ryškių ligos požymių, todėl jų kontrolei ir stabdymui, ypač kai jos būdingos tik laukiniams gyvūnams, skiriama nepakankamai dėmesio. Po medžioklės dažnai matyti pažeistų sumedžioto gyvūno organų, ir to priežastis yra parazitų invazija.

Šiuo metu medžiotojams nerimą kelia tarp briedžių padažnėję parazito Parafasciolopsis fasciolaemorpha atvejai. Pavyzdžiui, Latvijoje laboratoriškai ištyrus 30 briedžių kepenų mėginių, 27 atvejais buvo diagnozuota parafasciolozė. Šią ligą sukeliantis siurbikių (Trematoda) klasės parazitas yra 3–7 mm ilgio, maždaug 2 mm pločio, gyvena kepenų latakuose, plonosios žarnos pradinėje dalyje ir skrandžio liaukoje. Ši siurbikė buvo diagnozuota Rytų Europoje dar 1932 metais briedžiams, avims, karvėms, stirnoms, elniams ir kitiems žolėdžiams. Mokslinės publikacijos rodo, kad šių parazitų invazija aktuali Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Laboratoriniam tyrimui atsiųstų sumedžiotų briedžių kepenų mėginiuose parazitas buvo diagnozuojamas jau nuo 1970 metų keliose Latvijos rajonų girininkijose. Per pastaruosius trejus metus atsiųstuose sumedžiotų elnių kepenų mėginiuose parazitai buvo nustatyti 80 % atvejų.

 

Parazitų platintojai yra užsikrėtę briedžiai, nes juose suaugusios siurbikės gyvena ilgai ir deda kiaušinius. tulžies kiaušiniai patenka į žarnyną, o toliau su žarnyno turiniu išmetami į aplinką. Tokie iš gyvūno išėję kiaušiniai negali iš karto vėl įsiveisti kokiame nors gyvūne – turi pereiti tam tikras vystymosi fazes. Kiaušinis turi patekti į vandens telkinį, ten jis 20 °C temperatūroje auga, ir maždaug 21 dieną išsivysto lerva (miracidija).

Miracidija išsilaisvina iš kiaušinio, vandenyje aktyviai judėdama plaukia, kol randa raginę skritinukę (tokį moliuską), įlenda į ją ir toliau pasiekia kitą vystymosi fazę – cerkarijos stadiją. Ši stadija vasarą trunka apie 96, o žiemą – 197 dienas. Palikusi moliuską cerkarija vėl plaukia vandenyje, stengiasi prikibti prie įvairių augalų lapų ar stiebo. Paskui pradeda veikti gemalinės ląstelės, ji apsitraukia aplinkai atspariu apdangalu ir susidaro adelocerkarija – lerva, jau galinti apsigyventi kokiame nors gyvūne. Gyvūnai apsikrečia parazitu išgėrę vandens su adelocerkarijomis ir tada šios pradeda vystytis naujajame šeimininke ir jam kenkti. Kai parazitas tampa lerva, vyksta migracija. Briedyje lervos juda, žaloja audinius, nešioja žarnų turinį, kelyje sutiktą patogeninę mikroflorą, ligų sukėlėjus.

Atsiradusiuose audinių pažeidimuose atskirais atvejais gali pradėti vystytis mikrobų infekcija. Suaugę parazitai, jų gyvenimas tulžies kanaluose sukelia epitelio deskvamaciją (lupimąsi), paskui vyksta hiperplazija (gausėja audinių), ląstelių proliferacija (atsinaujinimas), pagausėja gleivių. Tulžies kanalai platėja, aplinkui daugėja fibriozinių audinių. Jei parazitų itin daug, šie audiniai gali būti užspausti, dar prisideda bakterinis tulžies kanalų uždegimas. Taip pat gali susidaryti abscesas ir hepatokarcinoma – piktybinis auglys.

Siurbikė Parafasciolopsis fasciolaemorpha sukelia ne tik atskirų organų – kepenų ir kasos ligas. Parazitas sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus, distrofinius procesus parenchimatoziniuose organuose, nervų sistemoje, taip pat alergines ir imunomorfologines reakcijas, kurios yra atsakomoji reakcija į parazito poveikį. Parazitų sukeltų patologinių pokyčių laipsnį nustato invazijos intensyvumas, taip pat svarbų vaidmenį gali turo autoalergija. Liga gali pasireikšti refleksinės, trofinės, alerginės, imunologinės nervų veiklos sutrikimais. Taip pat būdingi neurohumoraliniai sutrikimai, avitaminozė, mikroelementų trūkumas, oksidacijos procesų sutrikimai, netinkama liaukų sekrecinė ir rezorbcinė funkcija skrandyje ir žarnyne.

Dėl kenksmingo parazitų poveikio sutrinka užkrėstų briedžių augimas, vystymasis, ir tai gali turėti esminį poveikį visaverčiam laimikiui ir trofėjui. Sumedžioto gyvūno tinkamumas maistui įvertinamas pagal parazitų sukeltus patologinius organų ir audinių pokyčius. Reikia paminėti, kad tyrinėjant briedžių mėginius (išmatas, įvairius audinius ir organus, odą), laboratoriškai buvo diagnozuota ir kitų sukėlėjų: Moniezia spp., Protostrongylus spp., virškinimo organuose parazituoja strongilidai, pasitaiko parazitozės, susijusios su mėsėdžių invazija, kur briedžiai yra tik tarpiniai šeimininkai – Cysticercus tenuicollis, Echinococcus granulosus (larvae). Siekiant apriboti briedžių parafasciolozę ir apsaugoti nuo invazijos kitus žolėdžius, įskaitant naminius gyvūnus, būtina atlikti epidemiologinius tyrimus ir parengti konkretų kovos su parazitu planą. Vis dėlto svarbiausia yra profilaktika.

Kiekvienas medžiotojas turėtų žinoti ir laikytis elementarių profilaktikos priemonių dėl užkrečiamų infekcinių, parazitinių ligų, jų sukėlėjų kontrolės. Termiškai neapdorotų (šviežių) briedžių kepenų ir kitų organų negalima duoti šunims, nes jie suvirškina kepenų ir parazitų parenchimą, o parazito kiaušiniai su šuns žarnyno turiniu patenka į aplinką ir užteršia laukus, miškus. Užkrėstų briedžių kepenis, žarnas ir jų turinį būtina sunaikinti, kad žarnose esantys parazitų kiaušiniai nepatektų į vandenį ir svarbiausia – nekontaktuotų su gėlavandeniais moliuskais. Kur būriuojasi daugiau briedžių, reikėtų atlikti aplinkos dezinvaziją – apriboti parazitų kiaušinių vystymąsi išorinėje aplinkoje ir moliuskų (tarpinių šeimininkų) populiaciją. Parafasciolozės plitimą skatina šlapios, pelkėtos vietos miškuose.


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Tekstas: dr. med. vet. docentė DACĖ KEIDANĖ, mgr. med. vet. lektorė ANA KRŪKLYTĖ, vyr. laborantė KRISTYNĖ GANUOLA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Komentarai
Susijusios žymos