Tikriausiai retą savaitę kokioje nors žiniasklaidos priemonėje – laikraštyje, žurnale, interneto tinklalapyje, radijo ar televizijos laidoje – neskaitome, nematome ar negirdime ūkininkų verkšlenimų. Nėra gyvenimo Lietuvos žemelėje: žvėrys – šernai, vilkai, stumbrai, elniai – tiesiog terorizuoja ūkininkus. Žurnalistai, iš kurių retas teturi bent jau elementarų supratimą apie gamtą bei joje vykstančius procesus, visada tendencingai aprašinėja būtas nebūtas istorijas apie žvėris, paukščius, jų daromą žalą ūkininkams. Žurnalisto profesinė etika reikalautų išklausyti abi konfliktuojančias puses ir skaitytojui pateikti objektyvią nuomonę. Tačiau juk ne taip paprasta sužinoti, ką mano žvėris ar paukštis – jo neapklausi, taigi tokie straipsniai rašomi lengva ranka: ką ūkininkas pasakė – tai ir yra tiesa. Tikrai nesiruošiu būti medžiotojų advokatu. Jų priedermė – saugoti ūkininkų laukus, reguliuoti žvėrių populiacijų gausą ir kompensuoti ūkininkams patirtus nuostolius. Visgi žvėrių advokatu norėčiau būti.
Įprasta, jog fizinis ar juridinis asmuo, padaręs gamtai akivaizdžią žalą, ją turi ir kompensuoti, bent jau baudos pavidalu. Ūkininkai, žemdirbiai – visais amžiais, tiek pas mus, tiek visame pasaulyje – yra tas ūkio subjektas, kuris daro didžiausią žalą gamtai. Bet ar kas nors kelia tokį klausimą, jog reikėtų tą žalą kompensuoti? Žemdirbys juk – mūsų maitintojas, jam viskas galima, viskas atleidžiama. Tačiau bent jau logika, sveikas mąstymas žmogui turėtų sakyti: negali vien imti iš gamtos, reikia jai nors šį tą grąžinti. Gal, jeigu leistume sau pasidalinti derliumi su žvėrimis ar paukščiais, tai ir būtų tas grąžinimas?
Ar skundai atspindi tikrąją žvėrių daromą žalą?
Pamiškėje ūkininkas keliasdešimtyje hektarų pasėjo žieminius rapsus. Kaip jau esu rašęs, žieminiai rapsai – bene pagrindinis mūsų kanopinių maistas žiemą. Tad šis laukas žvėrių neliko nepastebėtas: visą žiemą, praktiškai kasdien (kasnakt), čia ganėsi 40-60 danielių, maždaug tiek pat tauriųjų elnių, 15-20 stirnų, apsilankydavo ir vienas kitas šernas. Ir ką gi, atėjo metas kulti, ir ūkininkas prikūlė lig šiol neregėtą negirdėtą derlių: maždaug po keturis centnerius iš hektaro! Gerokai atokiau nuo miško kitas ūkininkas panašiame plote irgi augino rapsus. Augino, prižiūrėjo, su žvėrimis bėdos neturėjo, tačiau prikūlė tiek pat, kiek ir pirmasis. Palaukite, – sakysite, – čia kažkas ne taip! Pirmasis visais varpais skalambijo apie žvėris, kurie niokoja jo pasėlius, pareiškimais užvertė medžioklės plotų savininkus ir… pasirodo, nenukentėjo?
Šiuo pavyzdžiu tiesiog parodžiau akivaizdų mūsų ūkininkų požiūrį, savimonę ir supratingumą. Jei rapsai buvo pasėti laiku, gerai prižiūrėti, patręšti, iki žiemos gerai suvešėjo, jei gruodas tvirtai sukaustė žemę, sniegas storai apklojo, žiemą nebuvo atodrėkių, pavasarį ir vasarą buvo šilta bei pakankamai drėgna – yra ir derlius. O ar žvėrys žiemą, prakapstę sniegą, suėdė žiemojančius lapus, ar pavasarį jie savaime sunyko – nuo to derlius nė kiek nenukentėjo. Tai, ką duoda gamta – šaltis, šiluma, drėgmė, jų kaita – visada yra lemiamas veiksnys derliui, ir nesvarbu – nuskynė žvėrys kelis lapelius ar ne. Aišku, be jokios abejonės, žvėrys padaro ir akivaizdžios žalos: ištrypia pasėlius, jei rudenį ilgai neįšąla žemė, nuniokoja nemažus kviečių plotus ir t. t. Bet ar palyginama ta žala su kiekybės ir kokybės nuostoliais, patiriamais vėjui išguldžius pasėlius ar lietui įmerkus žemę? O kiek procentų netenkama dėl sunkiosios technikos važinėjimo po laukus prižiūrint
pasėlius ir nuimant derlių? O galiausiai, kiek derliaus tiesiog išbarstoma transportuojant? Tad ar ta žala, tie dažniausiai tiesiog niekingai menki nuostoliai, kuriuos padaro žvėrys, apskritai verti tiek dejonių ir dėmesio? Ūkininkas šiandien įpratintas už viską gauti išmokas, kompensacijas už tai, kas buvo ir ko nebuvo. Neišsireikalausi juk žalos atlyginimo iš saulės, lietaus debesies, vėjo šuoro, tad visos strėlės ir lekia į žvėris…
Ar vien vilkai kalti?
Tikriausiai jokia kita gamtosaugos problema pastaraisiais metais nesusilaukė tokio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, kaip vilkų klausimas. Būti ar nebūti vilkui Lietuvoje? Vienoje barikadų pusėje – medžiotojai, ūkininkai, kitoje – aplinkosaugininkai ir gamtai neabejinga visuomenės dalis. Pirmosios dvi grupės, aišku, norėtų vilkus medžioti. Ir daug jų. Medžiotojui vilkas – konkurentas kovoje dėl grobio, galiausiai žmogaus kraujyje yra noras nugalėti sau lygų priešą. Be abejo, vilkas jau nebegali konkuruoti su šiandieniniais ginklais, bet daugeliui medžiotojų juk taip reikalingas nugalėtojo palaimos jausmas! Ūkininkams vilkai – galvijų siaubas. O gal tiesiog atpirkimo ožys, ant kurio kraunamos visos būtos nebūtos nelaimės? tikrai nenorėčiau būti tuo ūkininku, kuriam vilkai papjauna gyvulį: ir nuostolis, ir šildgėla, ir pyktis. Bet ar tik vien vilkai kalti ?
Neužrakinu savo buto durų ir išeinuį darbą. Vakare gryžtu – nieko, viskas vietoje. Kitą dieną vėl tą patį padarau. Kaip manote, kiek kartų tai pakartojęs, vieną dieną rasčiau apšvarintus namus? Arba palieku naktį vidury laukų automobilį. Ir tingam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kitą naktį, ir trečią. Kiek kartų turėčiau taip daryti, kol automobilis būtų nuvarytas ar išplėštas? Jei taip atsitinka, puolu skųstis policijai, kitoms struktūroms, tačiau kaip manote, kaip būtų reguojama į tokius mano poelgius? Kvailas, jei taip neatsakingai elgiuosi, ir tiek… O kai ūkininkas palieka galviją laukuose per naktį, o paskui visais varpais skambina, jog atėjo vilkai ir papjovė, kaip tokį poelgį įvertinti ? Jei taip pasielgsiu aš – pats ir kaltas, nėra ko ieškoti teisybės. Jei taip pasielgia ūkininkas – kalti staiga pasidaro ir vilkai, ir medžiotojai, ir vilkų gynėjai, ir valstybė. Žalą kompensuoti, aišku, privalo Aplinkos ministerija. O jei mano automobilį nušvilps, tikriausiai turėčiau kreiptis į Susisiekimo ministeriją?
Dar apie stumbrus
Dažniausiai žiniasklaidoje stumbrai vaizduojami kaip tikri laukų siaubūnai ar net ūkininkus tiesiog terorizuojantys pabaisos. Pasirodo, kad juos iš laukų išvyti galima tik važiuojant traktoriumi ! Kiek artimiau gyvūnus pažįstančiam ir jų elgseną išmanančiam žmogui šie pasakojimai turėtų kelti abejonių. Atviroje vietoje elnias žmogų pamatytų ir suskubtų dingti iš lauko būdamas už poros kilometrų. Stumbrui gamta nedavėžvitrių akių, todėl gerai įžiūrėti besiartinantį gyvįstumbrai išgali iš kokių 200 – 300 m. Tačiau kažką įtartino pamačiusi stumbrų banda sužiūra, išsirikiuoja puslankiu, kad užstotų savo kūnais jauniklius, ir tokiu savo elgesiu nesupratingam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kad šie stambūs žvėrys tuoj puls. Tačiau stumbrai taip elgiasi tol, kol gerai įžiūri besiartinantįjį, ir jei tai žmogus – patys strimgalviais puola į kojas. Daug metų stebiu jų elgseną, laikymosi ir mitybos vietas. Vasarą stumbrai daugiausia laiko praleidžia miške ir į laukus maitintis ateina nereguliariai. Žiemą situacija keičiasi, ir stumbrus dažniau galima pastebėti atvirose vietovėse. Tai dažniausiai būna tušti runkelių, kukurūzų laukai ar žieminių rapsų pasėliai.
Mažos 10-15 žvėrių grupės didelės žalos pasėliams nedaro. Aišku, tokio stambaus žvėries sunku nepastebėti, kaip ir jo pėdsakų laukuose. Tačiau bendros visų laukuose besimaitinančių žvėrių – šernų, elnių, danielių, stirnų – daromos žalos „fone” stumbrų įtaka tesiekia tik kokius 5, na, gal iki 10 procentų. Palikim to krašto medžiotojų, aplinkosaugininkų ir ūkininkų sąžinei fatališką siekį visą kaltę suversti stumbrams (oi, kokie jiems naudingi tendencingai parašyti, dažniausiai tikrovės neatitinkantys straipsniai žiniasklaidoje!). Juk ne medžiotojai, o Aplinkos ministerija privalo kompensuoti žvėrių daromą žalą, tad kodėl čia visiems „nepasišildžius”? Kažkam – nereikia mokėti, kažkam – koks skirtumas, kas moka, o dar kažkam – geriau nematyti ir palaikyti „saviškių” pusę. O kas palaikys stumbrus? Gal apskritai jų Lietuvoje nereikia?
Medžiotojams stumbras nereikalingas, juk nemedžiojamas. Na, gal tik kaip priedanga kitų žvėrių daromai žalai. Ūkininkams ar miškininkams – juo labiau. Aplinkosaugininkams – tik galvos skausmas. O mums, Lietuvos žmonėms? Kokius jausmus kelia šis sugrąžintas istorinių laikų mohikanas? Sutinku, 50-60 galvų stumbrų banda negali nedaryti juntamos žalos žemės ūkio kultūroms; sutinku, kad be žmogaus įsikiši-mo sunku būtų suvaldyti laisvėje gyvenančią jų populiaciją. Tačiau, mano nuomone, jei stumbrai turėtų šeimininką, tai galima būtų pasiekti, kad nesiformuotų tokios didžiulės bandos, stumbrai pasklistų didžiulėje teritorijoje ir taptų praktiškai nepastebimi, būtų papildomai šeriami žiemą ir nekeltų galvos skausmo ūkininkams. Tada šiais didingais žvėrimis galėtų džiaugtis mūsų vaikai, vaikų vaikai ir dar dešimtys ateities kartų. Ir būtų dėkingi mums, kad šiandien vardan to kažką padarėme.[divide style=”2″]
Autorius: R. Barauskas
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”