Kanopinių žvėrių medžioklė varant

Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje populiariausias medžioklės būdas yra medžioklė varant. Tam turėjo įtakos ekologiniai, politiniai ir ūkiniai faktoriai.

Praeito šimtmečio 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje gerokai suintensyvėję žemės ir miškų ūkiai sudarė puikias mitybos ir slėpimosi sąlygas kanopiniams žvėrims. Sumažėjęs stambių plėšrūnų skaičius ir papildomas šėrimas žiemą taip pat leido gausėti kanopinių žvėrių populiacijoms.

Kanopinių žvėrių medžioklei buvo naudojami lygiavamzdžiai ginklai, nes sovietų valdžia baiminosi duoti paprastiems medžiotojams graižtvinius ginklus. Taigi briedžiai ir elniai, kaip ir kiškiai ar antys, buvo medžiojami 12 ar 16 kalibru. Tačiau visuotinė ginklų kontrolė turėjo ir savo privalumų – buvo mažiau brakonieriaujama.

Sovietiniais laikais buvo privaloma dalį sumedžiotų kanopinių žvėrių atiduoti valstybei. Medžioklės kolektyvas privalėjo atiduoti valstybei 50 procentų sumedžiotų šernų, 75 procentus stirnų ir 90 procentų briedžių ir tauriųjų elnių. Atiduodama valstybei žvėriena, priklausomai nuo to, kokius sužalojimus padarė kulkos ar grankulkės žvėries kūne, buvo skirstoma į I kategorijos (skirtą eksportui) ir II kategorijos (skirtą vietos rinkai). Šių dviejų kategorijų žvėrienos supirkimo kainos labai skyrėsi:

Už taiklų šūvį, kuris mažai sužalodavo žvėrieną, buvo mokamos premijos: už sumedžiotą briedį – 25 rubliai, už elnią ir šerną – 15 rublių, už stirną – 10 rublių. Taip atsirado Lietuvoje prieštaraujanti logikai tradicija šauti į kanopinio žvėries kaklą ar galvą, o ne į krūtinės ląstą.

Sumedžiojimo ir žvėrienos pristatymo planai buvo privalomi ir besąlygiškai vykdomi. Medžioklėje, kaip ir visoje gamyboje sovietiniais laikais, buvo skelbiamas socialistinis lenktyniavimas, kurio kriterijumi buvo ir sumedžiojimo ir žvėrienos pristatymo planų vykdymas.

Be abejo, medžiojant kolektyvu ir valdžiai jį lengviau kontroliuoti, o medžiotojų būriui lengviau tvarkytis su sumedžiotais žvėrimis (ištraukti, doroti, krauti į transportą gabenimui į mėsos kombinatą) ir, žinoma, su didesniu kiekiu lygiavamzdžių ginklų lengviau sumedžioti stambų kanopinį žvėrį. Tai ir lėmė, kad kelios Lietuvos medžiotojų kartos pradėjo ir baigė savo medžiotojų karjerą medžiokle varant. Susidarė tradicijos, kurios perduodamos kitai kartai.

Medžioklėtvarkos požiūriu, tai nėra racionalus medžioklės būdas. Pirmiausia dėl žvėrių trikdymo. Medžiojami, pavyzdžiui, šernai, o vaikoma ir trikdoma visa, kas gyva miške. Mokslininkų teigimu, medžioklės plotuose, kur rengiama daug medžioklių varant, sutrikdomi natūralūs žvėrių bioritmai ir dėl to žvėrys, pvz., elninių šeimos, padaro daug daugiau žalos miškų ir žemės ūkiui. Varant beveik negalima vykdyti atrankinės žvėrių medžioklės pagal lytį ir amžių. Be to, kad medžioklė varant būtų saugi, sėkminga ir vyktų sklandžiai, reikia įdėti daug laiko, darbo ir materialinių sąnaudų.

Norime supažindinti su Vidurio Europos šalyse naudojamais medžioklės varant būdais ir jų organizavimu, kurie leis palyginti su tuo, kas daroma Lietuvoje.

Treibjagd (treiben – grūsti, stumti) – mūsų lietuvišku supratimu tai klasikinė medžioklė varant. Medžioklėje yra varovų ir medžiotojų linijos (medžiotojų linijos gali būti su flangais), naudojami medžiokliniai šunys. Tai daugiausia trikdymo medžioklės plotuose sukeliantis medžioklės būdas. Varovai su šunimis kelia žvėris, kurie paniškai bėga (traukiasi) nuo trikdymo. Šaunant į taip bėgantį žvėrį taiklaus pataikymo procentas yra nedidelis, taip pat nebelieka laiko įvertinti žvėrių selektyvumą.

Treibjagd

Drückjagd (drücken – slėgti, spausti) – kanopiniams žvėrims (ypač elniniams) medžioti labiau tinkama medžioklės varant forma. Šiuo būdu medžiojant nėra varovų ir medžiotojų linijos. Maksimalus varovų skaičius – 3 arba 4. Varovai privalo puikiai žinoti medžioklės plotus, orientuotis varyme. Medžioklė vykdoma su ar be medžioklinių šunų. Jeigu naudojami šunys, jie privalo būti nerišlūs ir nepikti. Varovai ramiai ir lėtai juda varomu plotu keldami žvėris, kurie pakelti lėtai juda savo praėjimais stovinčių medžiotojų link. Lėtas žvėrių judėjimas leidžia geriau vykdyti žvėrių atranką. Šaudyti į varymą galima tik labai atsakingai įvertinus saugumą. Be kanopinių žvėrių, tokiu būdu galima medžioti lapes ir kiškius. Šis būdas efektyvus tik rengiant labai didelius varymus ir daugiausia 2 ar 3 per dieną.

Drückjagd

Riegeljagd (Riegel – skląstis, verriegelt – užsklęsti) – medžioklės varant forma, skirta kalnuotoms vietovėms. Tokios medžioklės metu, išnaudojant reljefo nelygumus, ties žvėrių praėjimais sustatomi medžiotojai, kurių būna labai nedaug. Varovų taip pat ne daugiau kaip du. Medžiokliniai šunys nenaudojami. Varovai privalo judėti tyliai ir lėtai. Varomi plotai nedideli.

Riegeljagd

Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Šis medžioklės būdas yra palyginti naujas, atsiradęs Šiaurės Vokietijoje maždaug prieš 20 metų ir išplitęs (ir beplintantis) po Vokietiją, Austriją, Šveicariją, Čekiją ir Vengriją. Jį sumanė ir biologiškai pagrindė daktaras Helmutas Volfelis (Helmuth Wölfel) su bendradarbiais iš Getingeno medžiojamų gyvūnų biologijos ir medžioklės instituto (Institut für Wildbiologie und Jagdkunde Göttingen).

Šio medžioklės būdo pranašumas – aukštas efektyvumas, tai yra didelis sumedžiotų žvėrių skaičius. Jam pasirengti ir realizuoti reikia daug laiko ir darbo, žinoma, laikantis pagrindinio medžioklės principo – visų dalyvių saugumo. Tikslas – per vieną medžioklės dieną sumedžioti kuo didesnę dalį elninių žvėrių patelių, jauniklių ir šernų, numatytų sumedžioti pagal sezono planą (limitus), kad būtų sumažintas medžioklės spaudimas (medžiojimų skaičius) ir kuo mažiau trikdomi žvėrys per likusį medžioklės sezono laiką. Ramybė teigiamai veikia žvėrių maitinimosi ritmus ir šie nedaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Rudenį sumedžiojus leistiną žvėrių limitą likusiems medžioklės plotuose žvėrims tenka daugiau pašaro per žiemą. Žinoma, medžiojama laikantis medžioklės taisyklių: vedanti kiaulė nemedžiojama, o elninių jaunikliai sumedžiojami pirmiau nei patelės.

Tai medžioklė be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami pakeltų žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, paeiliui nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) siunčia savo šunis į varomą plotą, kuriame jie savarankiškai pakelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Šunų skalijimas leidžia medžiotojams pasirengti šūviui, o lėtas šunų „pajudintų“ žvėrių judėjimas leidžia įvertinti žvėrių selektyvumą. Po 20–30 minučių „darbo“ šuo grįžta pas šeimininką. Paskui leidžiamas kitas šuo ir t. t. Tai labiausiai kanopiniams žvėrims medžioti tinkamas medžioklės varant būdas. Jis labai rezultatyvus, bet reikalauja daug laiko ir darbo sąnaudų pasirengiant. Užsienio žurnaluose apie medžioklę mėgstamos šiuo būdu sumedžiotų ir dešimtimis suguldytų žvėrių (šernų, elnių) nuotraukos.

Stöberjagd

Kelis pastaruosius dešimtmečius medžiojant pirmiau išvardytais būdais medžiotojų stovėjimo vietose (esant galimybei) pastatomi kilnojamieji bokšteliai, kurie leidžia iš tolo pamatyti žvėrį, jį įvertinti, na, ir gerokai padidina šūvio saugumą.

Kolektyvinė tykojimo medžioklė (Gemainschaftsansitz – kolektyvinis tykojimas), nors ir keista, bet priskiriama prie medžioklės varant. Medžiojant tokiu būdu privaloma laikytis kelių sąlygų. Medžioklės plotas, kuriame vykdoma tokia medžioklė, turi turėti puikiai įrengtą medžioklės statinių infrastruktūrą – stacionarių ir kilnojamųjų bokšteliu, kopėčių ir širmų sistemą. Tokioje medžioklėje privalo dalyvauti daug medžiotojų, pavyzdžiui 400–500 ha apie 30–40. Visi jie ,,susodinami‘‘ labai atsakingai įvertinus šūvių saugumą. Kad medžioklė būtų rezultatyvi, plote turi būti gausu žvėrių. Vienas varovas, puikia pažįstantis plotą, lėtai ir tyliai juda nuo vieno tankumyno prie kito ir kelia žvėris, kurie taip pat lėtai juda po medžiokles plotą. Šunys tokioje medžioklėje nedalyvauja. Medžiotojai turi daug laiko įvertinti ir atrinkti žvėris, pakankamai laiko nusitaikyti ir įvertinti šūvio saugumą.

„Miske.lt“
Vytautas Tamošiūnas

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

4 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *