Brėško ankstyvas ūkanotas rytas, kai aš su savuoju „Landcruiser“ važiavau link Kuršėnų profesionalios medžioklės plotų. Su senais gerais bičiuliais, su kuriais ne kartą teko medžioti fazanus Čekijoj, susitarėm susitikti pusė aštuonių prie Kuršėnų degalinės. Visi buvo laiku tik keli „braliukai“ latviai truputi vėlavo, tai jų belaukdami spėjom ir kavos po puodelį išgerti. „Braliukai“ ilgai neužtruko, todėl gerokai prieš aštuonias pajudėjom link plotų. Trumpas instruktažas, saugumo technikos priminimai ir išsitraukę korteles su numeriais pradėjom medžioklę.
Pirmasis varymas iškart privertė susikaupti, nes tik pradėjus varovam šūkauti netoliese išgirdau šlamant krūmus. Susigūžiau už medžio, kad žvėris manęs nepastebėtu ir pamačiau labai atsargiai einančia elnio patelę su jaunikliu. Atvirai sakant jauniklio mačiau tik ausis, bet dėl to, kad tos ausys buvo žemiau nei patelės, tai nutariau, kad ten bus jauniklis. Jie labai iš lėto slinko link linijos, bet netrukus sustojo, sukluso ir pasisuko eiti išilgai linijos. Po to dar kartą sustojo ir puolė bėgti. Tiesa ne greitai, bet vis dėl to… Nežinia kas juos suneramino, bet man teko greitai apsispręsti. Vieta buvo krūminga todėl žvėris tai pastebėdavau, tai jie vėl pradingdavo krūmynuose. Kadangi buvau pasiruošęs iššauti bet kuriuo metu, tai suradęs patogų tarpą tarp krūmų ir aiškiai pamatęs patelės mentę paspaudžiau savo graižtvinio štucerio gaiduką. Patelė iškart kluptelėjo, po to pabėgo dar kelis žingsnius ir susmuko, o jauniklis metėsi atgal link varovų. Atstumas buvo, gal kokie 40 metrų, todėl pataikyt tikrai nebuvo sunku. Pasibaigus varymui varovai pasakojo, kad matė pro juos skuodžianti elnio jauniklį. Pirmajam varyme be manęs į elnius dar šaudė keli medžiotojai, bet jų paleistos kulkos nepasiekė tikslo. Kaip sakoma, pro šalį – taikinys didesnis. Antram varyme niekas nieko nematė išskyrus kelias varnas-žvalgybininkės, kurios kranksėdamas išduodavo visiems miško gyventojams kur stovi ginkluoti medžiotojai. Trečiam varymui pagal ištrauktą numerį teko vieta prie melioracijos griovio ant kelio. Priekyje tankus eglučių jaunuolynas su keliomis nedidelėmis properšomis. Griovys pilnas vandens. Už nugaros, už kelio menkaverčiai krūmynai. Vieta, mano galva, nebloga ir perspektyvi.
Prasidėjo varymas ir už kelių minučių išgirdau kaip netoliese, tiesiai priešais šalia stovinti medžiotoją lūžo stora šaka.
– Tikrai ne šernas,-pagalvojau.
– Turėtų būti elnias ir gal ne vienas.
Man besvarstant, už kokio 100 metrų iš miško iššoka kokių keturių-penkių metų raguotas patinas ir nuskuodžia į krūmynus. Patinų šiandien nemedžiojam. Tik grožimės. Laukiam toliau.
Gal už kokių penkiolikos minučių eglutėse priešais mane pasigirsta šnarėjimas. Akivaizdu, kad eglutėse kažkas blaškosi. Nubėgo į vieną pusę išilgai linijos, po to į kitą ir vėl sugrįžo prie manęs. Iš garso supratau, kad tai turėtų būti šernai. Gal kokie trys, gal keturi. Ir kaip tik tuo momentu, man besvarstant kiek ten galėtų būti šernų, properšoje tarp eglučių pamatau šerno nugarą.
Greitai kilsteliu šautuvą, prisitaikau, bet nešaunu. Nesinori atimti gyvybės patelei. Nors pagal taisykles jas galima medžioti, bet kolegiškas susitarimas jas pasaugoti yra svarbiau už medžioklės taisykles.
Šernas eina išilgai linijos ir dingsta eglutėse, po jo, toje pačioje properšoje pasirodo antras, trečias. Jie aiškiai mažesni už pirmąjį ir suprantu, kad pirmasis šernas ir buvo patelė.
Taigi pasiruošiu šūviui ir kaip tik tuo momentu trečias šernas stabteli. Aiškiai matau jo galvą, todėl nesvarstydamas paleidžiu šūvį už ausies. Žvėris krito vietoj. Dar po dešimties minučių kaimynas paleidžia du šūvius iš medžioklinio į per liniją bėgančią stirną, bet akivaizdžiai nepataiko. Po kelių minučių pasigirsta du šūviai flange ir vėl tylu. Varovai girdisi jau visai arti. Dar keletą minučių laukimo ir pradedu manyti, kad šitam varyme daugiau nuotykių nebus. Pamatau ateinančius, varovus jie jau visai arti. Perlaužiu šautuvą, bet šovinių neišimu. Ir kai varovas prieina prie paskutinės eilės eglučių esančiu visai ant griovio krašto iš po jų iššoka šernas ir forsuoja griovį. Atstumas maksimum 15 metrų. Kol šernas maudosi aš spėju atlenkti šautuvą į kovinę padėtį, greitai prisitaikau ir savo taikliu šūviu neleidžiu šernui perbėgti kelio. Jis po šūvio persiverčia ir lieka gulėti ant kelio. Pataikiau tiesiai į priekinę mentį. Gražus ir gerai įmitęs antrametis. Kaip beje ir pirmasis, kuriam pataikiau į galvą. Kolegos ir bičiuliai spaudžia ranką ir pradeda tituluoti medžioklės karaliumi, bet aš kuklinuosi ir išsisukinėju sakydamas, kad dar tik trečias varymas. Nuo flango atitempiamas sumedžiotas dar vienas antrametis šernas. Vyrai spėlioja, kad tai turbūt vienos šeimos nariai. Medžioklė tęsėsi ir buvo dar keturi varymai su šūviais, tačiau… Viso tą dieną sumedžiojom keturis žvėris. Elnio patelę ir tris šernus… Ir nereikia turbūt minėt, kas buvo tituluotas medžioklės karaliumi. Tris šūviai-trys žvėrys. Pačiam vis dar nesitiki, kad toks geras mano šautuvas… Reikia tik prilaikyti ir viską padaro pats…[divide style=”2″]
Autorius: Artūras Orlauskas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
