Ką žinome apie didžiąją antį





Vienas dažniausių natūralioje gamtoje ar parkų tvenkiniuose aptinkamų paukščių – didžioji antis. Tai ir vienas lengviausiai atpažįstamų antinių šeimos atstovų pasaulyje. Dėl gausios populiacijos ir prisitaikymo prie įvairių gyvenimo sąlygų ši antis yra įprastas ir dažnas sparnuotis tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Paplitimo arealas apima Ameriką, Europą, Aziją, Šiaurės Afriką, o Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje ši rūšis buvo introdukuota. Dėl didelio populiacijos gausumo didžioji antis – vienas populiariausių medžiojamųjų paukščių, tad jų medžioklės sezono laukia ne vienas medžiotojas. Tačiau, kaip ir kitų plačiai paplitusių gyvūnų atveju, kuo dažniau jie aptinkami, tuo mažiau mes apie juos žinome ar galbūt mažiau jais domimės.

Didžiausia iš medžiojamųjų antinių paukščių
Lietuvoje Didžiosios anties patelė labai prisitaikiusi prie gyvenamosios aplinkos savo apdaro spalva. Rusvos, šiek tiek baltai išmargintos plunksnos puikiai maskuoja ją vandens pakrantėse. Kadangi patelė viena peri ir rūpinasi jaunikliais, tai yra labai svarbi prisitaikymo savybė, padedanti išsaugoti dėtį perėjimo laikotarpiu ir slepiant nuo plėšrūnų išsiritusius jauniklius. O štai patinai sezoniškai keičia savo apdarą. Per poravimosi sezoną jie išsiskiria ryškiomis, labai puošniomis spalvomis – žalia galva, balta kaklo juosta, tamsiai ruda krūtine, mėlynu veidrodėliu, tačiau gegužės pabaigoje–liepos viduryje išsišeria ir apdaru tampa panašūs į pateles. Šerdamiesi patinėliai netenka ir didžiųjų plasnojamųjų plunksnų, tad kol jos atauga, negali skristi ir yra priversti slapstytis nuo plėšrūnų vandens telkinio sąžalynuose. Dėl šios priežasties jų naujasis apdaras nebe toks ryškus – reikia maskuojančios spalvos, neišsiskiriančios iš juos supančios aplinkos.

 

Ančių sparnų plunksnų spalvos, forma, išsidėstymas gali padėti nustatyti ne tik lytį, bet ir amžių. Ir patinėliai, ir patelės turi baltai įrėmintą mėlynų plunksnų veidrodėlį sparne. Patinėlius ir pateles po poravimosi sezono sunku atskirti, tačiau mėlyną veidrodėlį įrėminančios baltos plunksnos yra patikimas anties lyties nustatymo požymis.

Patelių veidrodėlį iš viršaus įrėminančios plunksnos tęsiasi ilgiau nei veidrodėlis (įsiterpia į rudas kūno plunksnas), o patinėlių – baigiasi kartu su mėlynomis veidrodėlio plunksnomis. Tiesa, šis požymis tikslus tik vertinant suaugusias antis. Jauniklių atveju gali būti nukrypimų nuo šios taisyklės, nes jų plunksnos būna šviesesnės, siauresnės ir ne tokių aiškių spalvų kaip suaugusiųjų.

Didžioji antis ne veltui gavo tokį pavadinimą – ji viena didžiausių ančių pasaulyje – svoris svyruoja nuo 0,7 iki 1,6 kg. Smailiauodegė antis, tiesa, didesnė, tačiau Lietuvoje ji saugotina, į Raudonąją knygą įrašyta rūšis. Taigi, didžioji antis – didžiausia iš medžiojamųjų antinių paukščių Lietuvoje.

Saugodama jauniklius patelė naudoja įvairią gynybos taktiką
Poras didžiosios antys sudaro rudenį, prieš prasidedant migracijai, tačiau poruotis pradeda tik pavasarį, sugrįžusios į veisimosi vietas. Čia antys grįžta anksti, dažnai dar ledui nenutirpus. Patelė padeda nuo 8 iki 14 kiaušinių. Peri apie 24–30 dienų. Tik išsiritę ančiukai kone iš karto jau gali plaukti, tačiau skraidyti pradeda sulaukę maždaug 60 dienų.

Didžiosios antys gali kryžmintis su kitomis ančių rūšimis. Gyvūnų pasaulyje tai nėra neįprastas reiškinys, tačiau tokie dviejų skirtingų rūšių hibridai paprastai būna nevaisingi, o štai didžiųjų ančių hibridai su kitomis rūšimis gali vesti vaisingus palikuonis.

Patelė jauniklius augina viena, o patinėliai tuo tarpu susiburia į atskirus būrius. Tam, kad apsaugotų jauniklius nuo plėšrūnų, patelė naudoja įvairią gynybos taktiką. Plėšrūnui artinantis, ji ima garsiai gagenti. Jei plėšrūnas nesitraukia, patelė nuskrenda ir palieka jauniklius pakrantės žolėse. Jaunikliai tyliai slepiasi augalijoje. Jei plėšrūnas artinasi pakrante, patelė gali išplaukti į atvirą vietą ir imti suktis tarsi būtų sužeista, taip nukreipdama dėmesį nuo jauniklių. Tačiau nors didžiosios anties patelės drąsiai puola per arti prisiartinusius, per vasarą jos išsaugoja ir užaugina dažniausiai 4–5 jauniklius.

Didžioji antis, kitaip nei daugelis kitų didelių vandens paukščių, sugeba iš vandens pakilti beveik vertikaliai, jai nebūtina įsibėgėti. Greitai pakilti padeda didžiulė sparnų jėga ir spartus plakimas plėvėtomis kojomis. Savybė staigiai pakilti nuo vandens taip pat padeda apsisaugoti nuo priešų.

Lietuvoje gyvena gausi didžiųjų ančių populiacija
Didžioji antis labai dažnai siejama su medžiokle, nes daugelyje šalių tai vienas geidžiamiausių laimikių iš medžiojamųjų paukščių. Medžioklė – vienas iš būdų populiacijos gausumui reguliuoti. Didžiųjų ančių populiacija šiuo metu pakankamai gausi ir gyvybinga – Lietuvoje skaičiuojama nuo 70 tūkst. iki 130 tūkst. perinčių porų. Europoje sumedžiojama apie 4 mln. didžiųjų ančių per vieną medžioklės sezoną. Lietuvoje, Aplinkos ministerijos duomenimis, per 2015–2016 m. medžioklės sezoną sumedžiota 17 110 didžiųjų ančių.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančias medžiokles taisykles, medžiojant paukščius (išskyrus varninius), būtina, kad medžioklėje dalyvautų šuo. Ančių medžioklės sėkmė labai didele dalimi priklauso būtent nuo keturkojų žmogaus draugų – dratharų, retriverių, vachtelhundų ir kitų, turinčių instinktą ir mokančių rasti bei atnešti sumedžiotą paukštį iš vandens.


Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“
Autoriai: Monika Raškauskaitė ir Matas Sirgėdas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *