Gluosnių miškai ir gudrūs šernai Leica karalystėje





Gluosnių kupinas miškas, rudeniški vaizdai žiemą, medžioklės apylinkė pagal visus Vokietijos medžioklės standartus, daugybė gyvūnų ir sėkmingas rezultatas. Taip galiu apibendrinti savo medžioklės nuotykį Leica medžioklės plotuose netoli Veclaro miesto, kur yra Leica, Zeiss, Minox ir kitų garsių prekės ženklų gamyklos.

Kvietimą gavau iš Leica viešųjų ryšių specialisto Michaelio Agelio, su kuriuo kartu prieš keletą metų medžiojome Prancūzijoje. Nuo tada pasikeitė tai, kad Leica dabar valdo 700 hektarų medžioklės plotus netoli savo gamyklos, kuri juose vaikštant matyti iš tolo. Mūsų mastais 700 hektarų yra nedidukė apylinkė, užtat čia ji laikoma didele ir čia kasmet sumedžiojama apie 500 stirnų, daug šernų, kelis kartus per metus rengiamos medžioklės su varovais, viena specialiai skirta šernų skaičiui reguliuoti šalia miestų, kur kasdien jie nemedžiojami ir jaučiasi gana drąsiai. Ten pat prie plotų senoje smuklėje įrengtas medžiotojų namelis, kuriame galima ir pernakvoti, taip pat yra improvizuota gyvūnų apdorojimo vieta.

 

Vakare nieko
Atvykau sekmadienio rytą. Praeitą naktį praktiškai nemiegojau, nes buvau paprašyta atvykti su šunimi patikrinti sužeistos lapės pėdsakų. Laikrodis rodė pirmą nakties, sniego nebuvo, o šeštą ryto laukė skrydis. Šuo paskui pėdsakus nuėjo 600 metrų ir atrodė, kad lapė nestoja, be to, nenorėjau praleisti dar kelių valandų traukdama šunį iš lapių urvo, tad nusprendžiau viską palikti ramybėje. Į Vokietiją atskridau mieguista, bet valandėlę nusnaudusi vėl jaučiausi pasirengusi nuotykiams. Kadangi dar buvo truputį laiko, su Egonu – Michaelio taksu, kuris prieš dvejus metus puikavosi ant mūsų žurnalo viršelio – ėjome pasivaikščioti po apylinkę. Įvairios išvaizdos ir formos bokšteliai matėsi beveik ant kiekvieno kampo. Buvo matyti, kur įrengti varymo kvartalai su bokšteliais. Kaskart mane nustebina ir Vakarų Europai būdingi didūs gluosnių miškai. Be to, nedidelis reljefas, o jausmas kaip pasakoje. Vaikščiodama mačiau, kad gyvūnų čia daug – platūs išvaikščioti takai, daug pėdsakų. Įdomu, kad medžioklės plotai yra netoli gana tankiai apgyventų vietų, todėl čia netrūksta bėgiojančių, važinėjančių dviračiu ar vaikštančių su šunimis žmonių, bet tai, matyt, netrukdo gyvūnams gerai jaustis.

Po nedidelės ekskursijos Veclare apie ketvirtą valandą ėjome į medžioklę. Kadangi keliavau be savo šautuvo, be to, naudoju Leica konkurentų taikiklį, Michaelis man davė karabiną Merkel Helix. Kalibras – .30-06 Springfield, kuris nėra vienas mano favoritų. Ant ginklo užmontuotas Leica taikiklis Magnus, o man ant kaklo kabėjo Leica žiūronai, apie kuriuos rašyti dar negaliu.

Atsisėdau labai patogiame bokštelyje proskynos krašte, prie druskos laižyklos, aplink – gluosniai ir krūmai. Vėjas dar nebuvo labai geras, laukymėje jis sukiojosi visomis kryptimis. Išsėdėjau dvi valandas, kol sutemo, bet nemačiau nė gyvos dvasios. Planavome eiti į medžioklės bokštelį ir porą valandų ten pabūti, ko nors suvalgyti ir atsigerti ko nors šilto, o paskui atgal į medžioklės plotus pašernauti per pilnatį. Šį kartą buvau pasodinta kitoje vietoje, prie savotiškos šėryklos. Šūvio atstumas čia daugiausia 40 metrų, todėl reikia sėdėti tyliai ir nejudėti, nes šernai tikrai pajaučia žmogų iš taip arti. Sniego nebuvo, bet mėnulio šviesoje su puikiais žiūronais ir Magnus taikikliu situaciją buvo galima kontroliuoti labai gerai. Užsimerkiau, sėdėjau ir klausiausi, kas vyksta aplink. Staiga po bokšteliu sušiugždėjo pėdutės, nieko nepastebėjau, bet širdies ritmas paspartėjo. Dar po kurio laiko pokštelėjo šūvis, tad reiškia, kad šernų čia yra. Praėjo dar pusvalandis, ir vėl pasigirdo šiugždesys. Lėtai paėmiau žiūronus ir stengiausi įžiūrėti, kas ten vaikšto. Pasirodo, šėryklą atėjo patikrinti barsukas. Medžiojami buvo tik šernai ir lapės, taigi barsukas netrukdomas nuėjo savais keliais. Vėliau paaiškėjo, kad buvo šauta į šerną, buvo ir kraujo pėdsakų, bet gyvūnas pabėgo. Nuspręsta, kad medžiotojas kitą rytą eis ieškoti šerno su profesionaliu kraujasekiu.

Ryto žavesys
Kėlėmės taip, kad miške dar būtų prietema. Planavome pasėdėti iki pusės devynių, o paskui apvaikščioti vieną lauką ir pamiškę. Medžiojamos buvo stirnos, kurių sezonas kaip tik buvo besibaigiantis – po kelių dienų sausio pabaigoje. Mūsų platumos žmonėms galėtų pasirodyti keistoka, bet medžioti galima visas stirnas. Buvo leidžiama šaudyti ir visus šernus, nes dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės Vokietijoje pamažu atšaukiami įvairūs šernų medžioklės apribojimai. Kai kur negalioja draudimas žiemą medžioti vyresnių nei 2 metų šernų, kitur galvojama apie įvairių prietaisų naudojimą.

Atsisėdau gražioje vietoje, bokštelyje, tokioje tarsi proskynų sankryžoje, matomumas miške ribotas, nes aplinkui dar lapuoti krūmai, kurie sausį kėlė ne žiemišką, o rudenišką nuotaiką. Rytas gražus, vėsokas. Lėtai, kone tingiai pradėjo aušti. Kartkartėmis pažvelgdavau į laikrodį, laikas slinko lėtai, bet buvo malonu suvokti, kokia gamta čia vis dėlto graži.

Tada kairėje pajutau kažką judant, pasukau galvą – ten, ant proskynos, išlindusi stirna. Nuo manęs per 80 metrų, lėtai kažkur krapštosi. Kadangi išėjo patelė, nusprendžiau ją sumedžioti, nes šauti pūkuoto patino visai nesinorėjo. Po šūvio tiesiai priešais ant proskynos iššoko ir stirninas. Pastovėjo, apsižvalgė, visai neatrodė, kad bijotų šūvio. Paėmiau fotoaparatą, bet kadangi dar buvo tamsu, nuotraukos išėjo miglotos.

Gražu, rytas nusisekęs, laimikis yra. Pranešiau Michaeliui apie rezultatą, pradėjau fotografuoti ir nenustygti vietoje kaip kokia naujokė – viena nuotrauka čia, kita čia. Staiga dešinėje, krūmuose, kažkas sušnarėjo. Stirninas, kuris ten pat visą laiką išlaukė, nubėgo. Pasukau galvą – proskynos krašte stovėjo šernė, įbedusi į mane akis. Kol paėmiau ginklą, ji su trimis metinukais jau pradėjo judėti. Laimė, jie nenubėgo, o pasisuko ir peršoko proskyną man už nugaros. Pirmą praleidau, antrą praleidau, į trečią iššoviau. Tarpas, per kurį galėjau iššauti, visiškai trumpas, nes proskyna siaura. Pokštelėjau, ir visi šernai pradingo, tik išgirdau, kad krūmuose kažkas sučežėjo.

Paskambinau Michaeliui, ir jis su Egonu pasileido link manęs. Egonas išmokytas ieškoti kraujo pėdsakų. Jeigu situacija sudėtingesnė, pasitelkiami profesionalai, bet paprasčiausios užduotys taksui įkandamos. Man vis dėlto buvo labai juokinga, kaip šernai mane pergudravo – nustebino visiškai nepasiruošusią. Tai reiškia tik viena – medžioklėje nė akimirką negalima prarasti budrumo.

Šūvio vietoje nebuvo matyti nė vieno kraujo lašo, ir man jau pradėjo rodytis, kad savo šerną prašoviau. Vis dėlto Michaelis už 10 metrų miške rado pirmuosius lašus, ir jau toliau buvo aiškiai matyti pėdsakai. Jis buvo pasiruošęs rimtai paieškai: šuo su visais diržais, o kraujo pėdsako pradžioje pririšamos raudonos juostos. Tai tam, jeigu pėdsakai Egonui pasirodytų per sunkūs, kad profesionalas kraujasekys galėtų suprasti kryptį. Vis dėlto kiek palandžiojęs po krūmus Egonas šerną surado už 50 metrų. Mažytis šerniukas, užtat mano pataikymas – tiesiai į dešimtuką.

Mėsa parduodama
Kol Michaelis tempė šerniuką iki automobilio, aš ėjau susirinkti daiktų iš bokštelio. Kartu už kojos pakėliau ir stirnaitę ir viską nuvilkau per proskyną iki kelio. Michaelis į mišką atvažiavo su firminiu golfuku, į kurį dabar reikėjo sukrauti laimikius. Bagažinėje buvo vonelė, kurioje labai gerai tilpo ir stirna, ir šerniukas. Grįždami į medžiotojų namelį sutikome kolegas, kurie ieškojo praeitą vakarą pašauto šerno. Bavarų pėdsekys su ilgu pavadžiu, medžiotojai ryškiomis liemenėmis. Šerną jie rado už 400 metrų – peršauti plaučiai, bet vis dar gyvas. Dėl to vokiečiai į kraujo pėdsakus ir žiūri labai rimtai.

Prie medžiotojų namelio, tokiame tarsi vasariniame paviljone, įrengta gyvūnų apdorojimo vieta. Joje prieinamas vanduo, yra šaldytuvas, lengvai nuplaunamos grindys. Šaldytuve jau gulėjo prieš kelias dienas sumedžiotas šernas. Poromis greitai apdorojome gyvūnus, reikėjo tik išimti vidurius, pakabinti gyvūnus šaldytuve, vėliau jų atvažiuos pasiimti. Medžioklės produkcija parduodama. Jeigu medžiotojas nori žvėrieną pasilaikyti, turi šiek tiek sumokėti.

Šiuos plotus Leica nuomojasi iš vieno vietinio žemės savininko, kuris gyvena realioje pilyje ten pat, netoliese. Įspūdingi pilies mūrai matyti iš tolo. Tinkamai šeimininkaujant, atiduodant žvėrieną, medžioklės apylinkę išlaikyti per brangiai neatsieina. Iš tiesų, kas labiausiai stebina – Vakarų Europoje retai kur yra tokių didelių medžioklės plotų kaip pas mus, bet medžiojant šernus ir stirnas čia galima labai efektyviai šeimininkauti. Aišku, mūsų kitokios sąlygos ir medžiojamoji fauna, bet vis tiek – tinkamas šeimininkavimas ir mažuose plotuose duoda gerų rezultatų.


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Autorius: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *