Europos stirninai ir medžiotojų kasdienybė

Nuotrauka Swarovski Optik

Naivus, nepatyręs „bachūrėlis“ (medžioklės stažo prasme) su vyresniu draugu medžiotoju „nuvariau“ į Lenkiją stirninų medžioti. Medžioklė buvo puiki : per tris dienas po šešis ožiukus paėmėm. Po kurio laiko kilo azartas – o kodėl negalėčiau sumedžiot po stirniną kiekvienoje Europos valstybėje?

Paaiškėjo, yra niuansų. Airijoje ir Islandijoje stirnos apskritai negyvena. Portugalijoje ir Graikijoje – neaišku: vieni šaltiniai nurodo, jog medžioklės sezono nėra visai; kiti teigia, kad medžioklė rengiama kiaurus metus. Maltoje, Vatikane, Andoroje, Gibraltare, Liuksemburge, Monake, San Marine ir Lichtenšteine nėra ko ir svajot apie medžioklę, nors šios minivalstybės dydžiu panašios į medžioklės plotų vienetą, bet žvėrims ten nėra vietos. Tačiau ką gali žinoti , kai buvo aptikta Vilniaus Žalgirio stadiono griuvėsiuose gyvenusi stirna, gal medžiokle valstybėse nykštukėse verta pasidomėt iš naujo. Beje, Lichtenšteine yra medžioklinių rūbų parduotuvėlė, šeimininkė net parodė, ką jų medžiotojai dažniausiai perka ir pridūrė, jog vietiniai dažniausiai medžioja kartu su austrais iš gretimo kaimo Austrijoje, austrai čia perka panašią aprangą. Nustebau – taigi čia, už puskilometrio, Europos Sąjungos siena! Leidimai, importas – eksportas, sienos kirtimas ? O varovai ? Moteriškė tik numojo ranka – neuždavinėk kvailų klausimų, čia amžiais taip buvo.

 

Beje, rasti tokių medžioklių organizatorių nėra lengva. Jų paieška – tai atskira medžioklė. Atrodė, Rusijoje lengvai rasiu draugų ar draugų draugų ir laisvai sumedžiosiu ožiuką kur nors prie Novgorodo, Smolensko ar Peterburgo. Nieko panašaus. Neradau nei medžioklės organizatorių, nei medžioklės objekto : viską išnaikino brakonieriai, rusų požiūriu, už tokią medžioklę sarmata prašyti pinigų – mėsos mažai, trofėjus nei šioks nei toks…. Europinio stirnino medžioklės rengėjo Rusijoje ieškojau trejus metus. Galiausiai medžioklė pavyko, iš ten parsivežiau vieną iš dviejų savo medalių vertų stirninų. Atskira istorija apie Turkiją, dviejuose žemynuose plytinčią šalį. Apskritai joje medžiojamos stirnos ir operatorių rasti nesunku, bet tai jau būtų pasaulio stirnų kolekcijos trofėjus. O kaip su medžiokle europinėje Turkijos dalyje, kuri yra trečdalio Lietuvos dydžio ? Vienas turkas medžioklės operatorius tikino, kad ten medžioklė visiškai uždrausta. Kiti pasakojo, kad medžioti galima būtų be jokių problemų… tik nėra kas organizuotų. Šalia yra Bulgarija, kurioje stirnų – pilna. Iš kito šono – Graikija, neaišku ar ten stirnų nėra, ar tiesiog niekas tokios smulkmės nenori medžioti. Medžioju informaciją toliau. Sykį viename medžiokliniame renginyje Vilniuje ( buvo susirinkę apie 50 medžiotojų, važinėjančių po Europą darbo reikalais ), pasipasakojau apie savo paieškas. Bent trys iškart šoko su pažadais mikliai suorganizuoti ožiuką savo dažniausiai lankomose šalyse, pasikeitėm telefonų numeriais. Praėjo treji metai, kol kas žinių iš to renginio dalyvių nesulaukiau. Toliau medžioju informaciją pats.

Šiandien esu sumedžiojęs po stirniną devyniolikoje Europos valstybių. Jie nei labai skiriasi vienas nuo kito, nei pati medžioklė buvo kažkuo labai smarkiai kitokia. Taigi, nejučiom, stirninų ragų kolekcija virsta medžioklių įspūdžių kolekcija. Dažnai susipžinti su kitų šalių medžiotojų papročiais ir taisyklėmis būna įdomiau negu pati medžioklė. Beje, išskyrus mūsų Marijos žemę, likusią Europą vienija tai, jog realią medžioklės tvarką, sumedžiojimo limitus ir daug kitų dalykų nustato patys medžiotojai.

LENKIJA
Valstybinių medžioklės plotų jėgeris Bogdanas: „stirninų selekcija neužsiimam, per trumpa žvėries gyvenimo trukmė. Elnius stebime iki penktų ragų. Tada sprendžiame, kuriuos – sumedžioti, o kuriuos – palikti iki trofėjines brandos ( dvyliktų ragų )“.

Per dvi dienas kiekvienu išėjmu sumedžiojau po vieną arba du stirninus. Prieš išvažiuodami pasirašėm medžioklės protokolus su kaukolių svoriais ir šakų skaičiumi. Jokių lapų, jokių licencijų nemačiau.

VOKIETIJA
Mažas miestukas 20 km į Vakarus nuo Frankfurto. Per porą valandų ( įskaitant mokesčių sumokėjimą banke ir nusifotografavimą dokumentams ), policijoje gaunu medžiotojo bilietą. Bet prieš tai pareigūnė išstudijuoja mano lietuvišką medžiotojo bilietą, pamačiusi įrašą apie duomenų sąvadui pateikimą balandžio mėnesį ( o medžiojau birželį ) atsidarė mūsų lietuviškus tinklalapius, pasitelkusi google vertėją viską perskaitė, mane patardė ir pasakė : ales gut. Vokiečių jėgeris padavė man šautuvą ir pasakė: eik medžiot, o man reikia į darbą, susitiksim vakare. Kaip medžiot ? O dėklas šautuvui ? O tai kur čia plotai ir jų ribos ? Kaip nukakt iki bokštelio ? Atsakymai – paprasti: kam tau tas dėklas, juk tu turi medžioklės bilietą iš policijos, šautuvą per petį ir eini medžioti . Plotai visur aplinkui, netgi miestelio vidury, tiesiog nešauk į plento ir į namų pusę, aišku, ir virš horizonto. Šauk kokį nori ir kiek nori. Jei pamatysi danielių – šauk būtinai, tai ūkininkų priešas Nr. 1, jų daromi nuostoliai mums brangiai kainuoja. Tie „mes“ tai trys miesteliuko medžiotojai, medžiojantys miestelyje ir už kelių šimtų metrų aplinkui. Yra dar trys medžiotojai, bet jų plotai gal už kilometro nuo miesteliuko. Dėl šautuvo dėklo užsispyriau – o jei mane kas užkalbins beinantį per miestelį su ginklu ant peties, o aš vokiškai nė bum – bum ? tikriausiai iškvies policiją ? šeimininkas pakrapštė pakaušį ir nuėjo ieškoti dėklo. Kol jo laukiau, apžiūrinėjau garažą ( kiek teko lankytis medžiotojų būstuose, dažniausiai visi medžioklės rakandai būna sudėti garaže). Mėsos brandinimo šaldytuve kabo danielius su sprindiniais pantais, kitą dieną padėjau jį nulupti ir nuvežti į vaikų darželio valgyklą. Ten paprastuoju būdu skerdieną pasvėrė, atskaičiavo eurus ir išlydėjo medžioti kito laimikio. Vieną pavakarę mane pasodino į bokštelį vos ne miestelio pilies kieme. Medžioklė bus trumpa: jei per valandą kas išeis – tavo, vėliau turim dingti, nes pilies kieme bus vaidinamas spektaklis, privažiuos daug žiūrovų iš kitų miestų. Pasirodo, čia populiari spektaklių vieta, net žinoma tarptautiniu mastu.

Kaimas apie 30 km į šiaurę nuo Hanoverio. Medžiosiu juodąjį stirniną. Medžioklės plotų šeimininkas – atsargos pulkininkas, „ordnungo“ žmogus. Medžioklės plotai užima apie 100 ha, juose 100 bokštelių. Kiekvieno laukelio kampuose – po bokštą, šalia elektros linijų bokštai stūkso kas 200 metrų, kirtavietėse jų pastatyta po vieną – du. Per tris medžioklės dienas ( 6 išėjimai ) mačiau apie 30 patinų ar patelių, 11 žvėriukų buvo juodi. Sumedžiojau vieną juodą, kitą – raudoną. Kas jums nustato limitus, duoda licencijas, klausiu šeimininko ? Jis mano klausimo nesuprasto. Vėliau vis dėlto prisiminė: taip, kažkokius popierius valdžiai pildome, bet medžiojame tiek, kiek, mūsų manymu, reikia.
Ir Vokietijoje neteko pamatyti nei medžioklės lapo, nei licencijos.

ANGLIJA
Dėdulei Ronui jau daugiau nei septyniasdešimt metų, e-paštu nesinaudoja, tik SMS. Gyvena 14 trobų kaimelyje, apie 60 km į Šiaurės Rytus nuo Londono. Užsiima išskirtinai stirninų medžioklėmis. Ronas medžioja vietinio grafo žemėse, 2 – 3 km aplink kaimelį. Beveik visur vaikštome pėsčiomis. Keliose vietose jis atkreipia mano dėmesį į plotų ribas ir šaudymo kryptis. Štai ten greitkelis, todėl nuo šitos krūmų juostos į tą pusę šauti stirninų negalima, jei, tarkim, lygiavamzdžiais medžiotume kiškius, tai būtų galima eiti iki kitos krūmų juostos, artyn link autostrados. „Ronai, tu pats čia taip nutarei ar žemės savininkas grafas nurodė ?“ Pasirodo, viskas paprasta – su vietiniu konstebliu apėjo medžioklės plotus ir sutarė šaudymo tvarką. Beje, šautuvų be duslintuvų Didžiojoje Britanijoje naudoti negalima, ten galioja ES žmonių apsaugos nuo triukšmo direktyva, kuri pas mus deja negalioja. Kiek grafas prašo už išimtinę teisę medžioti jo žemėse ? 2 – 3 stirnų skerdienas per metus. Per tris dienas sumedžioju penkis stirninus, tarp jų – antrą savo medalinį. Mėsą Ronas brandins apie dvi savaites savo garažiuko priestate. Kalbamės toliau. Limitai ? Kas tai yra ? Sezono trukmė ? Kiek norim – tiek medžiojam, gyvasties gi pilna, sezonas tęsiasi apskritus metus, išskyrus antrąją balandžio pusę. Dar gražiau, pasirodo, jie net medžiotojų bilietų neturi. Tiesa, todėl kartais kyla problemų vykstant medžioti į kitas Europos šalis.

Su šitokia europine tvarka Anglijoje susidūriau pirmą kartą. Vėliau patyriau, kad ne viena šalis protingai suderina rūpinimąsi laukiniais gyvūnais ir pasėlių apsaugą. Dažniausiai pasėlių lauko ribos yra labai aiškios, tarkim, riba tarp dviejų laukų yra krūmais apsodintas melioracijos griovys, kitaip sakant, dideli masyvai sudalinti grioveliais ir krūmelių juostomis. Ir visos palaukės ( prie lauko ribos su kaimynu, žvyrkeliu ar mišku ) turi 6 – 8 metrų juostą ( Didžiojoje Britanijoje 6 m, Šveicarijoje 8 m. ), kurioje nesėjama, neariama, tik šienaujama kelis kartus per sezoną. Ta juosta skirta laukinei faunai ir medžioklei, laukų apvažiavimui ir melioracijos priežiūrai. Išmokas už tas juostas ūkininkas gauna tokias pačias, kaip už kultūras, kuriomis apsėti laukai. Visi – valdžia, ūkininkai, medžiotojai ir kiti – supranta, kad laukinė fauna yra mūsų gyvenimo dalis, tai reguliuotinas gamtos išteklis, o medžioklė yra gamtosaugos dalis. ir mes, medžiotojai, tai darome savo laisvalaikiu, už dyką, ir netgi nemažai sumokėdami už savo aistrą, bet ir už gamtai ir visuomenei reikalingą veiklą.

ŠVEICARIJA
Komercinių medžioklių, kaip mes jas supratame, ten nėra, jos draudžiamos. Kiekvienas kantonas turi savo taisykles, bet šiaip vietiniai gali pasikviesti tik draugų, be jokių pinigų. Mano draugas Patrikas medžioja dviejuose plotuose. Prie Ciuricho, lygumose, jis medžioja stirnas, O kitoje vietoje, Alpėse , – elnius. Kalnuose dar gauna kelis leidimus sumedžioti gemzę, labai retai Alpinį kalnų ožį. Visa šalis yra sudalinta į tradiciškai nusistovėjusius medžioklės plotus, kuriuos valdo medžiotojų būreliai. Pavienis medžiotojas plotų turėti negali. Žemės ir miškų savininkai neturi teisės medžioti savo žemėje, jei nėra vietinio būrelio nariai. Uždrausti medžioklės savininkai taip pat negali. Šveicarijoje lankytis miškuose ir medžioklės plotuose paprastiems piliečiams praktiškai uždrausta, to nepaisantys yra baudžiami. Baudos protokolą pažeidėjui gali surašyti girininkas arba medžiotojas. Dokumento pavyzdys kabo ant medžiotojų namelio sienos. Ten viskas aiškiai išvardinta: įvažiavimas ar įėjimas į mišką – 200 frankų, šuns paleidimas dar 50 frankų, ir t.t. Šalyje yra viešų valdiškų miškų, kur galima pasivaikščioti ar pagrybauti. Vienam žmogui leidžiama vienu kartu iš miško parsinešti iki 2 kg grybų. Mokestį už plotų nuomą susirenka valstybė, iš tų pinigų ūkininkai gali gauti kompensaciją už laukinių žvėrių padarytus nuostolius. Mokesčiai už plotus yra solidūs, jie apskaičiuojami pagal plotų „derlingumą“. Pavyzdžiui, dvylikos medžiotojų klubas už 800 ha plotus, kuriuose medžioja stirnas, moka 9000 frankų per metus, o dvigubai didesnis ( 25 medžiotojai ) kitas mano bičiulio klubas už 2500 ha plotus kalnuose moka apie 30 000 frankų per metus. Juose kiekvienas būrelio medžiotojas sumedžioja po 2 – 3 elnius per sezoną. Šveicarijoje sekmadieniais nemedžiojama, išskyrus šernus. Juos galima medžioti visur ir visada kiaurus metus.

Kaip su medžiojimo limitais?
Ribojama tik gemzių ir Alpinių ožių medžioklė. Elnių reikia sumedžioti kuo daugiau , stirnų sumedžiojimo minimumą (!) nustato girininkas. Patriko klubo ( 800 ha, 12 narių ) medžiotojai turi sumedžioti mažiausiai 35 stirnas, Paprastai sumedžioja apie 40. Beje, Šveicarijoje ir Austrijoje yra vietų, kur reikalaujama išmedžioti visus elninius žvėris. Tai yra apsaugos nuo lavinų miškai, juose saugomi visi medžiai. Patrikas pasakoja, kad jo draugas kaip tik medžioja tokiuose plotuose. Nutiko taip, jog vienais metais būrelio medžiotojai numojo ranka į reikalavimą sumedžioti visus apsaugos zonos gyvūnus. Tada girininkija pasamdė medžiotojus iš kito šalies pakraščio, jie per kelias dienas išmedžiojo ką reikia, o vietos būrelis gavo solidžią sąskaitą už tokią paslaugą ir įspėjimą : dar kartą pasikartos kažkas panašaus, medžioklės plotas keliaus į realų aukcioną. Medžioklės plotų aukcionai Šveicarijoje rengiami kas aštuonerius metus. Įprastai tai – formalumas, jeigu nėra incidentų, nesutarimų su miškininkais ar vietine bendruomene; antraip plotų galima ir netekti.

ITALIJA
Medžioju Toskanoje, netoli Sienos miesto. Mano medžioklės vadovas Salvatore, energingas apie 35 metu vyras, vietinių ūkininkų medžioklės kolektyvo narys. Jis moka keletą žodžių angliškai, todėl jo darbas būrelyje – lydėti užsienio medžiotojus. Būrelis mielai parduoda medžiokles, nors plačiai apie tai nesiskelbia. Tose vietose medžiojami šernai, stirnos ir smulkioji fauna. Būrelio plotus sudaro šešių ūkininkų vynuogynai ir ganyklos, iš viso 4800 ha. Per sezoną jie sumedžioja nuo 30 iki 50 stirnų.

Pirmą vakarą važiuodami medžioti užsukom pas vyriausią medžiotoją prisistatyti ir pasiimti licencijos. Mano prisistatymui tiko pamojavimas ranka pro automobilio langą. Salvatore palypėjo kelis laiptelius iki senjoro balkonėlio, paspaudė ranką, bet nemačiau, jog būtų parsinešęs licenciją, kaip ir puolęs pildyti ją iš karto po to, kai nušovė laimikį.

Ten medžiotojai nejaučia įtampos: sumedžioja žvėrį, parsiveža į išdorojimo vietą, sutvarko skerdieną, nusiprausia, o tada sėda prie švaraus stalo ir prie normalaus apšvietimo sutvarko reikiamus dokumentus.

Popierizmo Italijoje tikrai mažiau nei Lietuvoje.

Gaila, bet duomenys, kuriuos pateikia Lietuvos medžiotojai, naudojami tik inspektūrai, iš esmės nei Aplinkos ministerijai, nei mokslo įstaigoms jie nerūpi. Pavyzdžiui, niekam nepasirodė įdomūs per ketvirtį amžiaus dešimčių tūkstančių Lietuvos medžiotojų kasmet registravimui sunešami sumedžioti trofėjai. O juk regioninių draugijų darbuotojai ir medžioklės trofėjų ekspertai kiekvieną pavasarį po keletą savaičių praleidžia tvarkydami tą registracijos medžiagą. Ir tai daro savo laisvalaikio sąskaita, už savus perka degalus važiuoti į rajonus. Gal kas pamenat ministerijos finansuotus Lietuvos medžiojamosios faunos tyrimus per pastaruosius 25 metus ? O štai Lenkijos universitetai jau keli metai siunčia studentus į Lietuvą dalyvauti trofėjų apžiūrose ir rinkti biometrinę medžiagą moksliniams tyrimams. Gal iš Lenkijos kada ateis žinių apie mūsų medžiojamosios faunos gyvenimą ir vystymąsi.

Buvusiose TSRS šalyse – viskas labai panašu kaip pas mus: neduok Dieve, timptelėsi stirną ar briedį neužpildęs licencijos, ar į lapą užsirašysi jau išsiėmęs šautuvą iš dėklo. Yra buvę, kad licenciją pildo iškart po šūvio, dar bokštelyje. O jeigu nepataikei ?

Taigi, kai išgirstu kokį valdišką medžioklės reguliuotoją aiškinant „kaip mūsų medžiotojui dar toli iki dano ar austro“, ateina tik viena mintis – čia jums toli iki normalaus reguliavimo. Galiu paliudyti, jog pavyzdžiu mums rodomose šalyse medžiotojai vadovaujasi sveiku protu, tradicijomis ir mokslo žiniomis. Beje, tuo vadovaujasi ir medžioklės prižiūrėtojai, kurie neturi išankstinių neigiamų nuostatų, su medžiotojais ne kariauja, o bendradarbiauja.

„Miske.lt“
Gediminas Vaitiekūnas

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Vienas komentaras

  • tie, kas reguliuoja medžiokles Lietivoje atydžiai susipažinti su straipsniu, patikrinti ar tikrai taip reguliuojmos medžioklės kitose Europos šalyse ir pritaikyti vietoje.
    Man jau seniai aišku,kad eikia nustatinėti ne kiek daugiausia sumedžioti -limitas , o nustatyti sumedžioti nemažiau kaip _______iš šia ir pasekmės ,jeigu klubas nevykdo valstybėds nustatyto limito taikyti sankcijas ,klubai(būreliai) už žvėrių išteklius ,taip vadinamą mokestį(už plotus) sumoka už laukus ir miškus ,ten gali būti žvėrių gali nebūti , gali būti daug, mokesčiui įtakos neturi . Už valstybės nuosavybėje esančių žvėrių žalą padarytą ūkininkams atlygina medžioklės ploto nuomotojai, kodėl ?
    Tegul valstybė sumoka iš tų lėšų kurias gavo iš klubų,būrelių už žvėrių išeklių sumedžiojimą (už plotus) kaip yra kitose valstybėse. Lietuvoje valstybė pasisavina dievo kūrinį žvėrį, nieko neideda,nemaitina-maitina ūkininkai, negydo,selekciojos nevykdo-vykdo mežiotojojai, žvėrių skaičiaus nereguliuoja- reguliuoja medžiotojai savo lėšomis .Valstybė nepagrįstais ribojimmais ,draudimais , taisyklėmis „užkemša“ medžiotojams šautuvų vamzdžius ir yra kaip yra. Žvėrių daugėja , nesusidūrus su žvėrimi pravažiuoti šansų mažėja .Darykim išvadas ponai , reikia spręsti be Seimo , tegul jie važionėja po pasaulį, o gyventi reikia čia ir šendiena.

    18
    4

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *