Visa, ką galima pasakyti apie taurųjį elnią, dažniausiai būna artima poezijai – šio žvėries grakštumas, žingsnio lengvumas, šuolio veržlumas, žvilgsnio žvitrumas. Žinoma, ir ragų grožis. Atrodo, to ir pakaktų. Tačiau kaip dažnai, žiūrėdami į šakotą karūną, žvilgančią ant tauriojo elnio galvos, mes galvojame apie balus, skėtrą, svorį…
Mes norime ją turėti, pasikabinti, džiaugtis ir rodyti kitiems. Tauriojo elnio trofėjus – vienas geidžiamiausių. Dėl jo šiam žvėriui mes linkę atleisti daug ką – nuskabytas jaunuolynų viršūnes, nugraužtus uosynus, ragais „išmaltus“ ąžuoliukus. Kad tik būtų auksaragis, kad pamatytume jo karūną, atplaukiančią virš eglučių ir krūmų. Tada džiugiai suplaktų širdis, žiūrono akis pasakytų viską apie šį žvėrį, o po to…
Taurusis elnias – ne pati gausiausia mūsų gamtos rūšis; žinodami seniausią, senąją ir naująją bei pačią naujausią jo istorijas, mes nežinome, kiek šių žvėrių mums reikėtų turėti, o kiek jų miškuose galėtų gyventi. Juk kiekvienu istorijos tarpsniu jų gausumas buvo skirtingas, be to, ir sąlygos jiems gyventi – vis kitokios. Sulyginti visa tai yra labai sunku. Matyt,
daug kas turėtų būti vertinama tik kaip istorijos dalis, o naujausią istoriją rašyti tektų apsižvalgant, skaičiuojant ir nepamirštant ypatingos klausos, be kurios gamtoje tvarkytis negalima. Ši klausa turi ne tik pagauti elnio maurojimą, perskaityti ore sklindančius žvėries vestuvių garso virpesius, bet ir paruošti mus bendravimui su gamta, perspėti ir pasakyti: ne viską sprendžiame mes patys, daug ką turime palikti gamtai. Elnias – taip pat gamtos dalis.
Taurusis elnias – ne poledynmečio dykynių gyventojas. Mūsų krašte jie paplito daug vėliau, kai vėrėsi girios, kai sužaliavo lapuočių miškai. Estų archeologas K.Paaver 1965 m. paskelbė nepakartojamos vertės darbą, monografiją, kurioje įvertino Lietuvos, Latvijos ir Estijos senųjų gyvenviečių iškastinių osteologinių radinių rūšis, gausą, vertę ir labai argumentuotai pasakė, kad taurieji elniai Lietuvoje jau gyveno ankstyvajame holocene (taigi prieš 10000-11000 metų). Latvijoje ir pietų Estijoje ši rūšis apsigyveno vėliau, pasitraukus šiauriniam elniui. Tai įvyko borealinio periodo gale, maždaug prieš 8000-9000 metų. įpusėjus holocenui (prieš 2500-7500 metų) vyravo šiltasis periodas ir taurusis elnias išplito iki Norvegijos, Švedijos. Prieš 5000-6000 metų ši rūšis buvo įprasta visoje Europoje. Taigi seniausioji rūšies istorija tokia.
Prieš 1000-2000 metų taurieji elniai jau negyveno Estijoje, tapo reti Latvijoje, o Lietuvoje buvo dar pakankamai dažni. Tačiau XVIII-XIX amžiais jie visur išnyko ar buvo išnaikinti.
Lietuvoje tauriojo elnio reaklimatizacija pradėta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o Latvijoje – dar anksčiau. Tai buvo daugiau privačių iniciatyvi} veiksmai, todėl rūšis buvo atkuriama tik konkrečiose vietose, dažniau , nuosavuose dvarų miškuose. Šiandien Latvijoje, Šiaurės Lietuvoje (Joniškio krašte) ir kai kur Estijoje gyvenantys taurieji elniai bent iš dalies yra tada įkurdintų elnių palikuonys. 1938 m. Lietuvos giriose gyveno apie 100 elnių. Čia pat, Lietuvos pašonėje, tuometinėje Rytprūsių teritorijoje, Romintos girioje buvo formuojama labai vertinga, genetiškai „suprojektuota“ tauriųjų elnių mikropopuliacija, kuri vėlesnei Lietuvos elnių populiacijai padarė ženklią įtaką. Reikėtų priminti, kad ir po karo čia dar gyveno apie pusantro tūkstančio tauriųjų elnių.
Antrasis pasaulinis karas sustabdė rūšies plitimą ir pakirto iki tol buvusias pastangas. Teko viską daryti iš naujo. Į kai kuriuos šalies rajonus buvo atvežti taurieji elniai iš Voronežo rezervato Rusijoje. Lietuvos šiaurėje dar gyvavo senosios grafo Naryškino bandos likučiai, iš buvusių Rytptūsių į Jurbarko, Tauragės ir Šakių miškus plito „vokiški“ elniai. Ypatinga paskata rūšiai plisti tapo 7-9 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose vykdytas tauriųjų elnių perkėlimas. Apie 1000 žvėrių buvo pervežta į tinkamiausius miškus. Prieš 30 metų Lietuvoje gyveno daugiau kaip 10 000 tauriųjų elnių, kai kur jų tankumas buvo nepagrįstai didelis (Joniškio rajone iki 60 žvėrių 1000 hektarų).
Tauriojo elnio sugrįžimas į Lietuvos girias įvyko tik žmogaus dėka. Jam įsitvirtinti naujose vietose padėjo ne tik rūšiai būdingas plastiškumas, bet ir aktyvios globos priemonės žiemą ir sunkiu metu. Daug kur elniai darė didelę žalą miškui, tačiau sovietinio ūkio vertintojai ne visada akcentavo tokią jų įtaką – dažnai elniai, kaip „poniški“ žvėrys, buvo puoselėjami ir dirbtinai palaikomi tam, kad užtikrintų ne sportines, įdomias, bet „sėkmingas“ medžiokles.
Per paskutinius 20-25 metus, tauriųjų elnių „naujausios istorijos“ periodu, įvyko kai kurie tikrai svarbūs pokyčiai. Pirmiausia, šio periodo pradžioje atsirado galimybė organizuoti medžiokles užsieniečiams, atsirado vis daugiau graižtvavamzdžių ginklų, padažnėjo nelegalios medžioklės atvejų, todėl elnių populiacija mažėjo ir žymiai pakito jos struktūra, sumažėjo brandžių, ypatingą trofėjinę vertę turinčių patinų. Todėl tik po gero dešimtmečio prasidėjo teigiami pokyčiai, kurie tęsiasi iki šiol. Galima sakyti, kad dabar yra populiacijos pakilimas.
Tačiau kalbant apie rūšį, reikėtų prisiminti dar vieną maždaug prieš 20 metų prasidėjusį elnių populiacijai svarbų veiksnį -tauriųjų elnių veisimą nelaisvėje ir šių elnių išleidimą į gamtą. Per paskutinius 100-150 metų mūsų elnių populiacija buvo formuojama iš tokios genetinės įvairovės žvėrių, kad apibūdinti šiandien giriose gyvenančius elnius yra nepaprasta. Paskutiniame etape atsirado dar keistesnės genetinės medžiagos nešėjai – škotiški elniai (patys mažiausi, menkiausiais ragais), Naujosios Zelandijos porūšiniai hibridai, karpatiniai elniai, net baktrijaniniai elniai pietinių pusdykumių gyventojai. Šių žvėrių veisimas voljeruose yra pačių šeimininkų prerogatyva. Žinoma, jeigu elniai būtų veisiami tik mėsai (kaip dažniausiai deklaruojama), tai gal neturėtų reikšmės. Tačiau jeigu jie patys ar jų mišrūnai patenka į laisvę, mūsų susiformavusiam (bet su holoceno laikų elniu turinčiam mažai ką bendra) elniui gali tekti dar vienas genetinis išbandymas.
Matyt, šiandien kalbėdami apie tauriuosius elnius turėtume žinoti, jog būtina mokslinė studija apie genetinę mūsų elnių įvairovę, taip pat praktiškas ir nesudėtingas naudoti iliustruotas vadovas, leidžiantis apibūdinti skirtingų porūšių (o gal -veisimo linijų) požymius.
Taigi džiaugiamės, savo miškuose regėdami elnius. Nuščiūvame, girdėdami jų rujos garsus, nutylame, išgirdę atsargius elnio žingsnius, kai žvėris eina vis artyn. Ką pamatysime atsivėrus giriai? Koks elnias sustos prieš mus? Auksaragis? Daugelio porūšių ir formų požymiais „praturtintas produktas“? Manau, kad visi laukiame to tikrojo, mūsų, lietuviškų girių elnio. Tačiau neturėtume pamiršti, kaip jis atrodė pačioje seniausioje mūsų gamtoje, koks elnias gyveno prieš šimtą metų. Įamžinkime jo paveikslą, pastatykime skulptūrą, sukurkime bareljefą. O dar geriau – išsaugokime jį patį.
