Einu žvėrių takais

Nuotraukoje Algirdas Laucevičius su sūnumi Evaldu.

Laikas niekada nesustos vietoje. Į žemę skubės pavasariai su šniokščiančiais upeliais ir kvies nubusti gamtą po žiemos miego, nuvilnys parugėm basa žaliaplaukė vasara ir užleis vietą auksaplaukiam rudenėliui, o po to vėl į žemelę atslinks šaltis ir pūgos… Ir vėl laiko ratas suks viską iš naujo…

Su laiko ratu sukasi ir žmogaus gyvenimas, be tiesioginio darbo, rūpesčių, suteikdamas didžiulį malonumą jo pomėgiams. Kiekvienam – savo pomėgiai. Ir visi jie be galo kiekvienam reikšmingi. Svarbiausia, kad žmogui suteikia malonumą.
Vienas iš tokių – meilė gamtai, glaudus bendravimas su ja – sieja ir mane su didžiuliu bendraminčių būriu iš visos Lietuvos. Didžiulė garbė pažinti žmogų, mokantį perteikti gamtos grožį nuotraukose, sugebantį užfiksuoti žmogaus ir gamtos sąlytį, mokantį pateikti savo ir kitų mintis juodu ant balto. Taip gimsta viena po kitos Kosto Slivskio knygos, teisingai pateikiančios ir išaukštinančios medžiotojo – gamtos mylėtojo – vardą mūsų visuomenėje.

 

Jau eina ketvirtoji dešimtis metų, kai prasidėjo mano, medžioklio, kelias Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos Kuršėnų medžiotojų būrelyje. Per šį laikotarpį didelė ne tik medžiotojiško, bet ir savo gyvenimo dalis atiduota būnant valdybos nariu, vėliau būrelio vadovu. 2012 metais būrelis atšventė savo gyvavimo 50-metį.Ta proga išleidome knygą „Medžioklės takais“, joje papasakojome apie būrelio veiklą 1962–2012m., aprašydami būrelio istoriją, papročius ir tradicijas, žmones – būrelio narius ir svečius, mokančius gražiai ilsėtis, prasmingai leisti laiką, sugebančius išsaugoti ir gausinti gyvūniją, rodančius pavyzdį kitiems ir garsinančius būrelio vardą, Šiaulių rajoną ir Kuršėnų kraštą. Mano kartos medžiotojų patirtis ir įdirbis su malonumu perduodami būrelio ateičiai – jaunimui. Džiaugiuosi, kad per bendravimus gamtoje sutikau ir pažinau daug nuostabių žmonių – gamtos mylėtojų.

Būrelis eina po Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos vėliava, išlaikydamas tęstinumą. Esu šios draugijos valdybos narys.Draugijos pirmininko vairą tvirtai savo rankose laiko mielas bičiulis, kolega Lietuvos garbės medžiotojas Algirdas Baikauskas. Jo nepailstanti pagalbininkė – visų medžiotojų be galo gerbiama ir mylima medžioklės žinovė Stefanija Gedžienė. Turėdami ilgametės darbo patirties ir nuoširdžiai atlikdami savo tiesioginį darbą, abu kolegos užkrečia draugijos valdybą dirbti nuoširdžiai ir sklandžiai.
Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugija jos vadovo Algirdo Baikausko ir viso kolektyvo dėka yra plačiai žinoma visoje respublikoje kaip draugija, apjungianti didelį būrį žvejų ir medžiotojų, vykdanti aktyvų naudingą darbą visuomenei. Tai pripažįsta ir teigiamai įvertina Lietuvos medžiotojų žvejų draugijos vadovai, visuomenė.

Medžioklės su medžiokliniais šunimis, medžioklės ragu, sumedžiotų žvėrių pagerbimo ir kitų tradicijų, papročių ceremonijomis įgauna savitą grožį. Prieš daugelį metų su savo puikiu bičiuliu Daliumi Ablingiu turėjome svečių – medžiotojų vokiečių. Sumedžiojęs tauriojo elnio patelę, vokietis priėjęs nukėlė skrybėlę ir priklaupė prie sumedžioto žvėries, tuo sukeldamas ne vienam būrelio medžiotojui nuostabą. Tokias medžiokles, turinčias žvėrių pagerbimo tradicijas, su Daliumi jau mes buvome matę medžiodami pas vokiečius. Būdamas būrelio vadovu, pabandžiau šią žvėries pagerbimo ceremoniją po kiekvienos medžioklės pritaikyti pas mus, bet pradžioje daugiausia iš vyresnės kartos medžiotojų teko išgirsti visokių kalbų ir nuomonių. Vėliau prikalbinau jaunystės draugą Vytautą Linkų, baigusį muzikos mokyklą ir grojantį trimitu, išmėginti medžioklės ragą. Pavyko. Vytautas tapo ir medžiotoju, ir rago pūtėju. Po kiekvienos medžioklės jo medžioklės ragas skamba kiekvienam sumedžiotam žvėriui atskira melodija, medžiotojai nukelia kepures, tuo parodydami pagarbą sumedžiotam žvėriui, gamtai. O kur dar Šiaulių medžiotojų ir žvejų draugijos šventės ir renginiai, kada daugumai gerai pažįstamas Kurtuvėnų medžiotojų būrelio pirmininkas, Šiaulių MŽD valdybos narys Kęstutis Šufinskas kartu su Vytautu dviem balsais medžioklės ragus papučia…

Medžiodamas Vokietijoje, mačiau, kokią pagarbą medžiotojai teikia medžiotojams – šunininkams ir medžioklinio rago pūtėjams. Šiandieną dar ne visur ir ne visi supranta medžiotojo – šunininko indėlį dalyvaujant medžioklėse su medžiokliniu šunimi. Tai pirmiausia medžiotojo kultūros, etikos laikymasis. Surasti, sekti pašautą žvėrį ir nutraukti jo kančias yra tikro medžiotojo pareiga. Negaliu neprisiminti Lietuvos medžioklinės šunininkystės kinologų – pradininkų a.a. Zigmo Goštauto, Vytauto Klovos, Aloyzo Petriko, a.a. Antano Griniaus ir kt. nueitą ilgą kelią išvedant mūsų nacionalinį tautos pasididžiavimą – lietuvių skalikų veislę. Ilgą laiką Lietuvos medžioklinei šunininkystei vadovavusį šviesaus atminimo Adolfą Kuzavinį galima prisiminti kaip anų laikų medžioklinės kinologijos šviesulį, be galo atsidavusį savo darbui – didžiulių pastangų ir triūso dėka Lietuvos medžioklinė šunininkystė pasiekė gana aukštų rezultatų.

Daugelį metų kaip kinologui – ekspertui teko kartu dirbti organizuojant ir atstovaujant medžioklinių šunų parodose ir lauko bandymuose su daugeliu puikių kolegų kinologų – ekspertų: Pauliumi Valužiu, Jonu Isajevu, Juozu Ramonu ir kt. Medžioklinių šunų parodos ringe susipažinus su plungiškiu Pauliumi Valužiu, užsimezgė ir išliko stipri šeimų draugystė, kuri tęsiasi ir toliau jau užaugusių mūsų vaikų šeimose. Dabar dalyvaujant Lietuvos kinologų draugijos medžioklinių šunų rengiamose parodose, tenka sutikti mažiau vyresnės kartos kinologų.
Neišdildomos akimirkos iš medžioklių Karelijoje. O jų būta ne taip jau mažai. Eilinį kartą sugrįžus iš ten, dažnai išgirsdavau kurio nors medžiotojo užduodamą klausimą – ar sumedžiotas briedis, meška?

Ne visados medžioklės Dievai suteikdavo tokią malonę. Svarbiausia – visados jausdavausi laimingas ten pabuvęs, kad ir sumedžiojęs tik jerubę, teterviną ar zuikį, tik tiek, kad užtektų išgyvenimui miške. Ilgiausias laikotarpis – mėnuo po atviru dangumi ir kuprine ant pečių (kuprinėje svoris – arti penkiasdešimties kilogramų), miegant kur pakliuvo, žeminėje ar pelkėje iš eglišakių įrengtoje slėptuvėje laukiant atskrendančių tetervinų arba palapinėje , o naktimis minusinė temperatūra. Didžiausia prabanga – miegoti suręstame medžiotojų namelyje ant įrengtų gultų (ir tai tik apsirengus šiltais rūbais), kur nakčia nuo nuolat kūrenamos „buržuikės“ vienas šonas smarkiai šyla, kitas pro prapučiamas namelio sienas nuo vėjo ir šalčio šąla. Jokio ryšio su pasauliu, tik mažutė radijėlė “Etiud-2“ ir tais laikais girdima radijo stotis „Majak“. Seki dienas, kad nepasimestum, juk sutartą dieną turi išeiti į tą patį tašką, kur mus atvežė „vazikas“. Išeini jau ant pečių užsidėjęs slides, o atvežė, kai buvo iki metro sniego, tad be slidžių būtumei prapuolęs. Pavasaris atkeliauja ir Karelijoje. Kokia didinga gamta ir kiek dar vietų, kur neįžengusi žmogaus koja. Užlipęs ant kalvos, bandai apžvelgti į tolį, 360 laipsnių kampu horizontą matai užsibaigiant mišku, pelke, ežeru, tundra…

Sėdėjome vakarais prie laužo ir, gurkšnodami arbatą su dabar jau šviesaus atminimo Lietuvos garbės medžiotoju viekšniškiu Elijumi Myle, jo žentu, mano vienu iš geriausių draugų Daliumi Ablingiu ir Karelijos miškų senbuviu Edvardu Paradniku (kurio dėka ten ir atsiradome), diskutavome, jog žengianti civilizacija kada nors ir čia palies tas neaprėpiamas platybes, o tada jau nebenumalšinsi troškulio švaraus tyro vandens gurkšniu iš senos briedžio įspaustos pėdos…

Kurtinio medžioklė buvo girdėta tik iš pasakojimų ir skaityta iš knygų. Pirmą kartą nuvykus į Kareliją ir vieną vakarą vakarieniaujant prie laužo su medžioklės Dievų palenkimu savo paruošta užpiltine (surinkus iš po žiemos pakloto išpampusias spanguoles , jas sutrynus ir užpylus spiritu), užsimezgė kalba apie kurtinio medžioklę. Truputį apšilus, tada jau mums atrodęs garbaus amžiaus, daug medžioklės takų pramynęs E.Mylė tarė: kai sumedžiosite kurtinį, tada galėsime kalbėti kaip lygus su lygiu, nes čia reikia daug medžioklės meno. Su Daliumi mes jį medžioję buvome tik svajonėse…

Baltosios naktys. Jau praktiškai antrą valandą nakties galima medžioti, nes pakankamai šviesu. Tada nereikia slidžių, nes nakčia paspaudus minusui, užsideda „nastas“. Mūsų kalba tai dieną saulutės pašildytas sniegas, virtęs tvirta pluta, kur gali drąsiai vaikščioti. Tik reikia nepamiršti vieno: patekėjus saulei ir įšildžius sniego paviršių, jis atsileidžia – vargas tam, kas laiku nesuspėja sugrįžti į stovyklą. Suradę kurtinių tuoktavietę, vieną tokią naktį aš, Eligis, Dalius ir Edvardas išėjome į kurtinių medžioklę. Išgirdau kurtinio giesmę iš labai toli ir pradėjau trečioje kurtinio giesmės dalyje daryti žingsnius, kiek įmanoma prisidengdamas augusiais medžiais, krūmokšniais. Neapsakomas jausmas, ilgas, sunkus kelias, su širdies dūžiais kažkur aukštai krūtinėje, labai atsakingai žengiant žingsnius link tikslo. Svarbiausia – nepradėti žingsnio, kol kurtinys nepradeda giedoti trečiosios giesmės dalis, ir sustoti anksčiau, negu jis užbaigia savo giesmę šnypštimu. Tik tuo momentu atsijungusi jo klausa leidžia medžiotojui prie jo artėti. Jeigu tik šiek tiek paskubėta, norint padaryti žingsnelį daugiau, medžiotojas pražuvęs – kurtinys pakyla.

Nuėjau ilgą kelią nepadarydamas klaidų ir štai jau stoviu per šūvį, keliu šautuvą, nusitaikau – trečioje giesmės dalyje nuaidi šūvis. Būtent trečioje giesmės dalyje, nes nepataikius galima šūvį kartoti, kadangi kurtinys šūvio negirdės. Mano išsvajotas gražuolis krinta žemėn, tik staiga už nugaros išgirstu Elijaus balsą: „Ar pataikei?“. Pasirodo, abu ėjome prie to paties kurtinio, tik abu iš skirtingų pusių ir darėme žingsnius vienas kito negirdėdami. Šį kartą mokinys aplenkė mokytoją. Mokytojas priėjo ir paspaudė ranką tardamas: „Dabar lygus su lygiu“. Ir šiandieną Eligio pamokymai, pasakojimai, nutikimai su tik jam būdingu humoro jausmu palieka mūsų prisiminimuose. Dažnai dar susitikdami pas jo dukrą Rūtą ir žentą Dalių, kalbėdavome, kada lėksim kitą kartą pamedžioti į Kareliją“. Deja, nebesuspėjom, jis jau medžioja amžinuosiuose medžioklės plotuose.

Prie puikiai apie medžioklę Karelijoje išsakytų A. Laucevičiaus minčių dera dar pridėti apie šių medžioklių organizatorius. Į Karelijos platybes, į žmonių visai neapgyvendintą kraštą, Edvardas Paradnikas nusigavo 18 metų ir dirbo įvairius miškų kirtimo darbus. Ten tapo medžiotoju. Daug naktų praleido palapinėse. Medžioklė jį visai pavergė. Savo knygoje jis aprašo pačius pirmuosius medžioklės žingsnius. Vėliau į Kareliją atkeliavo jo brolis medžiotojas Kornelijus.

Paskui Edvardas tapo medžioklių organizatoriumi – dauguma lietuvių pas jį važiuoja sumedžioti mešką, briedį ar kurtinį. Edvardas pats yra sumedžiojęs dešimt meškų, o dar, kaip medžioklių organizatorius, yra dalyvavęs beveik šimto meškų medžioklėse. Aš jau nekalbu apie šimtus sumedžiotų briedžių. Dar daugiau – Edvardo žmona Lidija kartais atvažiuoja pas jį. Ji irgi tapo medžiotoja, ne vienas atvykėlis stebisi jos medžiokliniais pasiekimais.

„Aš su savo draugais daug kartų medžiojau Karelijoje, Edvardo medžioklės plotuose. Labai susidraugavome. Man tie žmonės – Kornelijus, Edvardas – didžiulės asmenybės. Ten itin sudėtinga, išvažiuoja atvykėliai ir lieki vienas didžiulėse platybėse mėnesiams. Tai tiesiog išgyvenimas, o tam reikia mėsos, reikia sumedžioti. Tai tada medžioklė tampa ne pramoga.
Skaitau Edvardo knygą. Viename tekste jis rašo, kad jau seniai nebeturi mėsos, tai sumedžiojo lūšį ir ją valgė. Tai štai, kaip aktualu kažką sumedžiot tiesiog tam, kad išgyventum.

Mes išvažiuojame, o jo artimiausias kaimynas gyvena maždaug už 45 kilometrų. Civilizacijos šitokiose platybėse nerasi, vidury neaprėpiamų miškų, nei artimo kaimyno, nei daktaro neprisišauksi. Tai ar ne stiprios asmenybės tokie žmonės?

Kai mes ten medžiojame, jaučiame poilsį, o jie visiškai susilieję su gamta. Būtina papasakoti, kaip mešką sumedžiojo mano puikus draugas Dalius, – ir būtent tą dieną, kai jam sukako 40 metų. Buvome aptikę šviežius meškos pėdsakus. Sumanėme ją išvaryti šūviui. Dalius, E. Paradniko nurodymu, įsitaisė pelkės pakraštyje, prasidedančios kalvelės beržynėlyje. Turėjo šešiolikto kalibro lygiavamzdį šautuvėlį, užtaisytą „vyšnėmis“ (nežinančiam skaitytojui pasakysiu, jog tai trys didžiuliai šratai, sudėti vienas ant kito). Mes tuokart (kartu su medžiojusiu draugužiu Virginiju Sutkumi) lipome jai ant kulnų. Bėgdama ji užmynė praėjusio Edvardo pėdsakus ir skubėdama metėsi į beržynėlį tiesiai link Daliaus. Žvėris jam atbėgo pakankamai arti šūviui. Ranka nesudrebėjo, ir šūvis į meškos galvą buvo mirtinas.
Galima tik spėlioti, kas būtų laukę medžiotojo, jei meška būtų tik sužeista… Jos šuolis – apie tris metrus, tad medžiotojas tikrai būtų atsidūręs jos glėbyje. Tiesa, dar į beržą buvo įsmeigtas peilis. Klausimas, ar jo būtų užtekę Daliui kovojant su Sibiro karaliene…“ – apie Karelijoje gyvenančius lietuvius ir savo draugą Dalių pasakoja A. Laucevičius.

Medžiotoju tapo ir A. Laucevičiaus sūnus Evaldas. Pasak Algirdo, jis turi susiformavęs gana teigiamą savo nuomonę apie medžioklę, apie tai, kad ji būtų teisinga. Jis itin vertina poilsį gamtoje, kaip didelę vertybę priima šiltus, draugiškus medžiotojų santykius… Visa tai pačioje jaunystėje. Marti Eimantė – nuolatinė Evaldo palydovė medžiotojų šventėse su įvairove prigamintų valgių. Tai ir sportinių varžybų entuziastė.

Visa A. Laucevičiaus šeima neabejinga gamtai ir supančiai aplinkai, kurioje jie gyvena. Šalia Kuršėnų esanti patraukli jų sodyba – tai atstatyta tėviškė, teisingiau – pastatyta iš naujo, nes jokio pastato nebebuvo likę. Šalia – elnynas.

Akį traukia gėlynai, kuriuos išpuoselėjo Algirdo žmona Virgenija. Na, o didžiausias šiuo metu abiejų turtas, kaip patikino Algirdas, anūkai, dukros Vaidos vaikai – Liepa ir Ąžuolas. Laucevičių žentas Edgaras – didžiausias pagalbininkas sodyboje, sprendžiant ūkinius klausimus.Neabejotinai visus juos traukia ne tik tėvų šiluma, bet ir visai greta esantis elnynas. Visa tai tampa nepakartojama, kai rudeniop ateina elnių ruja, apie sodybą užmauroja raguočiai.

Kostas Slivskis
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

2 komentarai

  • Kostas. Manau, jog naktinio matymo optiniai taikikliai sumažins kritusiu ir nerastų žvėrių skaičių. Medžiotojai tiksliai atrinks ar tas žvėris tinkamas sumedžioti. Tik čia yra viena problema – remiantis medžioklės taisyklėmis, per rują sumedžioti elnią gali sumedžioti tik šviesoje. Taigi, tai neatitinka įstatymui ir, jeigu būtu leidžiama turėti tokią optiką, tektų kai ką keisti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *