Nemalonus garsas pažadino jį iš miego. Dar buvo ne visai sutemę, todėl Jis nenoriai pakilo iš savo patogaus ir šilto guolio. Garsas, kuris jį pažadino, girdėdavosi dažnai, ypač šiltuoju metų laiku. Automobilis nebuvo retas svečias miške ir jo pasirodymas seniai tapo įprastu, juolab kad jis nesukeldavo jokiu neigiamu pasekmių. Kartais su automobilio keliamu triukšmu pasigirsdavo ir žmonių balsai. O štai šie jam – šio miško valdovui, neturinčiam priešų, galinčiu pasikėsinti į jo gyvybę, buvo keistai nemalonūs. Išgirdus žmonių balsus jį apimdavo nerimas, kuris kildavo kažkur giliai iš po skrandžio ir pasiskleidęs po visą kūną priversdavo įsitempti net patį mažiausių raumenį. Tas nerimas neleisdavo atsipalaiduoti tol, kol jis nesurasdavo atokios ir ramios vietos kokioje nors gilioje pelkėje. Laikui bėgant jis išmoko skirti ir šiuos balsus – tuos, kurie gali kelti jam pavojų, o kurie ne. Jis jautė, kad balsai, kurie dažnai girdėdavosi miške ramią šiltą dieną, nekėlė jam jokios grėsmės, o balsų, kurie pasigirsta sutemus – tylių, prislopintų, reikia pasisaugoti. Todėl visai netoli guolio išgirdęs žmogų jis pakeldavo savo galinga kūną ir ieškodavo ramesnės vietos.
Štai ir dabar išgirdęs atvažiuojantį automobilį jis kilstelėjo galvą, tačiau stipriai dėl jo nesijaudino, nors atvėsus orams ir iškritus sniegui šis garsas vis rečiau ir rečiau drumstė jo miško ramybę. Be to, jis pastebėjo, kad po automobilio apsilankymo dažniausiai atsirasdavo maisto, kurio miške, sušalus žemei, būdavo vis mažiau. Kartais, eidamas prie maitinimosi vietos, jis užuosdavo ir žmogaus kvapą. Šis kvapas jam buvo gerai pažįstamas ir kėlė nemažai karčių prisiminimų. Jis puikiai žinojo, kad žmogaus kvapas gali būti gerokai pavojingesnis, negu žmogaus skleidžiamas garsas.
Šią taisyklę jis išmoko dar tais laikais, kai savo pirmą rudenį kartu su didele šeimyna lankėsi toje pačioje vietoje, kur ir dabar neretai rasdavo maisto. Jis puikiai prisimena, kai vienais metais, anksti atėjus šalčiams, jam kartu su banda sunkiai sekėsi knisti įšalusią žemę ir tik motina savo jėgomis gelbėjo juos savo stipriu šnipu praknisdama užšalusį Žemės sluoksnį. Tačiau vis tiek maisto trūko ir alkio jausmas tapo jų kasdieniniu palydovu. Todėl tą vakarą jis kartu su savo aštuoniais vienmečiais išbėgo į aikštelę, kvepiančią parūgusiais kukurūzais, be jokio atsargumo, tik su viena mintimi – numalšinti alkį pripildant ištuštėjusius skandžius.
Tuo metu jie nejuto ir negirdėjo nieko, svaiginantis maisto aromatas buvo užvaldęs jų visų mintis. Net piktas motinos kriuksėjimas, kuri nepasidavusi bandos jausmui liko stovėti pasislėpusi už artimiausių krūmų, nesuvaldė alkio jausmo. Tada jis pirmą kartą išgirdo garsą, primenantį griaustinį. Panašų garsą jam buvo tekę girdėti vasarą, kai stipriai žaibavo ir pylė lietus, bet šis buvo ypatingas. Apimti išgąsčio ir nežinomybės jie pasileido bėgti ten, iš kur buvo atėję, ir kur stovėjo kriuksėdama ir giliai orą nosimi traukdama motina.
Jie ilgai bėgo jai iš paskos ir sustojo tik tada, kai pasiekė savo pamėgtą jaunuolyną. Bet grįžo ne visi. Po to vakaro jis turėjo tik septynis brolius. Taisyklę, kad žmogaus kvapas neša nelaimes, jis išmoko ilgam, ypač po to, kaip per savo antrą gyvenimo pavasarį staiga negrįžo jų motina, turėjusi atvesti dar kelis jaunus, dryžuotus paršiukus, o jis, atsiskyręs nuo bandos, pradėjo savarankiška gyvenimą. Todėl ir šiais metais, pajutęs seno priešo kvapą, jis rinkosi geriau likti alkanu negu pasiduoti tuščio skrandžio nurodymams išlįsti iš miško ir pasisotinti iki nukritimo.
Tačiau jau keletą savaičių jo mintis buvo užvaldęs ne maistas. Nepaaiškinamas, viską apimantis jaudulys kiekvieną dieną vis labiau ir labiau nedavė jam ramybės, Su šiuo jausmu jis jau buvo susipažinęs. Tas jausmas ateidavo kiekvienais metais atšalus orams ir apimdavo visą jo kūną ir visas mintis. Pirmą kartą jis tai pajuto savo antros žiemos pradžioje, tada saldus ir iki šiol nepažinotas kvapas privertė jį dieną iš dienos slankioti šernei iš paskos. Bet tie metai nebuvo sėkmingi. Pirmą savo kovą jis pralaimėjo ir atsiminė ją visam laikui po jos ilgai negijo randai, palikti aštrių ilčių, kokiomis jis pats dar negalėjo pasigirti, o sužeista galine koja, nors ir užgijo, bet šlubavo iki šiol.
Kitais metais ir vėl tas kvapas privertė jį pamiršti apie maistą, atsargumą ir savisaugą, juolab, kad situacija miške pasikeitė po to, kai praeitų metų priešas mįslingai vieną dieną dingo, o jis pats tapo didžiausiu, rimtą pasipriešinimą galinčiu surengti oponentu. Pailgėjusios iltys tapo rimtu ginklu, kuriuo jis nesunkiai atrėmė jaunų kuiliukų, tokių, kokiu jis pats buvo dar prieš metus, atakas. Po tos laimėtos kovos prasidėjo puota, penkis sezonus iš eilės daug šernių buvo apvaisintos ir išnešiojo jo palikuonis, iš kurių keli jau bandė pretenduoti į jo vietą, bet kol kas nesėkmingai.
Tik šiais metais jis patyrė pirmą stiprų pasipriešinimą. Aplink kaklą sustorėjusi oda išgelbėjo jo gyvybę nuo aštrių kaip peilis priešo ilčių, bet likusi žaizda pūliavo iki šiol ir kėlė nemalonių pojūčių. Tik dabar jis pajuto, kad jėgos nėra begalinės, ir anksčiau ar vėliau jam teks užleisti vietą galingesniam varžovui. Bet kova buvo laimėta, o prisiminimai apie pergalę padėdavo atitraukti mintis nuo žaizdos, kurios sukeliamo skausmo jis mėgino atsikratyti trindamasis į medžio šakų spyglius. Iš dalies dėl sužeidimo, iš dalies dėl nuovargio, kuris kiekvieną dieną jautėsi vis labiau, jis niekur toli nesitraukdavo nuo savo pamėgto guolio.
Kvapą, kuris kiekvienais metais gundė jį, kuris liepdavo be jokio atsargumo pametus galvą pulti į kovą, visai netoliese pajuto ir šiais metais. Tačiau šįkart jame buvo kažko naujo, keisto. Šiemet tas kvapas nuolat atsirasdavo šalia maitinimosi vietos ir kartais maišėsi su žmogaus kvapu. Nepaisydamas žaizdos keliamo skausmo ir žmogaus palikto kvapo jis diena iš dienos čia lankydavosi, bet vis nerasdavo jokių patelės žymių, tik tą viską apimantį, galvą susukantį kvapą.
Štai ir šiandien, išgirdęs mašinos garsą, jis atsikėlė iš guolio. Garsas greitai nutilo ir panašu, jog jaudintis nebuvo dėl ko. Pasitrynęs dilgčiojančią žaizdą į medžio kamieną jis prisiminė ramybės neduodantį tuščią skrandį. Bet ne alkis buvo tas jausmas, kuris privertė jį šiandien nerimauti. Neseniai patekėjęs mėnulis nudažė mišką savo sidabrine spalva, nuo medžių tįstantys šešėliai persipindami formavo keisčiausias būtybes. Prie šių vaizdų per ilgus gyvenimo metus jis jau buvo pripratęs. Aukštai pakėlęs galvą jis patraukė orą siekdamas pagauti kiekvieną naują vėjo dvelksmą. Ir tai, ką jis pajuto, nedavė jam ramybės. Jis užuodė rujojančią patelę, tačiau kartu pajuto ir žmogaus kvapą. Tą patį malonų ir kartu nerimą kelianti kvapą jis pirmąkart pajuto dar visai neseniai, tačiau tada sugebėjo save suvaldyti ir priimti atsargesnį sprendimą. Nepaisant didžiulės traukos jis pasitraukė giliau į mišką taip ir nepatikrinęs skleidžiamo kvapo šaltinio. Bet šiandien nebegalėjo laukti. Spaudimas vis didėjo, adrenalinas kraujyje neleido ramiai mąstyti, o kojos neklausė proto balso. Jos vertė jį ištisas naktis blaškytis po mišką siekiant savo svajonės. Bet miškas buvo tuščias. Po paskutiniųjų dienų, kai per jį pražygiavo gauja šūkaujančių žmonių su savo keturkojais draugais, jis miške liko vienas. Jam pačiam tik jėgos ir greičio dėka pavyko atsikratyti taip erzinančiai amsinčio rudo šuniuko, kuris aptikęs jį guolyje niekaip nenorėjo palikti ramybėje. Tik tada, kai jis viena iltimi užkabino neapdairiai šeimininko ant šuniuko kaklo paliktą apykaklę ir sviedė ją į šoną, šuniukas nustojo loti ir liko gulėti po krūmu tyliai inkšdamas, o jis pats pasitraukė giliai į pelkę, kur nesigirdėjo nei žmonių baisų, nei jų keturkojų palydovų lojimo.
Šiandien jis ir vėl pajuto tą beprotiškai svaiginantį aromatą, susimaišiusį su žmogaus kvapu. Bet jėgų kentėti ar laukti daugiau nebuvo. Jis atsargiai pradėjo judėti per mišką mėgindamas pamatuoti kiekvieną žingsnį. Tik retkarčiais viena kita šakelė sutraškėdavo jam po kojomis ir po atlydžio pradėjęs stingti sniegas tyliai girgždėjo. Jis sustojo prie pat pamiškės. Stovėdamas aukštai iškėlęs galvą gaudė kiekvieną įtartiną garsą ir kvapą. Bet juto tik tai, ką norėjo pajausti. Protas, lyg paklusdamas iš aukščiau atsiųstam nurodymui, atsijungė, kūnas atsisakė paklusti kitiems instinktams ir greita ristele jis pasileido prie vietos, traukiančios jį sulig kiekviena diena vis labiau ir labiau. Jis nieko nematė ir negirdėjo, tik viena mintis, tik vienas tikslas buvo galvoje – pratęsti giminę, kad ir ką tektų dėl to paaukoti. Bet ir vėl jo laukė nusivylimas, jis nerado nieko, išskyrus kvapą, jokių šėmės pėdų ar kitų buvimo ženklų, tik ant žemės papiltą krūvą grūdų ir kukurūzų pilną vamzdį. Blaškydamasis po visą aikštelę jis ieškojo tos, kuri suteiks jam laimę ir kuriai šiemet bus lemta išnešioti jo palikuonis tuo suteikiant viltį tolimesniam gyvenimui. Tačiau nieko panašaus nebuvo. Stovėjo vienas vidury mėnulio apšviestos aikštelės ant sutrypto sniego ir nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką.
Ir staiga jį apakino šviesa. Stiprus šviesos spindulys, kaip jam tuo metu pasirodė – ryškesnis už mėnulį, pradėjo šviesti kažkur iš viršaus. Jis pakėlė galvą tikėdamasis pamatyti šio spindulio šaltinį, bet šviesos ryškumas jį akino.
Panašų spindulį jis jau buvo matęs. Prieš porą metų tamsią naktį išėjęs į lauką paskanauti subrendusių avižų jis išvydo šviesą, po kurios pasigirdo griaustinis. Skausmą jis pajuto tik sustojęs toli miške, šešių milimetrų dydžio šratai, giliai įsmigę į šoną, dar ilgai kėlė nemalonių pojūčių, kol galiausiai apsitraukė riebalais ir daugiau jo nebevargino. Nuo to laiko ryškios šviesos, kaip ir žmogaus kvapo, jis pradėjo bijoti. Suprato, kad dabar, vėl pamačius tą šviesą, jam reikia šuoliuoti kuo toliau, bet kvapas, užvaldęs kiekvieną jo kūno ląstelę, tarytum atjungė protą ir neleido blaiviai mastyti. Jis stovėjo ir žiūrėjo į šviesą tik pasąmonėje suvokdamas, kad tai gali būti paskutinė jo gyvenimo minutė.
Žiūrėdamas į šviesos spindulį jis regėjo visą savo gyvenimą: prisiminė šiltą motinos pieną, pirmą išdygusią aromatų pilną žolę, kuri jo ankstyvaisiais gyvenimo mėnesiais jam buvo lyg stebuklas, pirmą laimėtą kovą, pirmuosius palikuonis. Keista, bet tuo metu jis neprisiminė nė vieno blogo įvykio: nei badavimo dienų, nei šalčio, nei skausmo nuo priešo smūgių ar paleisto šūvio. Jis tarsi paniro į jūrą, pilną pienių laukų, nukritusių gilių ir prisirpusių avižų aromato. Tuo metu jis pajuto, kad gyveno! Ir gyveno gerai! Nepaisant visų sunkumų, dažniausiai kylančių dėl dvikojų priešų, jam pavyko išgyventi, pratęsti giminę ir sulaukti amžiaus, kai tapo miško karaliumi. Ir Štai dabar jis stovi aukštai pakelta galva žvelgdamas į niekur ir laukia to, kam negali pasipriešinti, tai turi būti pabaiga…
Kitoje šviesos spindulio pusėje jaunas medžiotojas pakėlęs savo dvivamzdį su neaiškiais jausmais širdyje žvelgė į žvėrį!
Jis jau keletą savaičių bandė sulaukti šerno, kurio dideles pėdas dažnai rasdavo netoli bokštelio. Ir pagaliau jam pasisekė. Šią gražią naktį mėnulio šviesoje jis pamatė tikrą galiūną. Nuėmęs saugiklį pridėjo šautuvą prie peties ir įjungė prožektorių – taikiklis sustojo ties šerno mentimi. Beliko paspausti nuleistuką ir kulka būtų atlikusi savo darbą be jokių sentimentų. Bet medžiotojas delsė, kažkas sulaikė jo pirštą, pasiruošusį paleisti šūvį. Iki šiol neregėtas vaizdas privertė jį žvelgti į žvėrį ne kaip į potencialų laimikį. Galinga galva, pasipuošusi dviem baltomis iltimis, raumeningas kūnas, energija, kuri jautėsi kiekvienoje ląstelėje, privertė šaulį atsisakyti savo tikslų. Jis lyg užburtas žvelgė į žvėrį, kuris buvo daug kartų galingesnis ir turėjo tiek pat teisių gyventi, kiek ir žmogus.
Žmogus nuleido šautuvą. Jis suprato, kad šį kartą negalės atimti gyvybės, negalės įvykdyti to, kam buvo pasiruošęs prieš pusvalandį.
Šernas pamatė, kad šviesos spindulys dingo. Po truputį jo smegenys pradėjo suprasti kas įvyko, savisaugos instinktas pradėjo siųsti impulsus į kiekvieną kūno dalelę. Bet bėgti jis nesiruošė. Ramiai apsisukęs jis nužygiavo link miško, truputėlį stabtelėjo ir ištirpo tamsoje. Tai buvo pergalė, didžiausia pergalė jo gyvenime…
[divide style=”2″]
Šaltinis: “Medžiotojas ir medžioklė” Nr.6 (154)
Autorius: Gudas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
