Dėmėtieji elniai dingo be pėdsakų

Apie dėmėtąjį elnią dar vaikystėje skaičiau vaikiškame žurnale „Žvaigždutė“. Žiniasklaida ir anuomet šį tą reiškė, todėl tie 24 dėmėtieji elniai, atvežti iš Sibiro ir išleisti į laisvę netoli Kauno, Dubravos miške, buvo ano meto Lietuvos visuomenei daug žinomesni nei pustrečio šimto jau daug metų gyvenančių Lietuvos miškuose tauriųjų elnių ar maždaug tiek pat briedžių. Galima sakyti, kad beveik iš nieko buvo pučiamas burbulas – štai, žiūrėkit, stebėkitės, kaip broliška pagalba turtinama skurdi tarybinės respublikos fauna. Galime ir… patylėti. Jau 1962 m., besidarbuodamas girininkijoje ir krimsdamas miškininkystės mokslus, susikomplektavau visus pokaryje atnaujintų „Mūsų girių“ numerius ir atidžiai perskaičiau viską, ką tik radau apie šiuos žvėris. Deja, žinių apie juos vis mažėjo, kol visai išnyko.

Tapęs ne tik miškininku, bet ir medžiotoju, pats bandžiau pramušti tylos sieną 1973 m. „Mūsų gamtos“ Nr. 1, p. 27, straipsnelyje „Ne šaudyti, o gaudyti“ rašydamas: „Vargu kas šiuo metu išdrįstų spręsti – pavyko ar nepavyko dėmėtųjų elnių aklimatizavimas? Per aštuoniolika metų mes, atrodo, tuo per daug nesidomėjome. Per šešetą metų nuo šių elnių išleidimo jų skaičius padidėjo beveik trigubai ir… stabilizavosi, o pastaruoju metu net sumažėjo. Dėl kokių priežasčių -niekas tiksliai nežino. Nestebėjome, nesidomėjome.“

Domėjausi jais ir toliau, bendravau su gamtosaugininkais, medžiotojais, biologais. Vėliau, jau būdamas mokslinės Te-riologų draugijos nariu, lankiausi Dubravos miške, siekiau susipažinti su kompleksiniu miškų ir medžioklės ūkio tvarkymu, biotechninių miško kirtimų efektyvumu. Tačiau apie dėmėtuosius elnius žinių nebuvo…

Tiesa, pavadinimas dėmėtasis elnias – nelabai vykęs vertimas iš rusų kalbos. Reikalas tas, kad būtent šie elniai – tik vienas iš daugelio dėmėtojo elnio porūšių, beveik visose Europos kalbose vadinamas Dybovskio elniu. Tų porūšių kai kurie zoologai priskaičiuoja dešimtį (W. TRENSE, 1998), kiti – dvylika (R. WOLF, 1986). Visų jų vasaros kailis gana ryškiai dėmėtas, pagrindinė spalva dažniausiai rausvai ruda, žiemos kailis tamsus, dėmės neryškios arba jų visai nesimato, patinai dažniausiai tamsesni. Patinų karčiai auga ne tik pakaklėje, bet ant viso kaklo iš visų pusių, todėl kai imponuodamas, grasindamas konkurentui rujos metu patinas juos pašiaušia, sprandas gali atrodyti storesnis už liemenį. Metatar-salinė liauka padengta šviesiais plaukais. Veidrodėlis baltas, uodega maždaug ausies ilgio, šviesi, su siaura juoda juosta. Dar nedaug kas Lietuvoje žino, kad elninius žvėris lengviausia identifikuoti iš uodegos. Tik 1998 m. Algirdo Navasaičio ir Kęstučio Petelio knygoje „Medžioklė“, p. 82, pirmą kartą išspausdintas elninių žvėrių atpažinimo vadovas – tauriojo elnio, danieliaus, dėmėtojo elnio ir stirnos užpakalių atvaizdai. Tokio „vadovo“ jau seniai reikėjo – pakankamai prisidirbome juokų dėmėtuosius tauriųjų elnių jauniklius apskaitydami kaip danielius. Tiesa, šie piešinėliai ne geresni už originalą, išspausdintą Nemano Verlago Leipcigo (Neumann Verlag Leip-zig) knygoje „Saugetiere Europas“ (1988). Rytų vokiečiai dėmėtųjų elnių neturėjo, todėl jų ir piešinėlis ne visai tikslus, reikėtų paryškinti siaurą juodą juostelę, einančią iki pat uodegytės galo. Kai kurie porūšiai turi polinki į melanizmą.

Iš visų plačiausiai žinomas Japonijos dėmėtasis elnias (Cervus nippon nippon) (TEMMINK, 1838), gyvenantis pagrindinėse Japonijos salose. Šis nedidelis elnias (aukštis per keterą iki 80 cm, svoris apie 50 kg, ragų ilgis iki 40 cm) daugelyje vietų laikomas pusiau prijaukintas parkuose, todėl ir būdavo aklimatizuojamas daugelyje Europos šalių. Lygiai taip pat ir Cervus nippon centralis (KISHIDA, 1936), jis yra kiek didesnis (aukštis per keterą iki 85 cm, sveria iki 70 kg). Didžiausias japonų elnias – Cervus nippon yesoensis (HEU-DE, 1896) (aukštis per keterą iki 90 cm, sveria iki 80 kg, ragų ilgis iki 74 cm, kartais pasiekia net 80 cm), gyvena Hokaido saloje. Pats mažiausias elniukas – Cervus nippon yakushimae (KURODA, OKEIDA), gyvena tik salelėje Jakušima (aukštis per keterą 65-70 cm, svoris 25-30 kg). Iš salose gyvenančių dėmėtųjų elnių pats didžiausias Thivanio saloje – Cervus nippon taiouanus (BLYTH, 1860) (aukštis per keterą siekia net 98 cm, svoris apie 60 kg).

Greta šių nykštukų mūsų dėmėtasis elnias (Cervus nippon hortulorum) (SWINHOE, 1864) tikras milžinas: suaugusio patino aukštis per keterą 110-120 cm, patelės – 90-100 cm, kūno ilgis patino 160-180 cm, patelės – 150-175 cm, patino svoris 90-135 kg, patelės – 60-85 kg. Patinų ragai nedideli, aštuonšakiai. Didesnis šakų skaičius laikomas nukrypimu nuo normos.

Šio elnio arealas apėmė Usūrio upės baseiną, Sichotealinės kalnagūbrio pietinę dalį, įskaitant vandenyno pakrantę ir netolimas salas, rytinę Kinijos Mandžūrijos provincijos dalį, šiaurės rytinę Šiaurės Korėjos dalį. Su juo ribojasi gerokai mažesnio Mandžūrijos dėmėtojo elnio arealas. Kinijos rytinėje dalyje, iki Vietnamo imtinai, gyvena daugelyje vietovių visai išnaikinti dar keturių porūšių dėmėtieji elniai. Įdomu, kad pajutę neaiškų pavojų, tada, kai kiti elniniai žvėrys loja, dėmėtieji elniai švilpia. Jei loja, tai panašiai kaip danieliai -aukštesniu, ryškesniu balsu. Patinai rujos metu, kuri vyksta spalio-lapkričio mėnesiais, taip pat švilpia – šaižesniu, aštresniu balsu nei patelės, šis garsas baigiasi lojimu.

Maitinasi šis žvėrelis daugeliu žolinių ir sumedėjusių augalų, ganymosi būdas panašus į stirnos – rankiojimas aktyviai judant. Greitas ir šoklus, puikiai plaukia: užfiksuota, kad įveikia net 12 km atstumą. Natūralūs priešai – tigras, leopardas, lūšis ir vilkas. Jauniklį gali įveikti net ir lapė ar laukinis katinas. Puikiai prisitaikęs gyventi gana rūsčiose klimatinėse sąlygose, tik gilesniame nei 30 cm sniege jam nelengva judėti, sunku prisikasti prie žolės ar puskrūmių. Tbdėl kalnuose renkasi šlaitus su plonesne sniego danga.

T&čiau jo likimą nulėmė tai, kad augančiuose raguose -pantuose, yra daug vertingų medžiagų, labai vertinamų kinų (ir ne tik) medicinoje, todėl vasarą, kai auga ragai, elniai intensyviai medžiojami. Nuo galutinio išnaikinimo juos išgelbėjo tik auginimas aptvaruose, kur jie gaudomi, ragai nupjaus-tomi, o elniai lieka gyvi. Dėl šios priežasties dėmėtųjų elnių istorija Lietuvoje nesibaigė su Dubravos populiacijos išnykimu – netoli Kaimo, Lapėse, buvo įkurtas elnininkystės ūkis siekiant gaminti pantus. Nors tokiu nedideliu mastu šis verslas ir neproduktyvus, tačiau aptvare suformuota elnių banda naudojama kaip veislinė medžiaga perkėlimui į kitus aptvarus. Dabar įvairiuose privačiuose aptvaruose gyvena apie pusantro tūkstančio dėmėtųjų elnių.

Tačiau mus domina jų aklimatizavimas atviruose medžioklės plotuose. Šie 24 elniai į Dubravos mišką buvo atgabenti iš Sebalino tarybinio ūkio, iš aptvaro. Naujoje vietoje jie pasižymėjo sėslumu, laikėsi išleidimo vietoje. Tauriųjų elnių pasirodymas Dubravos miške oficialiai užfiksuotas 1973 m. žvėrių apskaitoje, tačiau prireikė vos ne dešimtmečio, kol jų skaičius viršijo dešimtį. Tokie duomenys oficialioje apskaitoje, o realią padėtį vargu ar kas žinojo…

Jau nuo XIX a. pab. žinoma, kad taurieji elniai ir net daug mažesni už Dybovskio elnią japoniški dėmėtieji elniai tarpusavyje kryžminasi, dalis palikuonių gali būti nevislūs, dalis mažų dėmėtųjų elnių patelių žūva negalėdamos pagimdyti pernelyg didelio jauniklio. Todėl susidomėjęs skaičiau 1990 m. „Girių“ Nr. 10, p. 16, išspausdintą prof. V. Padaigos straipsnį, ,Ar dėmėtieji elniai kryžminasi su tauriaisiais?“ Autorius analizuoja Ukrainoje, Askanija Novos rezervate, vykdytus kryžminimo bandymo rezultatus. Gal tai tik sutapimas, kad straipsnis išėjo kaip tik tada, kai galėjo pasitarnauti kaip dūmų uždanga ne visai gražiems dalykams.

Išsamiausiai dėmėtųjų elnių likimas aprašytas knygoje apie Dubravos miško tyrimo stotį „Girios prie Nemuno slėnio“, kurią 2007 m. išleido leidykla „Lututė“, sudarė ilgametis stoties darbuotojas A Kažemėkas. Jis nuo 1966 iki 1988 m. vadovavo Dubravos medžiotojų būreliui, kurį sudarė miškininkai ir vietos gyventojai. Miškininkų pastangos vystyti kompleksinį miškų ir medžioklės ūkį dažnai susidurdavo su Gamtos apsaugos komiteto, medžiotojų draugijos pasipriešinimu. Pvz., p. 274 rašoma apie apskaitą: „Daugiausia abejonių kėlė iki tol apskaitos dokumentuose rodytas elnių skaičius, nes per dešimtmetį nuo elnių apgyvendinimo kasmet buvo pridedamas pastebėtų jauniklių skaičius. Apskaita pagal patikimesnes metodikas parodė, kad elnių yra mažiau, tačiau iki 1970 metų elnių skaičius apskaitos dokumentuose nekintantis. Nurodžius mažesnį skaičių, iš kai kurių gamtos apsaugos struktūrų buvo galima susilaukti rimtų priekaištų,…“ Negalima nepritarti ir kitame puslapyje išspausdintoms mintims: „Elnių grupėse buvo pastebima patelių be jauniklių. Iki galėjo būti dėl daugelio priežasčių… Gamtos apsaugos komitetui siūlyta leisti kasmet sumedžioti po kelis elnius, atliekant sumedžiotų žvėrių tyrimus. Tokioms mintims pritarė ir kai kurie Zoologijos instituto mokslininkai.“ Suprantama, kad anuomet, daugiau nei prieš pora dešimtmečių, Gamtos apsaugos komiteto pozicija atrodė tik bukas, nemotyvuotas užsispyrimas, tačiau dabar jis panašesnis Į atsargų toliaregiškumą.

Įsidėmėkime, knygoje užfiksuota, kad „…elniai Dubravos girioje želdiniams didelės žalos nedarė… (p. 275).

Ir taip atėjo 1990 m., Gamtos apsaugos komiteto įtaka sumenko, miškininkai perėmė medžioklės ūkį i savo rankas, tapo visavaldžiais miškų šeimininkais, dabar niekas netrukdė vystyti kompleksišką miškų ir medžioklės ūki. Skaitytojai tikriausiai neabejoja, kad dabar, miškininkams vadovaujant, Miškų instituto ir Zoologijos instituto mokslininkai bendromis jėgomis ištyrė, kaip pavyko dėmėtųjų elnių aklimatizacija, nustatė, kiek šią populiaciją paveikė hibridizacijos procesas, paruošė rekomendacijas, kaip toliau tvarkyti elnių medžioklės ūkį.

Deja, nieko panašaus neįvyko.

Tolesnis elnių likimas matosi minėtos knygos p. 282-283 išspausdintoje lentelėje.

Nuo 1990 m. miškų valdininkai vienu mostu nutrynė visas dėmėtųjų elnių dėmes, visus įvardijo tauriaisiais, t y. medžiojamais, eksportuojamais ir valgomais. Prasidėjo elnių skerdynės. Tiesa, oficialus sumedžiojimas tik penkerius metus viršijo dešimtį, tačiau žvėrių skaičiaus pokyčiai nenuginčijamai rodo, kad dar daugiau buvo sumedžiojama nelegaliai.

Kitas miškininkas ir medžiotojas Vytautas Ribikauskas, dirbęs Dubravos miško tyrimo stotyje nuo 1969 m., kurį laiką net medžioklės inžinieriumi, parašė įdomią knygą „Medžioklės istorijos“ („Lututė“, 2002). Joje aprašyta daug įvairių žvėrių medžioklių nuotykių, bet apie elnius beveik nieko. Jį reikia suprasti: tik medžioklė teikia gražių, šviesių įspūdžių, o skerdynės visada kruvinos ir purvinos. Vieninteliame straipsnelyje apie tauriojo elnio patino stebėjimą (p. 157-160) vis dėlto pamini ir dėmėtuosius elnius. Pasirodo, pagal V. Ribikauską, elnių išnykimas susijęs su eglynų džiūvimu, jų iškirtimu, miško lankytojų gausėjimu. Tai gražus melas, adresuotas ateinančioms kartoms ir skaitytojams, nesusijusiems su miškais Ta pati lentelė anoje knygoje negailestingai rodo, kad su elniais buvo „susitvarkyta“ dar iki eglynų džiūvimo. Tik apskaitų popieriuose dar kurį laiką buvo įrašoma penketas elnių, kurie gal dar ir buvo, o gal ir ne…

Ir dar, V. Ribikauskas aktyviai dalyvauja medžiotojų spaudoje, daug rašo, ypač medžioklės kultūros klausimais. Visada stebėjausi ir tik dabar supratau, kodėl jis kategoriškai nusistatęs prieš medžiotojų mokymą, kvalifikacijos kėlimą. Jo nuomonę lemia Dubravos patirtis: beatodairiškam žvėrių naikinimui jokių specialių žinių nereikia – atrankos čia nėra, šaudoma viskas, kas kruta. Kas galėtų paneigti, kad skerdynių dalyviai gerai žinojo ką daro ir sąmoningai slėpė savo veiklos rezultatus: į medžioklės trofėjų apžiūras nei dėmėtųjų, nei hibridinių elnių ragų taip ir nepateko.

Neteko girdėti, kad net ir tais nelengvais, sudėtingais permainų laikais kokiame nors kitame didesniame miškų masyve būtų galutinai išnaikintos net dvi gana sėslių elninių žvėrių rūšys.
[divide style=“2″]

Autorius: Algimantas Kamičaitis
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė“

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *