Daugiau nei vien urvinis

Žemėje yra tautų, kurios pasižymi dideliais pasiekimais gyvulininkystėje, naminių gyvulių veisime ir jų veislių kūrime. Vokiečių, britų, prancūzų naminių gyvulių veislių yra išties labai daug. Tačiau įdomu, kad vokiečių ir britų veislės yra populiarios visame pasaulyje, o štai prancūzų veislių yra sukurta daug, bet jos, nors ir keista, nėra populiarios svetur, o paplitusios labai lokaliai. Visas naminių gyvulių veisles galima padalyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklausytų veislės, kurios išvestos iš šalyje buvusių „aborigeninių“ atstovų – vietinės veislinės medžiagos, antrajai – tos, kurios kryptingos selekcijos, atrankos būdu sukurtos iš kitose šalyse atsiradusių veislių. Šiai grupei priklauso ir vokiečių medžioklinis terjeras, kurio sukūrimui naudotos britų terjerų veislės.

Vokiečių medžioklinis terjeras – viena jauniausių medžioklinių šunų veislių. Jai nėra ir šimto metų – oficialiai sukurta apie 1923 metus.

XIX amžiaus viduryje, apie 1860-uosius, buvo pradėtos rengti pirmosios šunų parodos. Jos sutraukė daugybę smalsuolių ir žiūrovų ir greit tapo populiaria visuomenės laisvalaikio leidimo ir bendravimo forma. Taip pat parodų rengimas parodė, kad jos gali duoti didelę komercinę naudą. Šunų parodų atsiradimas iš esmės pakeitė visą pasaulio šunininkystę. Dabar šunis pradėta vertinti ne tik dėl to, kad jie geba atlikti tam tikrą darbą ar gali būti naudojami medžioklėje, bet ir dėl to, kad su jais galima dalyvauti parodose. Veisiant šunis parodoms buvo pradėta orientuotis pirmiausia į šunų išvaizdą, o ne į darbines savybes. Foksterjerai (ir ne tik jie) iš tik medžioklėje naudojamų šunų, tapo mėgstamais parodų ir šeimos, namų šunimis ir jų medžioklinės savybės kuo toliau, tuo labiau buvo prarandamos. Dėl to dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1911 metais, Miunchene nuo pagrindinės Vokietijos foksterjerų augintojų masės, kurie veisė šiuos šunis orientuodamiesi pirmiausia į eksterjerą, pradėjo atsiskirti nedidelės grupelė, pasivadinusi „Foxterriersportzucht“, Pietų Vokietijos medžiotojų: miškininkas Rudolf Frieß, žemvaldys Werner Zangenberg, fabrikantas Karl-Erich Gruenewald. (beje, Rudolf Frieß ir Karl-Erich Gruenewald labai aktyviai dalyvavo kitos šunų veislės – vokiečių vachtelhundų – kūrime).

Rudolf Frieβ (1881–1965) – iškilus vokiečių miškininkas, medžiotojas ir šunininkas. Parašė dešimtis knygų apie medžioklę ir medžioklinius šunis. Labai daug dirbo kuriant vokiečių medžioklinių terjerų, Bavarijos kalnų pėdsekių, o daugiausia – vokiečių vachtelhundų veisles, dar vadinamas „vachtelių tėvu“.

Šios grupės tikslas buvo ne tik šios veislės medžioklinių savybių išsaugojimas ir gerinimas, bet ir atranka veisimui šunų su ilgesne nugara, su geresniais galūnių kampais ir tamsesne kailio spalva. Po Pirmojo pasaulinio karo šis atsiskyrimo procesas atsinaujino, atsinaujino, gilėjo prieštaravimai ir trintis tarp pagrindinės masės augintojų ir „Foxterriersportzucht“ grupės medžiotojų. Greitai likimas „Foxterriersportzucht“ suteikė šansą. 1923 metais fokstejerų veisėjo Heinz Heckveislyne gimė 4 šiurkščiaplaukiai juodi su įrudžiu šuniukai. Jų tėvai buvo kalė „Huntsmans Husse“ (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad jį buvo foksterjerės ir valų terjero dukra) ir importuotas iš Anglijos juodas su įrudžiu tėvas „Manwill Eletric Whieerer“.

Heinz Heck – vokiečių biologas, nuo 1927 metų iki 1969 metų Miuncheno zoologijos sodo (Tierparks Hellabrunn) direktorius. Kaip ir jo vyresnysis brolis Lutz Heck (nuo 1924 m. iki 1932 m. dirbo Berlyno zoologijos sode, o nuo 1932 metų iki 1945 metų buvo jo direktorius, beje, perėmęs šias pareigas iš savo tėvo Ludwig Heck), buvo susižavėję eugenikos idėjomis, dirbtine atranka ir nykstančių bei išnykusių gyvūnų rūšių (tarpano, tauro) atkūrimu, išaugojimu ir gausinimu. Būdami aistringi medžiotojai, domėjosi medžiokliniais šunimis ir jų veisimu. Artimai bendravo su Adolfu Hitleriu ir ypač Germanu Geringu, buvo jo numylėtiniai. Dėl to vokiečių medžioklinio terjero veislė ir jos augintojų klubas buvo nacionalsocialistų globojami, ir tai viena iš priežasčių, kodėl taip greitai naujoji veislė tapo populiari ir gausi. Prie to, žinoma, prisidėjo ir tuometinės nacionalistinės nuotaikos šalyje.
Heinz Heck su kale „Huntsmans Husse“ ir „Werwolf“, „Rauhgraf“, „Morla“ ir „Nigra“.

Į foksterjerų veislės knygą gimę šuniukai buvo įrašyti kaip neatitinkantys veislės standarto ir turėjo būti išbrokuoti. Sužinojęs apie šią vadą Werner Zangenberg ją pigiai nusipirko (o kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Hans Heck juos padovanojo). W. Zangenberg davė jiems vardus „Werwolf“, „Rauhgraf“, „Morla“ ir „Nigra“.

„Werwolf“, „Rauhgraf“ ir „Ali“ von Zangenberg

W. Zangenberg, būdamas labai didelis šunų veisėjas (jo voljeruose vienu metu gyveno iki 100 šunų), pradėjo veisimo darbą su šiais keturiais veislės pradininkais. Veisime naudojo kraujomaišos (artimos įvaisos) metodą, poruodamas tarpusavyje gimusius Hans Heck vadoje šunys. Tačiau tokio veisimo rezultatai nelabai tenkino veisėjus, todėl, kad Hans Heck juodo su įrudžiu lizdo šunų palikuonys neturėjo tokių puikių darbinių savybių, kokių norėjo veisėjai. Rudolf Frieß, Werner Zangenberg, Karl-Erich Gruenewald nusprendė poruoti gautus jaunus šunis su senais, dar prieš karą įvežtais į Vokietiją iš Didžiosios Britanijos, su patikrintomis darbinėmis savybėmis juodais su įrudžiu foksterjerais, pavyzdžiui, Grille von Schüzenreain. Tokia veisimo metodika davė puikius rezultatus. „Foxterriersportzucht“ grupė pradėjo gauti aršius, puikos uoslės ir sekant pėdsakais skalijančius šunis.
Vokiečių medžioklinių terjerų veislės apie 75 procentai šunų sekant pėdsakais skalija. Skalijimas sekant pėdsakais yra skalikams būdinga savybė. Kyla klausimas, iš kur šią savybę turi terjerai. Manoma, kad šią savybę terjerai gavo iš skalikų. Terjerai Britanijoje buvo naudojami lapių medžioklėse su skalikų gaujomis (vadinamosios porforsinės medžioklės) tam, kad vėl išvarytų lapę iš urvų ar vandens perlaidų, kuriose jį pasislėpdavo nuo ją persekiojančių skalikų. Buvo laikai, kai terjerai turėjo savo spalva nesiskirti nuo skalikų gaujos šunų spalvos, todėl jiems buvo įliejama mažų parforsinių medžioklių skalikų – biglių – kraujo, o kartu buvo įlieta ir savybė skalyti sekant pėdsakais.

Šuo, sekdamas pėdsakais, persekiodamas ir varydamas žvėris, privalo skalyti. Europoje tai pagrindinis reikalavimas medžiokliniams šunims, naudojamiems kanopinių medžioklėje varant, turintis daug privalumų. Varant, kai nėra vizualaus kontakto, lieka akustinis. Iš skalijimo žinoma, kas vyksta varymo metu: kur yra šuo, ką jis veikia, o iš skalijimo pobūdžio galima net spręsti, ką jis varo. Skalijimas įspėja, perspėja medžiotojus, stovinčius linijoje ar stovėjimo vietose, kad jie pasiruoštų, nes artėja žvėrys. Skalijančio šuns varomas žvėris sutelkia dėmesį atgal, į jį varantį šunį, o ne į priekį, į medžiotojų liniją ar numerius. Ir svarbiausia – šuo skalydamas varo lėtai. Rudolf Frieβ knygoje „Medžioklės užrašai“ (1923) rašė, kad „šuo, kuris seka pėdsakais skalydamas, negali greitai persekioti žvėries, o tik lėtai varyti, nes jis pusę plaučių naudoja lojimui išgauti, o kitą pusę – nosies darbui“. Lėtas žvėrių judėjimas suteikia medžiotojams daugiau laiko teisingai įvertinti žvėrį ir paleisti taiklų šūvį. Šuns skalijimas varant taip pat labai pagyvina medžioklę, daro ją emocingesnę.

Vokietijos medžioklinėje šunininkystėje tam skiriamas ypatingas dėmesys. Veislių, naudojamų medžioklėje varant, bandymų taisyklėse numatyta, kad šuo, negavęs teigiamo įvertinimo už Spurlaut (pėdsako sekimą skalijant), laikomas neišlaikiusiu bandymų ir veisime nedalyvauja. Taip yra su tautinėmis skalikų veislėmis, su vokiečių vachtelhundais. Vokiečių jagdterjerų bandymų taisyklės parengtos taip, kad už bandymų pratimą Spurlaut šuo, kuris seka pėdsaku skalydamas, gauna daug daugiau balų nei tas, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut). Jagdterjerui, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut), negali būti suteiktas I laipsnio diplomas. Tai lyg svertai, kuriais remiasi Vokietijos šunininkai, norėdami išvesti medžioklinius šunis kanopinių medžioklei varant, kurie skalija sekdami pėdsakais. Vokietijos Demokratinės Respublikos (DDR) laikais tokie pat reikalavimai buvo taikomi dratharams ir kurtscharams.

Be to, šunys būdavo juodos su įrudžiu spalvos. Išbrokuodavo tik dėmėtus šuniukus ir jaunus šunis su daug baltos spalvos. Naujai kuriamų terjerų darbinės savybės kiekvienais metais vis gerėjo, dėl to atsirado vis daugiau šios veislės gerbėjų.

Tuo metu prie naujos veislės kūrėjų prisijungė ir gydytojas-stomatologas Herbert Lackner iš Karaliaučiaus, Rytų Prusijoje, aistringas medžiotojas ir medžioklinių šunų veisėjas. Herbert Lackner pradėjo medžioklinėje Vokietijos spaudoje skelbti apie W. Zangenberg veislinį darbą ir apie kuriamą ……„vokiečių medžioklinių šnaucerių“ veislę.

Vieno šios iniciatyvinės grupės susitikimo metu Miunchene buvo priimtas sprendimas naują kuriamą veislę pavadinti vokiečių medžiokliniais terjerais. Tam didelę įtaką padarė Rudolf Frieß, kaip didelis medžioklinės šunininkystės autoritetas Vokietijoje. 1926 metais įkuriamas vokiečių medžioklinių terjerų klubas. 1927 metais grupė veisėjų Miunchene surengia pirmąją parodą-apžiūrą, kurioje dalyvavo 22 šunys. Šunis vertinti pakviečiamas Rudolf Frieß.

Pirmosios vokiečių medžioklinių terjerų parodos 1927 m. balandžio 3 d. Miunchene katalogas

Pasiteisinus Hans Heck juodo su įrudžiu lizdo šunų ir jų palikuonių poravimo su darbiniais, juodais su įrudžiu terjerais metodikai, pastarųjų pradėta ieškoti net Anglijoje. Herbert Lackner per anglą profesorių, kuris Karaliaučiaus universitete mokė anglų kalbos, iš Anglijoje išparduodamo darbinio veislyno (mirus savininkui – stambiam žemvaldžiui) įsigijo juodą su įrudžiu šiurkščiaplaukę terjerę (kalę) už 600 markių. Tuo metu tai buvo milžiniška suma už šunį. Kalę pavadino „Forma Baltia“. Tiek išvaizda, tiek darbinėmis savybėmis „Forma Baltia“ atitiko naujai kuriamos veislės idealą. Tokias pat savybes turėjo ir „Forma Baltia“ dukra „Möve Baltia“ ir sūnus „Illo Palatia“.

Rudolf Frieß

Taip pat Karl-Erich Gruenewald iš vieno anglų karininko įsigiję nedidelio ūgio, puikios nervų sistemos, ramaus būdo, puikiai šiurkčiaplaukuotą Valų terjero patiną „Färber vom Schützenrain“. Jis ir buvo jau žinomo „Illo Palatia“ tėvas.

Trečią šunį (patiną) – „Helfer Baltia“ – Herbert Lackner įsigijo iš darbinių Valų terjerų veislyno. Šie trys „Forma“, „Färber“ ir „Helfer“ tapo Hans Heck vados „Werwolf“, „Rauhgraf“, „Morla“ ir „Nigra“ pagalbininkais sukuriant veislę.

Kuriant veislę buvo diskutuojama apie jos paskirtį. Rudolf Frieß manymu, tai turėjo būti tik aršus urvuose ir šernų medžioklėje naudojamas šuo, o Herbert Lackner ir Karl-Erich Gruenewald nuomone, tai turi būti visapusiškas medžioklinis šuo, kuris padėtų medžiotojams po žeme, ant žemės ir vandenyje. Tai turi būti puikiai dresuojamas ir valdomas, stabilios psichikos, aršus, turintis puikią uoslę, sekant pėdsaku lojantis, dievinantis darbą vandenyje, puikiai aportuojantis šuo. Laimėjo vokiškas mentalitetas: praktiškumas, racionalumas ir taupumas – nuspręsta, kad veislė turi būti universali.

Karl-Erich Gruenewald

Veislė užtikrintai vystėsi, atėjo laikas sutvarkyti kilmės knygą ir kergimų registracijos duomenis. Buvo parengtas standartas ir bandymų taisyklės. Reikėjo, kad Vokietijos šunininkystės organizacijos (Kartells für Hundewesen) Deleguota komisija pripažintų veislę ir įrašytų į kilmės knygas. Tai įvyko ne iškart, nes foksterjerų veisėjai tam prieštaravo. Tačiau šioje komisijoje buvo daug medžiotojų ir įtakingų žmonių, kurie pripažino veislę ir įrašė į kilmės knygą. Pirmasis žmogus, kuris vedė vokiečių medžioklinių terjerų veisimo knygą, buvo miškininkas M. Gofert. 1932 metais Karl-Erich Gruenewald perima veisimo knygos vedimą. Pirmoji veisimo knyga išėjo 1932 metais ir joje buvo įrašyta tik 28 šunys, 1933 metais – 72, o 1934 metais – jau 122 šunys.
1934 m. vasario 21 d. Mannheim vokiečių medžioklinių terjerų augintojų klubo posėdyje klubo prezidentas Rudolf Frieß atsistatydino, paaiškindamas, kad dėl valstybinio darbo jis neturi daug laiko klubinei veiklai. Jo siūlymu naujuoju prezidentu tapo Herbert Lackner, kuris šias paregas ėjo iki savo mirties (1966 m.) ir padarė didelę įtaką veislės kūrimui ir tolesniam vystymuisi.

Herbert Lackner

Vokiečių medžioklinių terjerų veislė buvo sumanyta kaip universali, turinti padėti medžiotojams po žeme, ant žemės ir vandenyje, todėl bandymų sistema buvo parengta taip, kad būtų galimą atrinkti šunis ir kales su geriausiomis universaliomis darbinėmis savybėmis tolesniam veisimui. Buvo parengta dviejų pakopų bandymų sistema:

1. Jaunimo (Anlageprüfung) – vertinamos įgimtos, tėvų perduotos savybės: darbas urve, uoslė, kiškio pėdsakas (skalijimas sekant pėdsaku, sekimo nuoseklumas ir noras sekti), reakcija į vandenį, į šūvį ir valdomumas.

2. Visapusiškumo (Gebrauchsprüfung) – vertinamas šunų parengimas visapusiškam naudojimui medžioklėse urve, miške ir vandenyje. Kaip pavyzdį teikiame 1937 metų lauko bandymų rezultatus.

Ir šiuo metu yra likusi 2 pakopų bandymų sistema, pasikeitė tik Jaunimo (Anlageprüfung) pavadinimas į Veisimo (Zuchtprüfung).

Tokia bandymų sistema būdinga visai Vokietijos medžioklinei šunininkystei: kelios (2–3) pakopos (priklausomai nuo amžiaus ir parengimo lygio), universalumas (maksimalus panaudojimas medžiojant įvairiais būdais ir įvairiose vietose). Pavyzdžiui, vokiečių vižlų: specifinė dalis – laukų paukščių medžioklė + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas, vandens paukščių medžioklė, sužeistų žvėrių paieška, valdumumas ir paklusnumas. Vachtelhundų: specifinė dalis – medžioklė varant + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas, vandens paukščių medžioklė, sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas.

Taksai – specifinė dalis – medžioklė urvuose + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas ir vandens paukščių medžioklė (su išlygomis), sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas.

Vokiečių skalikai – spacifinė dalis – medžioklė varant + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas (su išlygomis), sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas.

Ir tas pats vokiečių medžioklinis terjeras – specifinė dalis – medžioklė urvuose + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas, vandens paukščių medžioklė, sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas.
Žinoma, su labai specializuotomis pėdsekių veislėmis yra kitaip.
Tokios medžioklinių šunų bandymų sistemos (pakopinės ir nukreiptos į universalumą) yra visose Vidurio Europos šalyse: Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje.

Buvo sunku vienoje veislėje surinkti aršumą, uoslę ir skalijimą sekant pėdsaku. Užsispyrę ir kantrūs veisėjai neveisė šunų, kurie buvo netobuli. Didelis dėmesys ir vokiečių jagdterjerų paklausa rodė, kad veislė tampa populiari. Tuo metu buvo veisiami tik šunys, praėję Anlageprüfung. Tikslas buvo ne veisiamų šunų skaičius, o jų kokybė.

1934 metais po 11 metų gimus vadai Berlyne į veislės knygą buvo įrašyta 122 jagdterjerai. 1937 metais gimė 200 šuniukų. Greitai vokiečių medžioklinis terjeras tapo populiarus ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. 1941 metais į veislės knygą jau buvo įrašyta 3 000 jagdterjerų.

Vyko karas, bet keletas nepailstančių veisėjų, medžiotojų ir mėgėjų sugebėjo rengti įgimtų savybių bandymus. Karl-Erich Gruenewald karo sąlygomis sugebėjo išleisti 2 veislės knygos leidimus (1941-1942 metais). Karo metu dauguma dokumentų apie vokiečių medžioklinį terjerą dingo, taip pat daugelis Herbert Lackner ir Karl-Erich Gruenewald užrašų.

Po karo Vokietija buvo griuvėsiuose ir pelenuose, o Herberto Lackner ir Karl-Erich Gruenewald jau dėjo pastangas atgaivinti klubo veiklą. Karo metu žuvo daug vokiečių medžioklinių terjerų vedlių ir veisėjų. 1947 m. balandžio 8 d. Salzhausen įvyksta klubo steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvauja 11 veislės entuziastų. Vėl Herbert Lackner išrenkamas klubo prezidentu, o Karl-Erich Gruenewald atsakingu už veisimą. Ši maža grupė idealistų vėl pradeda veiklą: veisti, mokyti, vertinti ir… brokuoti. Tais pačiais 1947 metais surengiami pirmieji pokariniai bandymai.

Tam, kad būtų atkurta per karą prarasta jagdterjerų populiacija, vykdomi bandymai veisimui panaudoti dar vienus juodus su įrudžiu terjerus iš Šiaurės Anglijos ežerų krašto – Lakeland terjerus. Tačiau šie bandymai buvo nesėkmingi.

Medžioklė ir medžioklinė šunininkystė labai susijusios su politika. Po Antrojo pasaulinio karo įvykus politiniams kataklizmams ir Vokietijai skilus į dvi dalis, atitinkamai skirtingomis kryptimis nuėjo ir dviejų Vokietijų medžioklė bei medžioklinė šunininkystė. Sovietų okupacijos zonoje medžioklė buvo atskirta nuo žemės nuosavybės ir tapo socialistinės ekonomikos dalimi. Ypač tai išryškėjo po 1953 m. lapkričio 25 d. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (toliau – VDR) primto įstatymo, reglamentuojančio medžioklę. VDR medžioklė tapo centralizuota ir kontroliuojama valstybės. Po karo dar vyko šiokie tokie kontaktai tarp Vakarų ir Rytų zonų šunininkų, bet 1953 metais jie nutrūko, o 1961 metais, pastačius Berlino sieną, jie tapo net priešiški.

Medžioklinė šunininkystė VDR pradėjo vystytis atskirai nuo kitos Vokietijos. Kaip ir visa medžioklė, ji tapo centralizuota ir kontroliuojama valstybės. 1958 metais įkuriamas VDR medžioklinės šunininkystės centras (Zentralstelle fon Jagdhundewesen DDR), kuris vykdė valstybinio medžioklinių šunų veisimo koordinavimo ir kontrolės funkcijas. Jo vadovas Dr. Gisbert Röhler ir pavaduotoja Iris Dagmar Scheeler 1985 metais ir 1986 metais lankėsi Lietuvoje (apie tai bus kalbama kitoje dalyje).

Labai įdomu, kad iškarto po karo jagdterjerų veisimui VDR (Spezialzuchtgemeinschaft fűr Deutscher Jagdterrier in der DDR) vadovavo Dr. Edmund Lackner, Herberto Lackner brolis, kuris, deja 1955 m. mirė.
VDR šiek tiek keitėsi jagdterjerų veisimo ir bandymų taisyklės. Jagterjerams juoda su įrudžiu spalva tampa vienintelė, visos kitos spalvos – nepageidaujamos. Bandymų ir varžybų metu ypatingas dėmesys skiramas šuns valdomumui. Nevaldomas temperamentas ir beprotiškas aršumas yra brokas.

Po politinių pasikeitimų 1989 metais ir 1990 metais vėl susijungus Vokietijoms, susijungė ir abiejų šalių jagterjerų augintojai. 1990 m. gegužės 13 d. įkuriamas VDR vokiečių medžioklinių terjerų klubas. Prezidentas tampa Klaus Geiβler ir atsakingas už veisimą Klaus Dieter Schieler (prašome atsiminti šį žmogų, nes jis padarė didelę įtaką Lietuvos jagdterjerų vystymui). O spalio 12 d. susijungia abiejų šalių jagterjeristų klubai.

Nuo 1966 metų (Dr. Herbert Lackner mirties metai) pradėti rengti visapusiškumo bandymai Dr. Herbert Lackner atminti. Nuo 1995 metų jie tampa tarptautiniais. Juose dalyvauja iki 30 pajėgiausių jagdterjerų, kurie varžosi po žeme, ant žemės ir vandenyje.

1993 m. birželio 11 d. Austrijoje, Rust am Neusiedlersee, įkurta tarptautinė vokiečių medžioklinių terjerų draugija, kuri vienija nacionalines Danijos, Vokietijos, Pranzūzijos, Italijos, Suomijos, Kroatijos, Liuksemburgo, Austrijos, Rusijos, Šveicarijos, Švedijos, Slovakijos, Slovėnijos, Ispanijos, Čekijos, Ukrainos vokiečių medžioklinių tejerų augintojų organizacijas. Tarptautinė vokiečių medžioklinių terjerų draugija rengia tarptautinius bandymus „Arbeit nach dem Schuss“ – „Darbas po šūvio“.

„Miske.lt“
Vytautas Tamošiūnas

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

2 komentarai

  • Labai gera,s issamus ir informatyvus straipsnis apie viena is populiariausiu medziokliniu sunu veisle vokieciu jagdterjera.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *