Daugiafunkcis jagdterjeras

Jagdterjeras – protingas šuo, galintis pats pasiekti tai, ko reikia. Nors išvaizda nekrinta į akis, šis šuo savaip patrauklus, jo grožis santūrus ir praktiškas. Charakteris – ne iš lengvųjų, bet stiprus.

Apie universalų medžioklinį šunį svajoja daugelis pradedančių medžiotojų. Apie pradedančius kalbu dėl paprastos priežasties: patyrę žino, kad universalių medžioklinių šunų apskritai nėra, gali būti tiktai daugiafunkciai, tačiau jie konkrečioje medžioklėje pasirodo esą kur kas mažiau pravartūs negu specializuoti šunys. Vis dėlto daugiafunkciais šunimis buvo ir tebėra domimasi. Būtent jiems priskiriamas vokiečių jagdterjeras – medžioklinių šunų veislė, kurios atstovus galima vestis į medžioklę nuo pat sezono pradžios iki pabaigos.

Šios veislės šunys naudojami labai įvairiopai. Žinoma, jagdterjero „darbo“ stilius visai nepanašus į paukštšunio, labai skiriasi nuo laikos ir t. t. Šios veislės šunys negali visiškai pakeisti specialiai parengtų šunų. Tačiau pabaidyti paukštį ir atnešti jį medžiotojui tikrai sugeba. Taip pat lengvai gali pabaidyti kiškį ir lodamas sekti jo pėdsakais. Gali rasti ir pribaigti sužeistą paukštį ar žvėrelį. Daugelis šios veislės atstovų neblogai sugeba „dirbti“ su kanopiniais. Jagdterjerai puikiai tinka medžiojant melduose fazanus, taip pat lapes, meškėnus. Tad vokiečių jagdterjerą galima vestis į bet kokią medžioklę, jis bus jums tikras pagalbininkas.

Vokiečių medžioklinis terjeras, jagdterjeras, buvo išvestas Vokietijoje išimtinai įvairių paukščių ir žvėrių medžioklės reikmėms Vakarų Europos sąlygomis. Darbai kuriant šią veislę buvo pradėti praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. O paskata buvo nuomonė, kad balti šunys nervina žvėris medžioklės metu. Tada pradėjo „taisyti“ foksterjerų kailį kryžmindami su leiklandterjerais, taip pat velšterjerais, taksais ir pinčeriais. Tačiau žinovai įsitikinę, kad jagdterjeras išvestas tamsios spalvos darbinių foksterjerų pagrindu. Šie šunys buvo žinomi Anglijoje, XIX a. pabaigoje jie dalyvaudavo parforsinėje medžioklėje (kurioje šuo persekioja kurios nors vienos rūšies žvėris, nekreipdamas dėmesio į kitus), be to, šioje šalyje buvo veisiami ir tamsiai rusvi terjerai, kurių pagrindu buvo siekiama atkurti senuosius angliškus terjerus.

Tamsios spalvos terjerai Vokietijoje buvo naudojami urvinei ir kitokiai medžioklei. 1923 m. iš tamsios spalvos foksterjerės ir šiurkščiaplaukio anglų terjero, gelsvai rudo ir juodo, buvo gauti keturi juosvi šuniukai, panaudoti tolesniam veisimui. Kraujui pagerinti buvo kryžminama su darbiniais tamsios spalvos terjerais. Atrenkant šunis buvo atsižvelgiama į įvairias šunų darbines savybes, tamsią spalvą, ūgį (pageidautina, kad būtų žemesnis už vidutinį), kūno sudėjimo funkcionalumą. Kitiems terjerams būdinga elegancija buvo sąmoningai ignoruojama, kad šia veisle nesusidomėtų šunininkai, kuriems nerūpi medžioklė.

jagt2

Veislė buvo pripažinta 1925 m., o po metų įkurtas Vokiečių medžioklinių terjerų klubas. 1932 m. vokiečių medžiokliniai terjerai buvo sukryžminti su senaisiais anglų terjerais, o 1933 m. – su velšterjerais. Iki 1940 m. veislė praktiškai jau buvo sukurta, tačiau per karą jos atstovų skaičius smarkiai sumažėjo. Tiktai devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vokiečių medžiotojams pagaliau pavyko visišvisiškai atkurti šią veislę. Rusijoje ši nauja medžioklinių šunų veislė atsirado biologo ir medžioklės žinovo A. S. Blistanovo dėka, jis 1972 m. atsivežė į Rusiją iš tuometės VDR pirmuosius jagdterjerus. Deja, visų išsaugoti nepavyko, tačiau iš dalies iš jų, o pirmiausia –Sherri von Rischenbach, Enke von Wolzigersee, Dinos iš Kalugos valstybinio medžioklės ūkio (anksčiau – Blistanovo), taip pat Inkos Lykovo, buvo gauta pakankamai daug palikuonių. Pirmuosius paminėtų šunų palikuonis galima laikyti veislės pradininkais mūsų šalyje.

jagt3Jagdterjeras – nedidelis šuo, šiek tiek ištęsto kūno, tvirtas ir ištvermingas, lengvai sužadinamo temperamento. Patinų ūgis 36–40 cm, kalės 2 cm žemesnės. Galva sausa, susiaurėjanti ties akimis. Perėjimas nuo kaukolės srities link snukio tolygus, beveik nepastebimas. Skruostikauliai šiek tiek atsikišę. Snukis trumpesnis nei kaukolinė dalis, tvirtas, su stipriais žandikauliais, kurių apatinis su aiškiai matomu smakru. Ausys nemažos, įstatytos aukštai, švelniai priglundančios prie skruostų. Akys nedidelės, tamsios, giliai įdubusios. Kaklas tvirtas, gana aukštai įstatytas. Krūtinė gili. Nugara stipri, tiesi, raumeninga. Gogas ištęstas, raumeningas. Uodega – gerai pastatyta, laikoma šiek įstrižai atgal. Galūnės tvirtos, raumeningos. Mentės ilgos, įstrižai įstatytos. Dilbiai tiesūs, masyvūs. Šlaunys ilgos, su gerai sulenktais sąnarių kampais. Letenos beveik ovalios, sugniaužtos. Kailis tiesus, tankus ir šiurkštus, netrumpas, lygiai prigludęs.

Skiriami švelniaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai jagdterjerai, jie skiriasi tiktai kailiu. Kailio spalva: pagrindinė – juoda arba tamsiai ruda su rusvo įrudžio dėmėmis, arba šviesesnio, į gelsvumą – antakių, snukio, krūtinės, kojų ir letenų ar pauodegio srityse. Leidžiami šviesesnių ar tamsesnių atspalvių kaukė, bei nedidelės baltos spalvos dėmelės ant krūtinės ar pirštų.

Jagdterjero charakterį ir asmenybę suformavo medžioklė. Ir lemiamą reikšmę charakterio formavimui ne kokia kita, o urvinė medžioklė su jos nenuspėjamais rezultatais. Visiška veiksmų laisvė požeminiuose urvuose, žmogui nevadovaujant ir nedalyvaujant, varginančios, kartais kelias valandas trunkančios kovos su žvėrimi, kartais pasibaigiančios narsaus kovotojo traumomis ar net žūtimi, – šios sunkios sąlygos negalėjo neturėti įtakos jagdterjero charakteriui.

jagt4

Tad koks jis, tas jagdterjeras? Pirmiausia tai visateisis šeimos narys, atsidavęs visiems namiškiams, tačiau labiausiai mylintis šeimininką, reikalaujantis pagarbos sau ir kartu gerbiantis žmogų, bendraujantis kaip lygus su lygiu, niekada nesistengiantis gerintis šeimininkui, tačiau ištikimai padedantis jam medžioklėje. Pasitikintis savo jėgomis, nepriklausomas ir savarankiškas, narsus ir bebaimis, turintis žaibišką reakciją ir gebantis veikti labai ryžtingai. Tvirto charakterio, jaučiasi padėties šeimininkas bet kurioje kritinėje situacijoje, išdidus ir savimyla, nepalenkiamas dėl savo sprendimų ir ištvermingas, niekada nenusižengiantis savo orumui, niekada nepataikaujantis ir nesimeilinantis, bekomprosmisis susirėmęs už žvėrimi ir mokantis pakovoti už save bet kokioje šunų, net didelių, draugijoje. Pagal piktumo pasireiškimus jagdterjerai, turėjo pranokti visus žinomus urvinius šunis, taip buvo sumanę šios veislės kūrėjai. Todėl apibūdinimas „nepažabojamas“ jagdterjerui taikomas visai pagrįstai. Būtent šis bruožas kartu su nevaldomu įniršiu skatina jagdterjerą susikauti su aiškiai stipresniu ir didesniu priešininku. Ne veltui jagdterjeras kartais vadinamas „kamikadze“. Pagrindinė jagdterjerų specializacija – urvinė medžioklė (barsukų, lapių, meškėnų). Tačiau gana efektyviai jie naudojami ir kitų rūšių medžioklei – šernų, ančių, taip pat sekimui kraujo pėdsakais.

jagt5Visokeriopai naudojant jagdterjerus įvairių rūšių medžioklei ir atliekant bandymus buvo nustatytos toliau aptariamos jų ypatybės. Kraujo pėdsakai. Bandymai parodė, kad diplomų, kuriuos gauna jagdterjerai, procentas mažai skiriasi nuo laikų rodiklių, o dėl balų už uoslę ir apiešką, tai čia per bandymus jagdterjerai pralenkė velšterjerus, laikas ir kitų veislių šunis.

Šernų medžioklė. Visai neprastai jagdterjerai darbuojasi per šernų medžioklę. Palyginti su kitomis veislėmis, dėl savo piktumo žvėries atžvilgiu ir judrumo neretai gauna geresnius balus negu, pavyzdžiui, laikos, už agresyvumą ir vikrumą. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad natūraliomis sąlygomis, ypač esant sniego dangai, jų galimybės gali stipriai sumažėti. Medžiojami paukščiai. Jagdterjerai neblogai tinka ir paukščių medžioklei. Nemažai jų puikiai veikia visuose vandens paukščių medžioklės etapuose, didžioji jų dalis daugiausia sėkmingai naudojama nušautų ančių radimui ir atnešimui. „Antiniai“ šunys gerai užsirekomendavo ir šilų paukščių medžioklėje. Tačiau dėl pernelyg didelio kai kurių šios veislės atstovų ekspansyvumo medžiotojas turi laiku įsikišti, kad laimikis neprarastų prekinės išvaizdos.

jagt6Kiškiai. Kiškių medžioklės su jagdterjerais gana savotiška ir, žinoma, ne tokia efektyvi kai su geru skaliku, nes jagdterjerai, kuriems būdinga didelis atkaklumas ieškant kiškio ir pabaidant jį, paskui vydamiesi jį visiškai įveikia tik pirmą, mažąjį žiedą. Jeigu žvėris vėl leidžiasi bėgti darydamas antrą, didįjį ratą, jagdterjeras dažniausiai jo nebesiveja. Pastebėta, kad pabaidęs baltąjį kiškį iš gulyklos, jagdterjeras paprastai per daug smarkiai veja jį, dažnai išsprūsdamas iš kelio, ir kartu visą laiką nepaliaujamai lodamas. Vienintelis teigiamas tokio darbo bruožas yra tai, kad baltasis kiškis, atsigavęs po pradinio išgąsčio ir pajutęs, kad persekiotojas atsiliko, nusiramina ir leidžiasi bėgti ramiau darydamas „žvakes“, o tai labai patogu medžiotojui, jei jis pasirinko gerą vietą.

Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad ne visi jagdterjerai „dirba“ pagal visą galimo įvairiapusio naudojimo sąrašą. Vieni labiau mėgsta urvinius gyvūnus, kiti kanopinius ir t. t. Tačiau didžioji jagdterjerų dalis vis dėlto mėgsta visų rūšių medžioklę, netgi lokių, tiktai kai kas jiems pavyksta geriau, o kai kas – prasčiau. Čia viską lemia praktika, kurią gali užtikrinti šuns savininkas, ir aišku, medžioklės plotų kokybė.

Jagdterjeras nejučia sužadina pagarbą visiems, kas nors kartą matė jį besidarbuojantį ar galėjo stebėti ramioje namų aplinkoje. Tai šuo, idealiai pritaikytas medžioklės reikmėms ir kartu labai atsidavęs savo šeimininkams. Ir nors daugelis kaimo medžiotojų jagdterjerus vadina tiesiog „barsukiniais šunimis“, tai vis dėlto tikri daugiafunkciai šunys, su kuriais galėtų varžytis nebent mūsų laikos. Todėl linkiu visokeriopai vystyti įvairiapusius savo augintinio įgymius ir tikrai neteks gailėtis.

Tekstas: Alesios Babičenko, nuotraukos: Anatolij Demjanenko
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

4 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *