Šernas Lietuvoje yra įprastas žvėris. Manome, kad apie jį mes žinome daug. Taip, medžiotojai žino, kur šernai gyvena, kur eina maitintis, moka skirti jauniklius nuo suaugusiųjų, moka šiuos žvėris privilioti ir sumedžioti, moka panaudoti jų mėsą (tiesa, vertinga žaliava, kailiai, yra išmetami). Tuo ir baigiasi medžiotojo žinios apie šerną. Bet, kaip pastebi Selemonas Paltanavičius, nors šernas pas mus ir gausiausias žvėris, bet jis ir mažiausiai tyrinėtas. Beje, tai nieko naujo – medžiojamųjų gyvūnų tyrimai labai apleisti. Pagrindinis tokių tyrimų iniciatorius ir finansuotojas, Aplinkos ministerija, iš savo kuklių medžiojamųjų gyvūnų tyrimams skiriamų lėšų (beje, jas sumoka patys medžiotojai) turi mokėti ir už stumbrų, ir už vilkų padarytą žalą, ir už retų bei saugomų rūšių apsaugos ir veisimo darbus, tad „tikriems“ medžiojamųjų žvėrių tyrimams lėšų ir nelieka. Kitose šalyse medžiojamiesiems gyvūnams tirti nemažai lėšų skiria medžiotojų draugijos, asociacijos pas mus tai dar negirdėtas dalykas.
Beje, ir pačių medžiotojų, medžioklės funkcionierių, požiūris į medžiojamųjų gyvūnų tyrimus yra gan skeptiškas, su tuo esu susidūręs praktiškai. Tiesa, visgi šiek tiek medžiojamieji gyvūnai yra tiriami Aleksandro Stulginskio universiteto Medžioklėtyros laboratorijoje, Vytauto Didžiojo universitete, Gamtos tyrimų centre. Tai dažniausiai magistro baigiamieji darbai bei daktaro disertacijos. Bet tai jau yra kitų straipsnių temos.
O dabar medžiotojams pateiksime šiek tiek žinių apie šerną -labai plastišką, prie įvairiausių gamtos sąlygų prisitaikančią rūšį.
Pasaulyje šernas paplitęs gan plačiai (1,2 pav.).
Medžiotojams pravartu žinoti šerno kūno sudėtį bei vidaus organus (3,4 pav.).
Medžiotojui svarbu ir mokėti nustatyti sumedžioto šerno amžių. Kuo tiksliau žinoti sumedžiotų gyvūnų amžių reikia tvarkant šernų populiaciją. Biologinio šernų amžiaus nustatymą sunkina ir tai, kad šernai jauniklius veda gan ilgą metų laikotarpį – nuo vasario iki liepos, o kartais ir vėliau. Taigi vasarį kai kurie šernai, nors jie atrodo kaip metiniai, gali būti vyresni nei 24 mėnesių. Sumedžiotų šernų tikslų amžių nustatyti taip pat nėra lengva. Tokie rodikliai, kaip žvėries kūno masė ir didumas, kuriais labai mėgsta naudotis medžiotojai, nenurodo tikslaus ar net apytikslio šerno amžiaus, nes jie labai skirtingi. Šernės nėštumas ar net jauniklių turėjimas taip pat nėra rodiklis, kad ji vyresnė nei 24 mėnesių.
Jauniklių ir metinių (iki 24 mėnesių) sumedžiotų šernų amžių galima nustatyti pagal dantų išsivystymą ir kaitą (5 pav.).
Vyresnių žvėrių apytikslį amžių galima nustatyti pagal apatinių ilčių formą ir matmenis (6 pav.). Šerno patino iltys auga visą jo gyvenimą: žvėriui senstant didėja jų ilgis bei apimtis. Taip pat keičiasi ilčių forma, šlifo ilgis.
Tiksliau nustatyti šerno patino amžių pagal apatinių ilčių proporcijų kitimą galima naudojantis Branto pasiūlyta formule: apatinės ilties skersmenį slankmačiu matuojame prie šlifo (B-B) ir 1 cm atstumu nuo pagrindo (A-A). Santykis tarp šių rodiklių išreiškiamas koeficientu K, pagal kurį nustatomas šerno patino amžius (7 pav.)
Šerno patelės amžių apytikriai galima nustatyti pagal apatinių ilčių formą (8 pav.). Žvėriui senstant, apatinės iltys prie pagrindo plonėja, jų pulpos ertmė mažėja.
Autorius: Kęstutis Pėtelis
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
