Bebrų ir šernų medžioklė

Deivido Staponkaus nuotr.




Praeitų metų vasaros pabaiga, visi galintys klubo medžiotojai susirenkame į stambiųjų kanopinių medžioklę. Aišku, aš irgi atvažiuoju su karabinu į medžioklę tykant, į tokią lygiavamzdžio gi neimsi.

Vyrai aptaria, kas kur sės, ir man, pasirodo, vietos kaip ir nelieka. Visą vasarą pylęs lietus kelią iki elnių tykojimo vietos padarė nepravažiuojamą! O iki jo pėdinti beveik 2 kilometrai. Na, deja, ne mano senam kūnui ta procedūra. Vyrams sakau: jūs važiuokite, o aš atsisėsiu pagriovy, bebrų sezonas prasidėjęs, pasižiūrėsiu, koks judesys ten vyksta.

 

O judesys tą vakarą vyko gan intensyvus. Pasigailėjau nepasiėmęs lygiavamzdžio… Vos saulei leidžiantis atplaukia „žvalgas“. Sėdžiu griovio krante, o iki plaukiančio bebro apie 7 metrai. Pabandyk, žmogau, tokiu atstumu sumedžioti bebrą karabinu, prišaudytu 100 metrų!

Bebrą praleidžiu plaukti kanalu tolyn ir leidžiu šūvį. Gyvūnas susivarto, bando plaukti tai į vieną griovio kraštą, tai į kitą. Leidžiu antrą šūvį… Yra! Bebras susimaskatuoja ir agonijos apimtas vos neiššoka į krantą. Valio! Pirmas yra! Tą vakarą bandžiau dar tris sumedžioti, bet, deja… Pasirodo, per arti buvo. Ne karabinu, prišaudytu 100 metrų, medžioti bebrus vandeny iš 7–10 metrų. Bet čia tik įžanga į kitą, praeito savaitgalio, pasakojimą.

2018 metų kovo 31-oji, paskutinė 2017-ųjų sezono diena. Su kolega aplekiame visus žinomus melioracijos griovius, kuriuose bebrai pasistatę užtvankų. Deja… Visos, matyt, savininkų išardytos, grioviai pustuščiai, jokio bebrų judėjimo nesimato. Važiuojame į numatytą paskutinę vietą plotų kampe, nors optimizmo važiuojant ir nedaug, nes prieš savaitę, kai vyrai tikrino, traktoriumi visa didžiulė užtvanka buvo išardyta ir nuleista.

Važiuojame pagrioviu, dairomės į melioracijos griovį, bet judėjimo jokio. Nuotaika su kiekvienu metru prastėja… Pagaliau privažiuojame. Statome automobilį, lipame ir einame žiūrėti, kokia situacija griovyje. Priėjus užtvanką nuotaika pagerėja. Bebrai dirba savo darbą ir jau nedideli atstatymo rezultatai matyti. Vadinasi, dirba!

Nors dar beveik visas kanalas pasidengęs ledu, palei užtvanką ir toliau matyti properšų. Kolegą siunčiu į „žvalgybą“, sakau, tu paėjėk iki griovio posūkio ir pasižiūrėk, kas ten gale darosi. Dairausi aplink pralaidą ir už jos – visos netoliese buvusios užtvankos nugriautos. Praeina kiek laiko ir matau, kaip kolega grįžta šypsodamasis. Sako, prieinu artyn, o bebrys jau plaukioja, pabaidžiau, tai nunėrė, matyt, reikia likti čia ir padaboti peliokų.

Dedamės ginklus, rašomės medžioklės lape ir ruošiamės eiti. Tačiau girdime motoro ūžesį, kažkas dar atvažiuoja. Pasirodo, dar vienas klubietis, aplėkęs kelis griovius ir neradęs tinkamo, nusprendė čia atvažiuoti. Trumpas aptarimas, kas, kur, ir skirstomės. Vėliausiai atvažiavęs nusprendžia savo automobilį patraukti arčiau lauko, maža ką, šratai nuo ledo atsimuš ir link jo nulėks.

Na ką, įsitaisome abu savo vietose ir prasideda laukimas. Kolega nupėdina palei griovį tolyn, sako, gal rasiu kokią vietelę, kur bebrai dirba. Jau ir valandėlė praėjo, saulei nusileidus ir temti pradeda. Girdžiu, kažkur už nugaros, lyg tolumoje, kažkas motociklą birbina. Galvoju – keisti tie žmonės, vakare motociklus kriokina!

Tačiau garsas kažkaip vis stipriau ir į dešinį šoną sukasi… Galvoju, kažkas čia ne tep! Pasuku galvą į palaukę ir matau šerno siluetą, šuoliuojantį link kolegos pastatyto automobilio. Jopapa! Šoku nuo kėdutės ir pasileidžiu palaukės link. Matau, kaip šernas prabėga koks 30 žingsnių nuo automobilio ir neria į griovį. Karštligiškai ieškau kišenėse vienos kulkos ir dviejų nulių šratų, kuriuos pasiskolinau iš kolegos (galvojau, maža kas, išlys bebras iš toliau, tai ir kulka galėsiu šauti), tačiau iš jaudulio nesugraibau. Kol graibausi, šernas iššoka iš griovio, pribėga lauko viduriuką ir stabtelėja.

Kadangi šovinių nesugraibiau, dingtelėja, kad gal spėsiu nors nuotrauką padaryti, tačiau šernį pagaunu kadre jau prie pat krūmų, ir tai tik siluetą tarp medžių. Apsiraminu ir eidamas atgal vėl bandau daugybėje kišenių suieškoti tą nelemtą kulką ir šratų užtaisą. Po galais, ką daro visose kūno ertmėse sukilęs adrenalinas! Šoviniai gi, pasirodo, sukišti į šautuvo buožės šovinyną. Užtat tose begalinėse kišenėse jų ir neradau…

Drebulys atsisėdus jau kaip ir praėjo, imu mąstyti apie tą motociklo burzgimą. Sėdėdamas ir išmąstau, kad tas kuilys, jei vėjas nebūtų pūtęs nuo manęs į miškelį, matyt, būtų atėjęs man iš nugaros… Jis mane turbūt pajutęs ir burzgė kaip tolimas motociklas, o paskui pasuko ratu ir per lauką apylanka padarė lankstą.

Zvaniju draugeliui, sakau, bratka, koks didelis kuilys mane aplankė! Būčiau turėjęs karabiną, medžioklė būtų baigta. Pasiguodžiame vienas kitam ir sėdime toliau. Kišenėje po kokių 20 minučių sudreba telefonas, keliu, draugas skambina – sako, neįsivaizduoji, kokio dydžio šernas man iš nugaros atėjęs, bet taip tyliai, kad išgirdau tik šnaresį, ir atsukęs galvą matau, kaip už kokių 50 žingsnių lauke stovi didžiulis kuilys. O pas mane bebriniai sudėti… Sako, būčiau spėjęs pertaisyti ir stambiais, jei jis būtų pasukęs į pievas, tačiau nulindo į krūmus ir ate. Girdžiu per telefoną, kaip tyliai spjaudosi. Na, gudruolis kuiliokas, patyręs. Pasisekė jam!

Sėdime toliau, jau patemę, tačiau puikiai viskas matyti. Vis sukioju galvą link lauko, kur šernas praėjo, ir dūmoju – po paraliais, visą laiką karabiną ir lygiavamzdį imu į medžiokles, o šį kartą nusprendžiau nesivarginti…

Girdžiu užkriokiant traktorių, kuris nuvažiuoja link kaimo. Vėl po kokių 20 minučių pasuku galvą į lauko pusę ir matau siluetą, bet tarp medžių ir pritemus blogai matyti. Gal trečias kolega nieko nepešęs grįžta atgal. Tačiau juodulys stovi vietoje. Imu žiūronus ir bandau pasižiūrėti, kas ir kaip. Jopapa! Lauke stovi tas pats kuilys! Dabar jau skubiai persimetu šovinius ir pritūpęs, bandydamas netraškinti sausų žolių, bandau tipenti link lauko. Matau, kaip šernas vėl šoka į griovį, iš jo iššoka ir vėl tuo pačiu taku palei automobilį grįžta ten, iš kur atėjo…

Pabėgėjęs į atvirą vietą sustoja, paeina kelis žingsnius, vėl sustoja… Atstumas kaip ir nemažas, tačiau kadaise šaudydavau Plevo kulkomis į taikinį iš 100 metrų, ir rezultatas buvo gana neblogas. Bandau taikytis, tačiau šernys gudrus ir lenda į žemumą, kur būtų mažiau matomas, vis pasisukdamas į mano pusę. Pagaliau atsikvepiu, bandau suvaldyti drebulį ir leidžiu kulką. Matau, kaip kulka pakelia dirvoną nepasiekusi savo tikslo… Šernas šoka į šoną ir neria link tos pusės, kur kolega nuėjęs patykoti bebrų. Kadangi ryt Velykos, leidžiu pavymui ir šratus, sakau, mažu nedažytus pakasysiu! Čiumpu telefoną ir skambinu kolegai, turėtų girdėti parbėgantį. Tačiau šaukimas yra, o neatsiliepia. Va tau, broli, ir nutildyti savo aparatą!

Pareinu atgal į tykojimo vietą ir apgalvoju visą šios medžioklės rezultatą. Taip galvojant griovio gale driokstelėja šūvis. Vėlokai bebras atplaukė. Tačiau pasirodo, kaip vėliau papasakojo, ir ne pirmą kartą! Bebras išlindo vos šernui nubėgus, jis stovėjo susinervinęs ir mąstė apie šernieną, o šautuvas gulėjo ant žemės. Sako, iškiša bebrys makaulytę už 2 metrų nuo kranto, o aš stoviu ir akytėmis mirksiu ir nejudu, bebrys pasižiūrėjo ir nunėrė…

Va tokia bebrinė-šerninė medžioklė išėjo. Medžioji, žmogau, jau ne pirmus metus ir mokaisi! Na, kitą medžioklę karabiną būtinai pasiimsiu.


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Parengė: RAMŪNAS LEONAVIČIUS
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Vienas komentaras

  • „šaudydavau Plevo kulkomis į taikinį iš 100 metrų“
    „leidžiu pavymui ir šratus“
    Tu ne medžiotojas, o žalotojas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *