Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Bebras buvo ir lieka i mūsų gamtos senbuviu

Turinys:

Kalbant apie Lietuvos biologinę įvairovę ir ypač apie šiuo metu ją reprezentuojančius žinduolių rūšių kompleksus, visada tenka pabrėžti, kad mūsų šiandien regima gamta yra pakankamai jauna, susiformavusi poledynmečiu, taigi per 13-15 tūkstančių metų. Šis žinojimas mums leidžia kitaip žvelgti į daugelio rūšių, laikomų vietinėmis, statusą, gausos kitimą ir reikšmę.

Viena tokių rūšių, šiandien medžiojama ir „medžioklės krepšyje” užimanti gana svarbią vietą, yra bebras. Šiandien tuo nesistebime, tačiau bebrai išgyveno labai sudėtingą istoriją, ir dabartinė jų būklė yra ne tik apsaugos, racionalaus naudojimo, bet ir rūšies vidinių gyvybinių išteklių rezultatas.

Po ledynmečio bebrai ilgainiui tapo įprastais mūsų gamtos gyventojais. Daugelis jų istorinį paplitimą ir būklę tyrusių autorių pabrėžia, kad bebrų gausa, vertinant pagal vykdant archeologinius tyrinėjimus rastas kaulines liekanas, nusileidžia tik svarbiam to meto medžioklės ir mitybos objektui – briedžiui. Labai specifiškos biologijos ir ekologijos rūšis, bebras, Baltijos kraštuose gerai jautėsi todėl, kad net poledynmečiu vandens telkiniai neįšaldavo iki dugno ir gyvūnai galėdavo savo sukauptomis atsargomis maitintis visą žiemą. Iš turimų duomenų sunku įvertinti, ar būta ženklesnių gausos svyravimų ankstyvojo ir viduriniojo holoceno metu. Tačiau ne visur svarbiausią vaidmenį vaidino gamtinės sąlygos – žmonių gausėjo, jų poreikiai didėjo. Apie bebro, atskirai aptariamo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Statutuose, naudojimą vienareikšmiai galima sakyti – jis buvo labai aktyvus, daug kur (išskyrus Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę) – nereglamentuotas. Todėl daugelyje Vakarų Europos regionų bebrai išnyko dar XVI- XVII a., Karelijoje bebras negyveno prieš 200-300 metų, o XVIII a. išnyko praktiškai visoje Suomijoje.

bebro-paplitimas
Bebrų gyvenami plotai aplink Rusiją 2001 m. Raudona – upinis bebras; rožinė – kanadinis bebras, introdukuotas Suomijoje

Baltijos šalyse bebrui lemtingas buvo XIX amžius. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad XVIII a. ir XIX a. pradžioje bebras dar buvo įprastas Estijoje ir Šiaurės Latvijoje, o jau XIX a. viduryje čia buvo laikomas išnykusiu. Gaujos upės regione apie 1870 metus buvo nušautas paskutinis bebras.

Bebrai nyko visur, jų kažkada didelė vientisa populiacija buvo suskaidyta į likusius negausius židinius, kurie vegetavo atlikdami labai svarbią misiją – išsaugodami genetinius vietinės rūšies požymius. Rūšiai iškilo grėsmė, tik per atsitiktinumą ji neišnyko.
Kas lėmė tokius pokyčius? Bandyta teigti, kad bebrai nyko dėl jiems tinkamų miškų kirtimo, dėl aplinkos keitimo. Turint omenyje, kad hidrografinis tinklas nebuvo pakeistas, upeliai ir upės liko natūralios, o miško įsisavinimui trūko technikos ir kirtimo technologijų, nesunku šią versiją paneigti ir pasakyti tiesą: bebrus išnaikino nereglamentuota medžioklė! Žinoma, bebro kailio, sruoglių vertė, pagaliau, gardus bebrienos kepsnys buvo labai svarus argumentas vengiant atsakomybės už nelegalų žvėries sunaikinimą.
Lietuvos bebrai iš esmės nebuvo visiškai išnykę. Arba išnykę tik apie 1935-1938 metus (A. Palionienės teigimu). Kaip išliko gyvybingi paskutiniai šios populiacijos likučiai? Kokios jų dalyvavimo rūšies atsikūrimo procese prielaidos? Ar vieninteliu išsigelbėjimu tapo tik vėlesnė jų reaklimatizacija?

Atrodo, kad kartais bebrų populiacijos pradžios ir įsikūrimo istorijos vertinimą paaiškina kai kurie svarbūs, be ne vieninteliai faktai. Pirmiausia, regint šiandien Lietuvoje gyvenančią bebrų populiaciją ir žinant jos gausą, net abejonių nekelia faktas, kad įvežti ir išleisti bebrai buvo ne visos populiacijos pradininkai. Negalima pamiršti XIX a. mokslininkų, metraštininkų teiginių, o ypač prof. Tado Ivanausko prisiminimų, kur jis rašo, kad tuo metu kairėje Nemuno pusėje (dab. Gardino apskrityje) buvo keletas gana gilių ežeriukų ir anais laikais ten dar gyventa bebrų…” Žinoma, kad 1920 m. bebrai buvo užmušti Dubysoje prie Seredžiaus, Nemune prie Kulautuvos (1935 m.) ir prie Dubysos žiočių (1938 m.). 1936 m. vasarą jie stebėti Nemune netoli Prienų. Be abejo, tai galėjo būti iš Baltarusijos Nemunu plitę gyvūnai. Neturėtume pamiršti, kad apie 1920 m. bebrai buvo reaklimatizuoti Latvijoje, juos jvežus iš Norvegijos. Gali būti, kad vėliau jie plito ir j šiaurinius Lietuvos rajonus. Būtų labai įdomu sužinoti, kokia norvegiškų bebrų, įvežtų į Latviją, kilmės istorija, ar jie buvo „tikrieji” europiniai bebrai, ar iš Kanados įvežtų žvėrių palikuonys.

Pokariu apie bebrus nežinota, tačiau jau 1947 m. profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva jų buvo įvežta iš Rusijos, Voronežo rezervato ir išleista Žuvinte.

Žuvinto senbuviai J. Simanynas ir J. Kulbinskas, dalyvavę bebrų sugrąžinimo į šį gamtos kampelį procese, pasakojo apie paruošiamuosius darbus. Bebrų Žuvinte laukta, tačiau kadangi apie pačius žvėrelius ir jų poreikius žinota mažai, o konsultuotis vietoje nebuvo su kuo, ežero saloje jiems buvo sukaltas namelis ir paruošta maisto. Žinoma, išleistieji bebrai neįvertino šių pastangų, patys skubiai susirentė „bebrų modelio” trobelę ir puolė kirsti žilvičius. Įdomu tai, kad bebrai Žuvinto ežero saloje gyvena iki šiol, jų trobelė (pilis!) vis atnaujinama ir toje pačioje vietoje stovi beveik 60 metų.

1948 ir 1958 m. reaklimatizacijai bebrai atvežti iš Gomelio srities, o 1967 m. pradėtas vietinių bebrų perkėlimas iš Varėnos rajono į Aukštaitiją, Pyvesos upę ir kitus vandens telkinius. Beje, 1955 m. 30 bebrų išleista į Šešupę Krasnoznamensko rajone (buv. Lazdėnai, Rusija), o iš Baltarusijos nemažai jų keliavo Nemunu ir kūrėsi Lietuvoje esančiuose jo intakuose.

1965 m. bebrai Lietuvoje gyveno 65 upėse ir 19 ežerų, 1970 m. – 145 upėse ir 80 ežerų. Jų skaičius augo, 1970 m. buvo apie 6 000, 1985 m. – 11 000, ilgainiui populiacija pasiekė 60 000, o kai kurių autorių teigimu – 100 000.

Šiandien bebras yra pati įprasčiausia mūsų faunos dalis, medžiojama be limito, tik nustačius medžioklės sezoną. Kasmet sumedžiojama apie 20 000 bebrų, kyla labai daug konfliktų dėl šių žvėrių tvenkiamų upelių, tvindomo miško ir žemės ūkio naudmenų. Tačiau turime konstatuoti – bebras yra mūsų vietinė, aborigeninė rūšis, kuri čia turi teisę gyventi. Kaip tvarkysime jos išteklius, kaip saugosime populiacijas – mūsų rūpestis.

Autorius: Selemonas PALTANAVIČIUS
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 1 / 5. Balsavo: 1

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now