Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Barsuko cirkas

Turinys:

Ne taip dažnai informaciniuose leidiniuose, internete randu medžiotojų, gamtininkų pasakojimų apie barsukus. Mane šie žvėreliai žavi, tad papasakosiu apie daugkartinius savo susitikimus su barsukais.

Pirmą kartą barsuką pamačiau (aišku, ne zoologijos sode) vos tapęs medžiotoju (stažas 46 m.). Ėjau paupiu į pasėlius tykoti šernų. Žvėrių pramintas takas gana platus. Žiūriu, tiesiai į mane ateina barsukas. Liko gal dešimt metrų – sustojo ir ėmė urgzti. Na, čia dabar – nusistebėjau! O tas barsukas nė nemano trauktis, dar kažkiek  urgzdamas link manęs paėjėjo. Ir ką jūs manote, pasitraukiau į šoną ir praleidau jį eiti numatytu maršrutu. 

Su draugu įnikome urvuose gaudyti usūrinius šunis. Va tada su barsukais teko dažnai turėti reikalų. Jau buvau girdėjęs, jog barsukas urvuose užkasa šunį. Besanti gryniausia tiesa. Kartą mano taksas urve lojo, lojo, o paskui tik ėmė inkšti. Supratau, jog kažkas ne taip. Gerai, kad urvas buvo negilus, tai šunį vis girdėjau ir prasikasiau. Besantis „kapitaliai“ smėliu „užtrambuotas“. Draugas dar pajuokavo, kad „užtrambavo“ ir dar „nusišlapino“. Manau, jog apie tokius nuotykius gali ne vienas urvuose medžiojęs papasakoti.

Turėjau puikiai dirbusią taksę. Kartą urve lojo labai aršiai. Prasikasiau. Gylis gal tik pusantro metro. Taksės užpakalį matau. Atgalinį urvą užverčiu, kad kartais šuns užspeistas žvėrelis neištrūktų. Pasišaukiu savo taksikę Zuzą ir draugui sakau, kad pririštų, o aš tą įsivaizduojamą usūrinį šunėką ištrauksiu. Pririšo. Palenkiu galvą į urvą, o apie kojas sukinėjasi barsukas. Mes visada elgdavomės sąžiningai ir tuo metu nemedžiojamo žvėries neliesdavome. Kastuvą pakišau po užpakaliu ir išmečiau, kad lįstų į kitą skylę, o tas pribėgo prie mano Zuzos, įsikibo į sprandą, gerokai patąsė ir tada šmurkštelėjo į urvą. Buvau apstulbęs… O kalei žaizdą padarė nemažą. Medžioklę teko nutraukti.

Buvau girdėjęs pasakojimą, kad naktį medžiojant laukuose mangutus (kažkada taip daug kas darė), dvi laikos užspeitė barsuką. Priėjęs medžiotojas leido tą kovą tęsti. Ir nieko, tos laikos barsuko neįveikė. Visi – ir šunys, ir barsukas – pavargsta, paguli ir vėl kariauja. Nelietė medžioklis to drąsuolio – paleido.

Vienoje žvėrių viliojimo aikštelėje turiu aplinkosaugininkų sumanytą geldą, į kurią pripilu kokių nors grūdų. Kartą sėdžiu bokštelyje, klausausi paukščiukų ir skaitau knygą. Kai koks žvėris eina, tai paukščiai tuoj pat praneša. O tą kartą jie nepranešė. Skaitau knygą – kažkas suurzgė. Pakeliu galvą – lovyje barsukas ir lapė. Abu vienas į kitą atsukę užpakalius, o kai tik pasisuka kuris nors, tuoj urzgesys. Pašvilpiau – neima į galvą. Kai kojomis patrepsėjau į bokštelio grindis, abu nešė „kudašių“.

Kitoje žvėrių viliojimo aikštelėje turiu nedidelę, gal tik pusmetrio ilgio statinaitę su šonuose išgręžtomis skylėmis, kad šernui ridenant kukurūzai, grūdai byrėtų. Viršuje didesnė skylė – supilti pašarams. Dalį palieku ant statinaitės viršaus kokiam nors paukščiukui pasimaitinti. Tai kartą žiūriu – atėjo barsukas, ant užpakalinių kojų pasistiebė, priekinėmis atsirėmė į statinaitę ir šveičia tuos kukurūzus. Na, cirkas, ir tiek. Jau suvalgė, jau buvo beeinąs šalin, tik apsisuko, pritepšleno prie statinaitės, snukiu bakstelėjo, ta apvirto ir ridena, kukurūzai byra, o barsukas gardžiuojasi.

Tą barsuką cirkininku ir pavadinau. Jis nelabai manęs bebijo. Kartą taip įsijautė, kad, pamaniau, jog neliks kukurūzų šernams, tai mečiau į jį pagalį. Tai tas visai neskubėdamas, pasistoviniuodamas urgzdamas nuėjo šalin.

Aš tą barsuką kaskart, kai toje vietoje medžioju, susitinku. O jau dydis – vos ne pusbekonis. Aną vakarą vėl atėjo. Pasivaišino ir nuėjo į mišką. Šernai nepasirodė. Pritemo. Išlipau iš bokštelio ir miško keliuku einu link mašinos. Kažkas ėmė cypčioti, urzgelioti. Gi žiūriu – tiesiai į mane atbėga du barsukai. Aš sumaniau juos pagąsdinti ir pasileidau šuoliais į juos. Atstumas buvo gal tik dešimt metrų. Prie pat manęs barsukai šoktelėjo į šoną. Vienas nubėgo, o kitas urzgia ir stovi už poros metrų nuo manęs, net sutrikau. Galiausiai jam nepatiko mano draugystė ir nėrė tankmėn. O vieną kartą į žvėrių viliojimo aikštelę atėjo net šeši barsukai – visa šeima, du tėvai ir keturi vaikai.

Ko gero, apie panašius nuotykius su barsukais daugelis gali papasakoti. O sumedžiojęs esu tik vieną ir dar karabinu. Draugui reikėjo barsuko taukų. Varyminė medžioklė. Skalikas, gerokai atsilikęs, iš miško į laukus išvarė barsuką. Atstumas apie 100 metrų. Skubėti nėra kur, nes čia ne koks briedis, o tik barsukas, nepataikysiu, tiek ir to. Paspaudžiu šnelerį ir laukiu patogaus momento šūviui. Po šūvio barsukas nuvirto. Gi skalikas „pramovė“ pro šalį ir ilgokai ieškojo, kur tas vejamas žvėris pradingo.

Daugelis medžiotojų tikina, jog barsukų populiacija labai padidėjo, vis pasirodo šėryklose. Mano klubietis paporino, jog barsukai apsigyveno vos ne jo kieme, gyvenvietėje prie pat Plungės. Jie net urvų nekasė, o pasidarė lizdą melioracijos vamzdyje.

Ne vieną kartą ir ant kelio mačiau nudaužtą. Kiekvienas gamtos reikaluose nusimanantis patikins, kai tik padidėja, kokių nors žvėrių populiacija, tai neišvengiamai nukenčia kiti. Ar ne taip dabar yra su vilkais?

Ko gero, leidimą barsukų medžioklei jau reikėtų pailginti. Tik ne į žiemos pusę, nes barsukas tada jau miega ir tas leidimo pailginimas bus niekinis, o paankstinti.

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4.5 / 5. Balsavo: 22

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

1 Komentaras

  • Edv.
    Posted 2020.07.09 at 13:58

    Labai geri pastebejimai del barsuku daugejimo,sutinku juos bet kada isejes vakare medziot,ju gal netgi daugiau nei usuriniu,ir nuotikiu su jais visokiu buve,net begt teko,o medziot juos tikrai bent menesiu anksciau reiktu,ir veliau galima,nes jie valkiojas ilgai jei salciu nera,o urvu kasima reiktu isvis uzdraust,neliktu preteksto kalbom kad miegancius is urvu trauks.

    9
    1

Komentuoti: Edv. Atšaukti atsakymą

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now