Atsiveikinimas

Tai buvo paskutinė medžioklė. Paskutinė medžioklė miške, kuris mane supo nuo pat gimimo, kuriame aš, dar būdamas visai vaikas, turėjau galimybę pažinti supančią aplinką, miške gyvenančius gyvūnus bei visai šalia tekančioje upėje ir telkšančiuose ežeruose plaukiojančias žuvis. Mišką pažinau net anksčiau nei savo tėvus, nes stribams suėmus ir išvežus visą šeimą į Sibirą aš likau gyventi su seneliais. Su mišku mane siejo labai daug šiltų ir gražių prisiminimų – pamenu, kai ilgais žiemos vakarais, užsiropštęs ant spintelės, žiūrėdavau pro langą į už kelių šimtų metrų nusidriekusią medžių sieną tikėdamasis išvysti iš tamsos išnyrančias ir tik mano galvoje egzistuojančias įsivaizduojamas būtybes. Man ūgtelėjus ir tėvams sugrįžus, miške praleisdavau vis daugiau laiko, iš vyresnio brolio gavau pirmas medžioklės pamokas, o ir tėvas niekada manęs nepalikdavo namuose, kai susiruošdavo plaukti valtele statyti tinklų ar eidavo į mišką gaudyti kailinių žvėrelių.

Taip aš ir augau miško apsuptyje kiekvieną dieną dėkodamas už dovanas, kurių čia niekada netrūko, reikėjo tik noro ir sugebėjimo jas rasti. Miškas tapo mano artimu draugu ir pagalbininku. Aš jau nebebijojau, kaip vaikystėje, jo amžinai tamsių eglynų, stipraus ūžesio per audrą ar neaiškių nakties garsų. Pažinojau kiekvieną medį ir kalvelę, kiekviena žvėrelio ola buvo apžiūrėta ir kiekvienas per mišką tekančios upės posūkis buvo išplaukiotas, tad ne tik dieną, bet ir naktį drąsiai galėjau eiti per mišką nebijodamas pasiklysti.

Tapus medžiotoju požiūris į mišką nepasikeitė. Kaskart apsilankę jame su būriu bendraminčių stengiamės elgtis taip, lyg būtume atvykę pas gerą draugą. Valdžios nubrėžtas sumedžiojimo planas, be abejo, koregavo mūsų elgesį, bet ir anais laikais pagarba gamtai ir gyvūnams mūsų kolektyve buvo ne vien tušti žodžiai. Labai gaila, bet tai galiojo ne visiems. Atvažiavus į tėviškę ir išėjus pasivaikščioti po mišką ne kartą teko rasti nužudytą vieną, o kartais net kelis briedžius, kurie pririšti virve už kojos prie medžio būdavo paliekami pūti tiesiog tam, kad vietinis brakonierius galėtų užlipęs ant medžio patykoti į puotą susirinkusių lapių, kurių kailio kaina tais laikais buvo gero mėnesio algos dydžio. Pardavus vieną kailiuką buvo galima nusipirkti pakankamai mėsos, kad nereikėtų vargintis dorojant subrakonieriautą briedį ir tempiant jį iš miško. Tačiau nepaisant tokio sveiku protu nesuvokiamo šių žvėrių naikinimo briedžių buvo tikrai daug. Beveik nepasitaikydavo atvejo, kad nebūčiau pakėlęs kelių šių didingų gyvūnų eidamas grybauti arba tiesiog miško takeliais keliaudamas iš vieno kaimo į kitą, o žiemą nemaži jų būriai matydavosi pamiškėse, kur augantys krūmokšniai juos masindavo saldžiomis šakelėmis.

Tačiau laikai keitėsi, baigėsi planinės ekonomikos laikotarpis, ir kad ir kaip gaila, Lietuvai tapus laisva briedžių pradėjo mažėti. Neretai išėjęs vakare iš namų įkvėpti gryno oro išgirsdavau šūvius, kurių tuo metu tikrai neturėjo būti, o rytą miške rasdavome kruvinas pėdas ir sunkvežimio vėžes. Bandėme kovoti su brakonieriais kaip galėjome, bet dažniausiai pastangos likdavo bevaisės, nes jie ne vieną dešimtmetį prasigyvenantys iš savo amato ne blogiau už mus pažinojo mišką, o ir briedis nebuvo sunkiai randamas ir sumedžiojamas gyvūnas.

Bet štai atėjo laikas, kai aš turėjau atsisveikinti su mišku. 1990 m. viduryje buvo nuspręsta paskelbti mūsų mišką rezervatu. Liko paskutinė savaitė, kuriai praėjus aš, gimęs ir augęs šiame miške, negalėsiu net įžengti Į jį be raštiško valdininko, kuris apie mišką išmano tik tiek, kiek skaitė vadovėliuose, leidimo. [ paskutinę medžioklę išvykau su kompanija ištikimų ir gerų draugų. Buvome sutarę važiuoti ne vien pasigrožėti gamta, bet priimti sprendimą, ką konkrečiai tą vakarą medžiosime, buvau palikęs kiekvienam asmeniškai. Kelionė, kuri paprastai būdavo viena linksmiausių medžioklės dalių, šį kartą vyko be įprastų juokelių ir anekdotų, kiekvienas sėdėjome paniręs į savus apmąstymus ir žiūrėjome pro automobilio langus į besileidžiančią saulę.

Palikęs mašiną pamiškėje ir žvilgsniu palydėjęs į bokštelius nueinančius kolegas užmečiau šautuvą ant peties ir neskubėdamas pajudėjau link miško. Sėdėti vienoje vietoje tą vakarą nesinorėjo. Siela troško aplankyti kuo daugiau pažįstamų vietų, su kuriomis buvo susiję tiek daug malonių prisiminimų, norėjosi atsisveikinti su kiekvienu nuo vaikystės kartu augusiu medžiu. Gerai žinojau, kur paprastai laikosi briedžiai ir kada galima tikėtis jų pasirodymo, tad žvilgtelėjęs į laikrodį pamačiau, jog turiu gerą valandą laisvo laiko. Nusileidęs nuo kalniuko priėjau nedidelį beržyną, kuriame nuo seno laikėsi nemažas tetervinų būrys. Daugelį valandų teko praleisti šioje vietoje pavasariais tykojant šių gražių paukščių pasislėpus iš eglės šakų įrengtoje slėptuvėje. Neapsakomas jaudulys apimdavo stebint, kaip juodi, tarytum anglis, paukščiai išskleidę savo lyros formos uodegas šoka meilės šokį kartkartėmis kirsdami snapu savo oponentams tik tam, kad įtiktų ant greta augančių beržų šakų tupinčioms vištelėms. Smagu būdavo ankstyvais pavasario rytais vos prašvitus klausytis jų burbuliavimo, ramiu oru girdimo net nuo tėvų namų slenksčio. Neapsirikau aš ir šį kartą. Likus keliems žingsniams iki jų buveinės staiga pasigirdo kylančių paukščių triukšmas ir išvydau, kaip keliasdešimties sparnuotųjų būrys pakilo virš beržyno ir patraukė nuo manęs upės link. Praskridę porą šimtų metrų tetervinai, tarsi atsisveikindami, padarė lanką virš medžių ir nusileido į kitapus upės augančius krūmus.

Palydėjęs paukščius, stengdamasis nesusilaužyti kojų einant per šernų išraustą arimą, pasukau link upės. Pradėjo temti, lengvas rūkas pakilo virš upės ir visa jos vaga atrodė lyg užklota lengva šilkine paklode. Upės nešamas vanduo čia tekėjo jau šimtmečius maitindamas kiekvieną aplinkui egzistuojančią gyvybę. Be tos upės nebūtų nei miško, nei gyvūnų, nei manęs, tad aš, nusiėmęs nuo peties šautuvą, pasilenkiau ir įmerkiau į vandenį rankas. Prisėmęs pilnus delnus apsipyliau sukaitusį veidą ir sudrėkinau plaukus. Vėsi gaiva tarsi užliejo visą mano kūną. Tą gyvo vandens pojūtį atsimenu iki šiol! Jaučiau, kaip kiekviena gysla prisipildo energijos, kaip gaivos antplūdis užkrauna organizmą ir suteikia jėgų bei sveikatos. Tačiau mintis nuo veidu varvančių vandens lašų atitraukė mėnulio apšviestame vandenyje pasirodžiusios nedidelės bangelės. Stengdamasis nedaryti staigių judesių pakėliau galvą ir klūpėdamas ant kelių stebėjau jas artėjant. Dar neįžiūrėdamas plaukiančio gyvūno aš jau žinojau, kas tai bus. Upėje nuo seno gyveno nemažai ūdrų, dar vaikystėje stambus kuprotas žvėries kūnas, ilgos kojos ir galingi pečiai su storu kaklu, gniaužė kvapą, matėsi, kaip po kailiu tviiti raumenys tai atsipalaiduoja, tai vėl įsitempia, o beveik žolę siekianti barzda įodė garbų gyvūno amžių. Bet pagrindinė puošmena, žinoma, buvo galvą puošiantys įspūdingi mentiniai ragai, matyti tik knygose apie Aliaskos briedžius. Nebuvo jokių abejonių, kad tai didžiausias ir stipriausias to miško galiūnas – jokie kiti iki šiol matyti briedžiukai nebūtų atsilaikę prieš tokia karūna pasipuošusį karalių. Ir jis, žinodamas apie savo galybę, spindėjo pasitikėjimu bei ramybe, nes nebuvo miške žvėries, galinčio pastoti jam kelią.

Žiūrėjau sustingęs iš nuostabos ir pagarbos šiam galiūnui. Negalėjau patikėti savo sėkme – man, tiek metų išgyvenusiam šiose vietose ir sumedžiojusiam daugybę briedžių, miškas atsisveikinimo proga sugebėjo pateikti tokią nuostabią dovaną. Briedis stovėjo mėnulio šviesoje nieko nenujausdamas ir žiūrėjo kažkur į upės pusę. Reikėjo veikti, ir greitai, nes iš už nugaros pradėjęs pūsti vėjelis bet kuriuo momentu galėjo nunešti iki žvėries įtartiną kvapą. Atsargiai paėmiau šautuvą į rankas, pridėjau prie peties ir nuėmiau saugiklį. Briedis pasuko galvą ir lyg kažką užmatęs juodos kalvos fone nejudančiu žvilgsiu įsistebeilijo į mane. Aš delsiau, kažkoks neaiškus jausmas pradėjo kirbėti galvoje, abejonės dėl šūvio perpildė mano širdį, ir tuo metu, kai briedis vėl pajudėjo, aš žinojau, kad negalėsiu iššauti. Tuo metu galiūnas visiškai ramiai keliais žingsniais priėjo prie upės, perbrido ją ir išlipęs į kitą krantą nutolo miške laužydamas po kojomis pasitaikiusius pagalius.

Tik nutilus paskutiniams garsams nuleidau šautuvą. Nebuvo nė lašo abejonės, kad pasielgiau tinkamai, širdį užplūdo keistas džiaugsmas ir viltis, kad neiššovęs ir palikęs gyvybę šiam galiūnui aš galbūt suteikiau galimybę savo vaikams ar anūkams kada nors susitikti su jo palikuonimis, tikėdamasis, kad jiems tos akimirkos bus tokios pat įspūdingos, kaip ir man. Nejudėdamas žvelgiau į tamsų mišką, kuriame dingo gyvūnas. Galvoje kaip kino kadrai pradėjo plaukti prisiminimai apie vaikystę, tėvus, pirmą sumedžiotą žvėrį. Miškas, tarsi atsisveikindamas, leido man vėl pasinerti į praeitį ir pajusti švelnų saulės prisilietimą, vėjo pūstelėjimą ir gaivinančius vasaros lietaus lašų purslus – visą tai, ką ne kartą buvau patyręs gyvendamas kartu su mišku. Prisiminimų juosta sustojo ir paskutiniame kadre pamačiau besileidžiančios vasaros saulės apšviestą peizažą su į vandenį įbridusiais briedžiais. Širdyje tvirtai tikėjau, kad kada nors sugrįšiu ir vėl galėsiu čia būti ir medžioti, tad su šypsena veide užsimetęs šautuvą nusisukau nuo miško ir pajudėjau link mašinos jausdamas, kad šiandien pasielgiau būtent taip, kaip privalėjau pasielgti.[divide style=“2″]
Autorius: Gudas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė“

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *