Ar vertėjo sumedžioti kiškį?

Pilkasis kiškis yra vienas labiausiai mūsų tautos kultūroje mylimų, aprašomų ir apdainuojamų žvėrelių. Bet ir visai laikais – smarkiai medžiojamas.

Nors pastarųjų metų moksliniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, pilkųjų kiškių populiacijos mažėja, kasmet mūsų šalyje jų sumedžiojama ne mažiau kaip 4,5 tūkst.

Kiškiena yra tamsiai raudona, standi, sausa mėsa, turi specifinį skonį, būdingą tik šiai rūšiai. Jaunų, iki 8 mėn. amžiaus, kiškių mėsa yra intensyvesnės spalvos ir geresnės kokybės, o senesnių – tamsesnė. Suaugusio kiškio valgomos dalies išeiga lyginant su viso kūno mase vidutiniškai gali siekti iki 66 proc. Kiškienos cheminė sudėtis: vanduo 75,34 proc., baltymai 23,19 proc., riebalai 1,12 proc., mineralinės medžiagos 1,16 proc.

Lyginant su kitais medžiojamaisiais gyvūnais, pilkojo kiškio mėsos riebalai yra labai vertingi dėl didelio (iki 65,5 proc.) nesočiųjų riebiųjų rūgščių kiekio. Svarbu tai, kad net 22,9 proc. šių riebalų rūgščių kiekio sudaro omega 3 riebalų rūgštys.

Dėl įrodyto teigiamo poveikio širdies ir kraujagyslių sistemai, taip pat regėjimui bei at-
minčiai stiprinti, nesočiosios riebalų rūgštys, ypač Omega 3, yra vertingiausia sudėtinė riebalų dalis. Kadangi žmogaus organizmas šių medžiagų nesintetina, jas būtina gauti su maistu.

Kaip žinome, Lietuvoje nėra tradicijos parduoti sumedžiotų laukinių gyvūnų mėsą. Kitose Europos valstybėse, pvz., Vokietijoje ir Austrijoje, medžiotojai turi nedideles žvėrienos perdirbimo įmones ir jose apdorotą žvėrieną parduoda. Pagal Europos Sąjungos maisto higienos taisykles (Reg. (EC) 852/2004; European Commission, 2004a) sumedžiojus laukinį gyvūną pirkėjui leidžiama patiekti tik veterinariškai patikrintą, nuluptą ir išskrostą, t. y. be vidaus organų, porcijonuotą ir higieniškai supakuotą mėsą. Lietuvoje dėl mažų kainų medžiotojų klubai ir būreliai žvėrieną retai parduoda ją perdirbančioms įmonėms, didžiąją sumedžiotos žvėrienos dalį suvartoja patys.

Žvėrienos tvarkymo higienos taisyklių pažeidimai gali sukelti rimtą pavojų vartotojų sveikatai.

Tyrimai parodė, kad pvz., Kroatijoje sumedžiotų pilkųjų kiškių mėsa pagal mikrobiologinius rodiklius net 61,97 proc. atvejų neatitiko šioje šalyje galiojančių higienos normų maisto produktams. 26,76 proc. mėginių viršijo leistiną aerobinių mezofilinių bakterijų skaičių, o 2,82 proc. – rasta ypač pavojingo auksinio stafilokoko (Staphylococcus aureaus) bakterijų. Daugiau kaip pusė kiškio mėsos mėginių (52,11 proc.) pripažinti nepatenkinamos kokybės dėl enterobakterijų skaičiaus. 23,94 proc. mėginių (raumenyse ir inkstuose) rasta toksinų ir sunkiųjų metalų – švino, kadmio, gyvsidabrio.

Būtina atkreipti dėmesį į švino turinčių šratų naudojimą medžiojant smulkius gyvūnus, tokius kaip pilkieji kiškiai. Dažniausiai jie medžiojami 3,5 mm ar šiek tiek didesnio skersmens šratais. Idealu, jei kiškis sumedžiojamas į galvą ar priekinę kūno dalį ir šratai nepasiekia gilių audinių. Vis dėlto pataikyti į mažą kūną, kuris nuolat juda, yra sudėtinga. Po skuboto, „neparuošto“ šūvio šratai pasklinda po visą kiškio kūną ir nepažeistos žvėrelio mėsos, tinkamos maistui, lieka mažai arba ji tampa apskritai netinkama vartoti. Tokia mėsa tampa užteršta ir švinu, kuris yra toksiškas, ir mikrobiologiškai, jeigu peršaunami viduriai. Šis reiškinys, deja, yra dažnas ir tai yra bloga medžioklės praktika.

Prieš dešimtmetį atlikto Šveicarijos mokslininkų tyrimo duomenimis, hipotezė, kad medžiotojai valgydami laukinių gyvūnų, sumedžiotų švino turinčiomis kulkomis ar šratais mėsą, patenka į aukšto lygio sveikatos rizikos grupę, o jų kraujyje švino kiekis gali būti padidėjęs, nepasitvirtino. Tačiau naujausių tyrimų duomenimis, 2010 m. birželio 6 d. paskelbtame bendrame Britanijos ir Ispanijos mokslininkų raporte (Science Daily) sakoma, kad žvėrienos, sumedžiotos švino turinčiais šaudmenimis, vartojimas gali būti pavojingas sveikatai, ypač vaikams arba tiems vartotojams, kurių mityboje tokia žvėriena sudaro didelę raciono dalį. Tyrimai, atlikti atominės absorbcijos spektroskopijos metodu, įrodė, kad 20-87,5 proc. žvėrienos mėginių švino koncentracija viršijo maksimalią ribą, leidžiamą ES. Taigi tuo remiantis atkreipiamas dėmesys, kad žvėrių medžioklei naudojamos švino turinčios kulkos ir šratai gali būti daug didesnis žvėrienos taršos šaltinis nei buvo manoma anksčiau.

Daugelyje valstybių galioja dalinis draudimas medžioti švino turinčiais šaudmenimis tam tikru metu. Taip pat yra siūlymų šviną šratuose pakeisti netoksiškais metalais, pvz., variu (Cu).

Įvertindami visas šias pasekmes, Vokietijos, Austrijos ir Didžiosios Britanijos mokslininkai bei ekspertai pabrėžia, kad gera medžioklės praktika yra korektiškas nusitaikymas į kiškio galvą ar priešakinę kūno dalį, paleidžiant šūvį distancija „nei per toli, nei per arti“. Taip pat gera medžioklės praktika laikytinas laimikio skirstymas į ekspertiškai ir neekspertiškai sumedžiotus gyvūnus. Ekspertiškai sumedžiotais gyvūnais laikomi gyvūnai, kuriems paleistas šūvis buvo fatališkas. Neekspertiškai sumedžiotais laikomi gyvūnai su daugybiniais kūno sužalojimais, peršautais viduriais ir išmatomis užteršti kūnai.

Kaip minėta, tradiciškai dauguma medžiotojų sumedžiotą kiškį suvartoja patys arba dovanoja draugams su vidaus organais, L y. neišskrostą. Mūsų šalyje, deja, dar pasitaiko sena medžioklės tradicija sumedžiotą kiškį laikyti keletą dienų pakabinus galvą žemyn, kad neva „mėsa subręstų“. To daryti negalima. Užtikrinant higieniškai nepriekaištingos mėsos kokybę, būtina siekti geros medžioklės praktikos. Sumedžioto laukinio gyvūno skrodimas ir nukraujinimas turi labai svarbią reikšmę mėsos skoniui ir kokybei. Kiškio mėsa, nukraujinta praėjus daugiau nei 1 val. po sumedžiojimo, turi stipriau išreikštą kvapą, nei tą padarius per trumpesnį laiką. Mėsa dažnai įgauna šlapimo kvapą. Todėl reikia kaip įmanoma greičiau nulupti ir išskrosti gyvūną. Be to, po skrodimo apžiūrėjus plaučius, blužnį ir kepenis galima nustatyti, ar kiškis nebuvo sirgęs, ar esama parazitų.

Ypač greitam mėsos gedimui palankios sąlygos susidaro tada, kai sumedžiojami ligoti, nusilpę žvėreliai. Pažeidus žvėrelio kailio lupimo procedūrą ir mėsą užteršus žarnų turiniu, blogai nukraujinus ir laiku mėsos neatšaldžius, esant kambario temperatūrai mikrobai gali patekti į 2-5 cm gylio mėsos sluoksnius jau per 1-2 paras. Taigi netinkamai laikant, mėsa gali pradėti gesti gana greitai. Be to, jungiamasis audinys turi silpnai šarminę reakciją, todėl jame susidaro palankios sąlygos daugintis puvimo bakterijoms. Štai dėl ko mėsa arčiau kaulų ir sąnarių genda dar greičiau.

ASU Miškų ir ekologijos fakulteto Medžio-klėtyros laboratorijoje buvo ištirti 22 gruodžio-sausio mėnesiais sumedžioti pilkieji kiškiai. Po medžioklės kiškiai buvo pasverti, išskrosti ir suskirstyti pagal pataikymo vietą (1 pav.). Vėliau buvo pasvertos nepažeistos ir šūvių sugadintos mėsos dalys bei apskaičiuojami mėsos masės nuostoliai procentais.

Atlikti tyrimai parodė, kaip šratų padaryti pažeidimai veikia kiškienos valgomųjų dalių iš-eigą.

Iš 22 sumedžiotų pilkųjų kiškių 7 buvo patinai, likusios – patelės. Sumedžioti kiškiai vidutiniškai svėrė 4,22 (±0,19) kg. Patelės vidutiniškai svėrė 4,26 (±0,28) kg, patinai – 4,12 (±0,5) kg.

2 pav. Šratų pasiskirstymas kiškio kūne pagal pataikymo vietą
2 pav. Šratų pasiskirstymas kiškio kūne pagal pataikymo vietą

Nulupus kailį, kiškiai buvo skrodžiami. Pasvėrus išskrosto kiškio kūną buvo nustatytos šratų pataikymo vietos ir pažeidimai Tyrimų duomenys pateikti 2 pav.

Ištyrus 22 sumedžiotus pilkuosius kiškius nustatyta, kad tik 2 (14 proc.) iš jų buvo sumedžioti į galvą (G). Tyrimai parodė, kad dažniausiai (44 proc.) pilkieji kiškiai buvo sumedžioti į priekinę kūno dalį (P). Net 23 proc. sumedžiotų kiškių buvo rasti daugybiniai kūno sužalojimai keliose vietose, t. y. priekinėje (P), vidurinėje (V) ir užpakalinėje (U) arba net visose kūno dalyse iš karto (2 pav.).

Išskrosto kiškio svoris gautas atėmus kailio, galvos, kojų ir skrodimo metu pašalinto kraujo, žarnyno su jo turiniu, širdies, plaučių, kepenų ir inkstų svorį (*). Pasvėrus išskrosto kiškio kūną buvo pašalintos dėl šūvio atsiradusios hematomos, sutraiškyti kaulai ir iš raumenų išpjaustyti šratai bei pasverta nepažeista mėsa (**). Sutvarkius 22 pilkųjų kiškių tyrimo statistinius duomenis, kai kurie iš jų pateikti 1 lentelėje.

1 pav. Šratų pataikymo tyrimų schema pilkojo kiškio kūne
1 pav. Šratų pataikymo tyrimų schema pilkojo kiškio kūne

Iš lentelėje pateiktų rodiklių galima spręsti apie šratų padarytų pažeidimų kiškio kūne vidutines reikšmes. Pateiktosios medianos reikšmės yra gana artimos svorių vidurkio reikšmėms ir tai papildomai rodo, kad dėl skrodimo atsiradę kūno masės nuostoliai gana stipriai koreliuoja su bendru kūno svoriu. Gana žymus geros mėsos svorio vidurkio ir medianos reikšmių skirtumas rodo didesnę kiškio nepažeistos mėsos nuostolių įvairovę dėl šratų padarytų pažeidimų.

1 lentelė. Pilkojo kiškio bendrojo ir išskrosto kūno svorio vidutinės reikšmės
1 lentelė. Pilkojo kiškio bendrojo ir išskrosto kūno svorio vidutinės reikšmės

Nustatyta, kad sumedžioto kiškio valgomųjų dalių mėsa retai būna idealios būklės. Mažiausi 0-3 proc. mėsos masės nuostoliai gaunami tada, kai šūvis tenka į galvą (G). Jei šratais pataikoma į priekinę kūno dalį (P), vidutiniai nuostoliai siekia tik 3 proc. Taip buvo sumedžioti 44 proc. tiriamųjų kiškių (2 pav.). Šratams pataikius į užpakalinę kūno dalį, nuostoliai visada būna nemaži – vidutiniškai 25 proc., nes sužalojamos kiškio šlaunys. Jeigu šratais pataikoma į vidurinę kūno dalį (V), neišvengiamai kyla mėsos mikrobiologinio užterštumo pavojus. Tačiau tyrimų metu nebuvo sumedžiotas nė vienas kiškis, kurio kūne šratai būtų rasti tik vidurinėje kūno dalyje. Dažniausiai, jei šratai pataikydavo į vidurius, šratų pažeidimai buvo nustatyti ir priekinėje (P) kūno dalyje, arba kitais atvejais ir užpakalinėje (U) kūno dalyje. Tada vidutiniai mėsos masės nuostoliai išauga iki 60 proc. Kai randami daugybiniai sužalojimai keliose vietose, t. y. P, V ir U, maistui tinkamos mėsos lieka mažai ir masės nuostoliai vidutiniškai siekia net 69 proc. (atskirais atvejais iki 85 proc.).

3 pav. Vidutiniai pilkojo kiškio mėsos masės nuostoliai pagal pataikymo vietas
3 pav. Vidutiniai pilkojo kiškio mėsos masės nuostoliai pagal pataikymo vietas

Tyrimas parodė, kad lupant, skrodžiant, porcijonuojant sumedžiotą kiškį bei nukaulinant jo mėsą labai dažnai randama hematomų ir po visą kūną pasklidusių, kartais net plika akimi nematomų švino šratų skeveldrų. 4 pav. nuotraukoje išskrosto pilkojo kiškio kūne aiškiai matomi net 10 šratų padarytų pažeidimų, kurie specialiai pažymėti apvadu. Tokiu atveju, patys vertingiausi raumenys (nugaros ir šlaunies) dažnai būna iš esmės sužaloti ir netinkami žmonėms vartoti. Šias mažytes šratų skeveldras žmogaus akiai būtų nelengva pamatyti. Tikėtina, kad naudojant maistui šio kiškio mėsą minėti teršalai galėtų patekti į žmogaus organizmą.

Daugybinių pažeidimų sužaloto pilkojo kiškio kūnas
Daugybinių pažeidimų sužaloto pilkojo kiškio kūnas

Apibendrinant pateiktus tyrimo duomenis galima teigti, kad medžiojant pilkuosius kiškius didelę reikšmę turi medžiotojo kvalifikacija. Lietuvoje pilkųjų kiškių populiacija yra stipriai sumažėjusi, todėl šalia visų kitų tai lemiančių priežasčių, neatsakingai medžiojant, kai išskrodus sumedžiotą kiškį valgomųjų dalių lieka tik 30 proc., gaunami liūdni rezultatai. Medžiojant kiškius derėtų prisiminti tokias savybes kaip disciplina ir atsakomybė. Be abejo, patirtis turi būti visų medžiotojų siekiamybė. Trūkstamą šaudymo technikos patirtį reikėtų kaupti pratybose šaudykloje, bet ne kiškių medžioklėje. Be to, prieš paleidžiant tikslingą šūvį medžiotojas privalo išmanyti pagrindinę šio gyvūno anatomiją bei būti susipažinęs su jo elgesiu.

Priminsiu, kad žvėriena yra didelės mitybinės ir fiziologinės vertės maistas, turintis mažai riebalų ir jungiamojo audinio, o tinkamai sumedžiotų ir paruoštų laukinių žvėrių mėsa yra sveikesnė už naminių gyvulių mėsą. Tačiau gera žvėrienos, tarp jų ir kiškio mėsos kokybė labai priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių – gyvūno sveikatos būklės prieš jį sumedžiojant, tačiau ypač – šūvio pataikymo vietos, kailio nulupimo bei žvėrienos tvarkymo higienos taisyklių laikymosi.
[divide style=“2″]

Autorius: Jolanta Stankevičiūtė
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė“

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *