Ar tikrai vilkai nepuola žmonių?





Visi vilkai, gyvenantys natūralioje aplinkoje, turi galingą prigimtinį saugiklį, mažinantį jo agresyvumą. Tai pasyvi – gynybinė reakcija , kitaip įgimta žmogaus baimė.

Tai tas pats agresyvumo blokavimo faktorius, apsaugantis žmogų nuo vilko išpuolio. Kita vertus, susidūrus žmogui su vilku, gali susiklostyti tokios aplinkybės, kurių metu pasyvus – gynybinis blokas gali nesustabdyti agresyvumo. Tai gali atsitikti dėl keleto priežasčių.

 

Pirma – vilkai bijo ne visu žmonių. Labiausiai bijo vyrų, mažiau moterų, o mažiausiai bijo vaikų. Tai mes pastoviai matome stebėdami mūsų vivariumo vilkus.

Antra – didelį vaidmenį atlieka žmogaus elgesys, susidūrus akis į akį su vilku. Jei žmogus (netgi vyras) bėgs ar pamažu tols nuo vilko, pastarasis nustos jo bijoti, o tiksliau, ims bijoti mažiau. Ir štai šiuo momentu gali prabusti agresyvi plėšrūno reakcija. Tai aiškiai matosi tarp mūsų tiriamų pusiau prijaukintų vilkų.

Akivaizdus, neišprovokuotas, agresyvaus vilko, su kuriuo aš turėjau kontaktą, bandymas pulti, įvyko tuo metu, kai vaikščiojau voljere ir vilkas atsidūrė man už nugaros. Jis prisėlino iš užpakalio ir įkando man į koją. Bet tereikėjo man veidu atsisukti ir žengti kelis žingsnius link jo, kai vilkas atsitraukė. Na, o kai aš atsitraukiau atgal, vilkas vėl agresyviai metėsi link manęs.

Natūralioj aplinkoj, kur vilkai turėtų bijoti žmonių, gali susidaryti tokia situacija, kada vaikas (vilkai beveik jų nebijo), pamatęs plėšrūną, išsigąs ir puls bėgti. Šiuo atveju pasyvus – gynybinis blokas nusilps arba visiškai dings, ir vilkas, ypač jei jis agresyvus, be abejonės gali pulti vaiką. O jei dar yra badas ar būtinybė vadoje esantiems vilkiukams sumedžioti ėdesio, ši agresijos reakcija gali tik sustiprėti. Tad galimybė žmonių užpuolimui, o ypač vaikų, turi būti pilnai įvertinta kaip realus pavojus gyvybei.

Visi aukščiau išsakyti teiginiai reikalingi tam, kad būtų galima peržiūrėti vilkų, laikomų voljere, išreikštų gynybinių reakcijų atsiradimą. Bet tai, kaip bebūtų gaila, sutampa su tais faktais , kurie fiksuojami realiose sąlygose, kuomet laukiniai žvėrys susiduria su vietos gyventojais. Dabartiniu metu, mes tikrai negalime užmerkti akių prieš sveikų Eurazijos vilkų antpuolius prieš žmones. Laimė, tai reti atvejai, bet jie realūs. Tuo labiau, visa aplinkybių medžiaga, paremta dokumentiniais duomenimis, apie vilkų išpuolius prieš žmones. M.A Pavlovas (1965).

Tiksli analizė privertė padaryti išvadą, kad dažniausiai vilkų aukomis tampa vaikai. Puola seni vilkai, praradę dalį dantų, ar nudilus dantims mechaniškai, pvz. besilaisvinant iš kilpų. Žmonių užpuolimai pagrinde vyksta tuo periodu, kada kiti maitinimosi šaltiniai yra sumenkę.

Geras ekologijos ir vilkų elgesio natūraliose sąlygose žinovas V.Kozlovas (1968) taip pat aiškiai nurodė, jog vilkai vengia žmogaus, ir kaip taisyklė jo nepuola, bet retais atvejais pasitaikančios išimtys egzistuoja! Pasiutę vilkai žmogų puola! Šis autorius nurodo į tai, jog priežastys, iššaukiančios šiuos atvejus, nėra galutinai išnagrinėtos. Kaip galimybę sveikiems vilkams pulti žmogų nurodo ir M.Zverevas (1980).

Mes galvojame, jog nagrinėta refleksinė – gynyba bei grobuoniško elgesio mechanizmo analizė ir paaiškina šiuos atvejus. Ryškiai išreikštos agresijos ir silpnai išreikštos baimės kombinacija plėšrūnui sutikus vaiką, pilnai gali iššaukti užpuolimą.

Aš kalbėjau apie galimybę vilkui užpulti vaiką, kaip apie labiausiai tinkamą objektą. Bet, esant stipriai išreikštai agresijai prieš silpną baimės jausmą, natūraliomis sąlygomis, galimas ir suaugusio žmogaus užpuolimas, ypač jei žmogus parodys, kad bijo. Aš, peržiūrėjęs klausimą apie galimybę būti užpultam sveiko vilko, darau išvadą apie potencialų užpuolimo pavojų. Be to, pasiutę vilkai, esantys ligos pike,yra nuolatinė ir baisi grėsmė žmonėms. Be to akivaizdaus nuostolio, kurį vilkai padaro žemės ūkyje, mes privalome ir gyventojus apsaugoti nuo vilkų grėsmės. Nesvarbu, pasiutę ar sveiki, jie kelia realią grėsmę žmogui. Nesvarbu, kad grėsmės atvejai reti, bet jei bent minimali grėsmė egzistuoja, turime imtis visų priemonių jai pašalinti. Ir vienintelė išvada, kas būtina tokiu atveju padaryti – tai vilkų, ypač esančių žmogaus kaimynystėje, skaičiaus mažinimas, o ne pilnas išnaikinimas.

Juk lokys, užmušantis naminius gyvulius ir kartkartėm puolantis žmones, nėra įvardintas plėšrūnu, kurį reiktų visiškai išnaikinti. Priešingai, yra daug draudimų jo medžioklėje. O tigrai, sukeliantys žmogui ir naminiams gyvuliams akivaizdų pavojų, taip pat yra stipriai saugomi.

Vilkai, be to, kad neša žalą žemės ūkiui ir yra realiai pavojingi žmonėms, yra naudingi kanopinių žvėrių populiacijose.( D.I. Bibikovas ir K. P. Filonovas 1980). Todėl aš sutinku su šių autorių nuomonėmis dėl būtinybės reguliuoti vilkų skaičių, netgi draustiniuose, vykdant griežtą mokslinę kontrolę.

Kas liečia draustinio teritoriją, tai kiekviename gamtos – ekonominiame vienete, turi būti specialus priėjimas. Be abejo, tankiai apgyvendintuose rajonuose, su išvystytu žemės ūkiu, vilkų skaičius turi būti sumažintas iki minimumo.

Kita vertus, retai apgyvendintuose rajonuose, kur nėra intensyvios gyvulininkystės ir yra nemažos kanopinių gyvūnų populiacijos, vargu ar reikalinga vilkų skaičiaus mažinimas. Jie, retindami kanopinius žvėris, vykdo natūralią atranką.

Taigi „vilko problema“ turi būti sprendžiama kiekvienu atveju atskirai, pritaikyta būtent tam rajonui. O atsiradus signalams apie vilkų užpultus žmones ar tik bandymus pulti, nedelsiant turi būti imamasi priemonių, lygiai taip pat, kaip esant lokių ar tigrų žmogėdrų išpuoliams.

Baigiant, būtina dar kartą pabrėžti, kokia yra plastiška vilkų elgsena. Pagrindas tame plastiškume, žiūrint iš mūsų pusės, yra tai, kad čia slypi du, labai gerai subalansuoti mechanizmai. Iš vienos pusės, gynybinė vilkų elgesio sistema, jų pasyvus – gynybinis refleksas, kuris ir sudaro pagrindą tame didžiuliame atsargume, kuris taip būdingas vilkams. Šis mechanizmas, kartu su ypatingai išvystytu orientyriniu refleksu, sąlygoja vilkų baimę visokioms naujienoms jų gyvenamojoj aplinkoje, kas vilkams leidžia išlikti, nes padeda išvengti įvairių gaudymo spąstų, ginklų, tuo apsunkindamas šių plėšrūnų medžioklę…


Šaltinis
Л.В.Крушинский Поведение волка Московский Университет имени М.В. Ломоносова
(iš rusų kalbos vertė Žaneta)

Vienas komentaras

  • Labai graziai cia aprasyta ,apie vilku inkstinta,tik neparasyta,kiek grinakrauju vilku ,yra sumedziota lietuvoj,as nekalbu

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *