Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Ar kaimynas gali būti medžiotoju? O medžiotojas – kaimynu?

Turinys:

Giminėje nebuvo medžiotojų. Nė vieno. Gal todėl apie medžioklę namuose ir giminės suėjimuose niekas nekalbėjo. Tačiau kai ką išgirsdavau pasakojimuose apie artimesnius ar tolimesnius kaimynus, kurie turėjo trauką medžioklei. Štai vienas iš jų buvo garsus kiaunininkas: radęs kiaunės pėdsaką, juo sekdavo, „nepaleisdavo“ iki pat sėkmingos atomazgos.

Tačiau patys artimiausi susitikimai buvo „netikri“ – pamenu knygas, kurios patraukliai pasakojo apie gamtą, keliones, o daug kur – ir apie medžioklę. Iš vaikystės išliko susitikimo su rusų rašytojo V. Biankio knyga „Miško laikraštis“ įspūdis: greta visų kitų tekstų apie gamtą daug dėmesio skirta ir medžioklei. Skaičiau ją ir galvoje pynėsi dvejopi jausmai: antai, nuostabiai aprašytas pasiruošimas tetervinų medžioklei, papasakota apie ryto aušrą… Bet kam reikėjo šauti pagrindinį burbulynės patiną? O juodą tašką uždėjo pasakojimas apie tai, kaip šaunūs medžiotojai išplaukė į Juodąją jūrą ir ten prišaudė delfinų afalinų! Kartėlio gniužulas liko, man kilo abejonė, ar autorius nebuvo vienas iš tokių medžiotojų? Nors trumpomis savo akimirkomis. Be to – tuo jis didžiavosi… Antra vertus, jam neatrodė, kad gali būti ir kitokia medžioklė, kad gyvūnui taip pat gali būti suteikiamas šansas…

Klausimas – kas tu esi, medžiotojau? – visada rūpėjo ir rūpi. Kai radosi galimybė pažvelgti kuo toliau į rytus, o po to į vakarus, jis lyg ir susijaukė, nes vieno atsakymo, atrodo, būti negali. Todėl pirmiausiai teko galvoti apie savo tautą, savo šalies žmones, pasirinkusius būti medžiotojais ir stengtis suprasti, kaip jiems sekasi savo apsisprendimą realizuoti šiuo kintančių santykių, požiūrių ir vertybių laikmečiu. Ko gero, tai ne taip paprasta, tuo labiau kad keičiasi ne tik aplinka, bet ir žmonės.

Žiūrėk, kažkas bando medžiotojo prigimčių ir tradicijų ištakų ieškoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, taip pasiklysdamas ir susipainiodamas; kitaip ir negali būti, nes tai, kas rašyta apie to meto medžiokles, buvo „ne mūsų nosiai“. Vėlesni Abiejų Tautų Respublikos ir tuo labiau – jau Rusijos imperijos okupacijos sąlygomis gyvavę medžioklės principai (jei tik jie buvo) nebuvo skirti kurti naujas tradicijas, nes žvėrys buvo naikinami pagal išgales ir statusą: didiesiems – stambūs, visiems kitiems – visi kiti. Nelegaliai visiems kitiems – taip pat ir stambūs.

Ir per XX amžių santvarkos bei medžioklės tvarkos radikaliai keitėsi bent keturis kartus. Esant tokiems pokyčiams ir sumaiščiai, apie kokias dar tradicijas galima kalbėti? Jos mezgėsi ir nyko, atsirasdavo ir iš esmės pasikeisdavo, išvirsdavo į netikėtas formas. Kokie per tuos metus išliko patys medžiotojai?

Per dešimtmečius, būnant greta medžiotojų ir stebint jų (čia turiu omenyje visos šalies medžiotojus) charakterį, mačiau ir jų „civilizaciją“ bei pokyčius. Į kurią pusę? Kaip apie juos reikėtų parašyti knygoje, jeigu tokia būtų rengiama?

Atrodo, kad dabar būtų puiki proga pasigirti ir galbūt – net pasididžiuoti. Tačiau tai tegul daro kiti. Geriau pabandyti pažvelgti į medžiotoją „iš šalies“. Taigi, per 50 metų, kurie prabėgo nuo pirmųjų varovo prisiminimų, medžiotojai „evoliucionavo“ – tiesą sakant, nieko kito jie ir negalėjo daryti, nes tą daryti vertė laikmetis, net santvarka. Kažkada buvę „paprastų“ medžiotojų ir „ponų“ būreliai gyveno pagal skirtingas tradicijas ir galimybes.

1990 metai atnešė viltį, kad to skirtumo neliks, pradžioje panašiai ir buvo. Gal todėl daug kas iš „ponų“ būrelių atsisakė medžiotojiško gyvenimo. Galimybė pamatyti europines medžiokles ir bendrauti su Europos medžiotojais, įsilieti į jų organizacijas gerokai kilstelėjo medžiotojų kultūros ir savimonės kartelę. Kažkaip greitai išnyko iš sovietų kariuomenės „gautos“ uniformos, vis dažniau ėmė skardėti medžiotojų ragai, po medžioklių žvėrys būdavo išguldomi pagerbti. Tiesa, tai darė ne visi.

Po to atgimė šventojo Huberto dienos minėjimas – su mišiomis, laužais… Atrodytų – pasukome paskui Europos medžiotojus. Bet… kažkaip tyliai vėl atsiranda jau kitokių „ponų“ klubų, o kaimo medžiotojui dalyvauti tokio klubo veikloje neįmanoma. Labai paprastai pasakoma, kad medžioklė yra brangi pramoga, tad jei neišgali… Cinizmas tapo svarbiu mūsų visuomenės taršos bruožu, jis neaplenkė ir medžiotojų bendruomenės. Ar tai prisideda prie to, kad medžiotojai būtų gerbiami?

Teko telkti dalyką išmanančius autorius ir rengti dviejų tomų „Didžiąją Lietuvos medžioklės knygą“. Ji sėkmingai pasklido tarp medžiotojų, buvo net papildomi jos tiražai ir nauji leidimai. Tačiau mūsų akyse nunyko medžioklei skirti žurnalai – pagalvoji, negi iš deklaruojamų daugiau kaip 30 000 medžiotojų nors kas dešimtas negali prenumeruoti „savo“ leidinio? Jeigu jis to nedaro, iš kur gauna visas žinias, sužino naujienas? Netikiu, kad be jų medžiotojas gali iš viso juo vadintis.

Gal tai bus visai nepopuliari mintis, tačiau man atrodo, kad atėjo metas iš vokiečių kalbos išsiversti visas penkias knygas, pagal kurias ten laikomas medžioklės egzaminas, įteisinti šią sistemą ir pasiekti, kad medžiotojais taptų tie, kurie išmano jais būti. Ne kas gali sau leisti „tokį malonumą“, o kas iš tikro gali būti medžiotojas. Kito evoliucijos postūmio nematau, nes visuomenė kinta, keičiasi jos požiūriai. Kaip visuomenė žiūrės į medžiotoją, gal net savo kaimyną, kuris tebegyvena sename pasaulyje, su senomis žiniomis (jei tik jų iš viso turi) ir žinos, kad tą statusą, deja, jis įgijo ne savo išmanymo dėka, o kažkaip „kitaip“. Aš dar tikiu, kad medžiotojas gali būti mano kaimynas. Tik jam reikėtų gerokai pasitempti.

 

Selemonas Paltanavičius
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4.7 / 5. Balsavo: 3

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

9 Komentarai

  • Nuomonė
    Posted 2019.12.06 at 16:44

    Dar nenusiritau iki tokio lygio, kad tapti šiuolaikiniu «medžiotoju». Tikiuosi ir netapsiu.

  • Gediminas
    Posted 2019.12.04 at 11:57

    pritariu vokiškų knygų vertimui ir geresniam medžiotojų rengimui

  • Senis
    Posted 2019.11.22 at 20:56

    Linai,tas straipsnis apie tave.Tu, matai ,geradaris.Panašiai,kaip verslininkai žvejai aiškino,kad jeigu jie nežvejos tinklais vidaus vandenyse,tai žuvis išnyks.

    3
    2
    • Linas
      Posted 2019.11.22 at 21:36

      Seniuk, ar nebepagauni žuvies? Tai gal žvejoti nemoki?
      Čia tas pats, kaip atsirado žvejams sonarai, echolotai verkė visi,kad žuvies nebeliks,bet gi yra jos !!!

      3
      1
  • Linas
    Posted 2019.11.22 at 20:01

    Gerb.S.Paltanavičiau ,ne žurnalus skaitydami ir ne nuo aprangos tampama medžiotojais!
    Medžiotojas medžioti turi, medžioti plėšrūnus,kad vaikus galėtume nebijoti išleisti laukan,kad ūkininkas galėtų gyvulius auginti sveikus,kad miškų jaunuolynai augtų gražūs,kad keliuose su žvėrimis kuo mažiau avarijų būtų ir t.t.

    18
    8
    • Senis
      Posted 2019.11.22 at 20:56

      Linai,tas straipsnis apie tave.Tu, matai ,geradaris.Panašiai,kaip verslininkai žvejai aiškino,kad jeigu jie nežvejos tinklais vidaus vandenyse,tai žuvis išnyks.

      3
      5
  • Medziotojas
    Posted 2019.11.22 at 14:59

    Pozityvus ir pamokantis straipsnis. Be pykčio ir pagiežos. Gal paskatins nors kelis susimastyt, pasitempt ir padaryt išvadas apie savo žinias isigytas”kitaip”… Dėkui Gerb. autoriui.

    16
    3
  • Linas
    Posted 2019.11.22 at 12:52

    Jeu nebūčiau ūkininkas,miškininkas,gal net mesčiau medžiotojo hobį,bet;kai kasdien randu raguočių sunaikintas pušeles,ąžuoliukus,priverstas reguliuoti jų skaičių.Man jie tik laukiniai gyvuliai.
    Pažiūrėkit į žvėrių aptvarus.Ar rasite sveiką medį,krūmą?Ir susimąstykite,jei laisvėje būtų tiek gyvulių,ar iš jaunuolynų užaugtų miškai.Yra bėda,kur būreliai nereguliuoja žvėrių skaičiaus!

    29
    7
  • Deividas Staponkus
    Posted 2019.11.22 at 12:08

    Puikus straipsnis 👍

    22
    4

Komentuoti: Linas Atšaukti atsakymą

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now