Apie marą, leidimus, sąvadą

Praėjo dar viena žiema, dar vieni metai. Kokie jie buvo medžiotojams? Ramiais jų nepavadinsi. Praėjusiais metais daugumai medžioklės plotų naudotojų baigėsi leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, galioję 10 metų. Sklido įvairios kalbos apie galimus leidimų nepratęsimus, bet, laimei, kardinalių pokyčių nebuvo. Niekas iš nieko medžioklės plotų neatėmė. Kažkiek medžioklės plotų tik pakeitė šeimininkus 1 miškų urėdijos atsisakė kai kurių savo profesionalios medžioklės plotų (beje, jie labai dažnai netaisyklingai vadinami komerciniais plotais). Tai nėra progresyvus žingsnis.

Kai manęs paklausia (o klausia seniai ir dažnokai), ko trūksta Lietuvos medžioklės ūkiui, atsakymas būna vienas 1 profesionalumo jį tvarkant. Bet profesionaliai ir gali tvarkyti tik specialistai, ir tik profesionalios medžioklės plotuose – jie privalo nurodyti kryptis, diegti naujas pažangias technologijas, biotechnines priemones, būti medžioklės kultūros nešėjais. Daugelyje šalių, turinčių senas ir gilias medžioklės tradicijas (Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir kt.) taip ir yra į valstybiniuose miškuose medžioklę tvarko profesionalai, valstybinių miškų tvarkytojai – miškininkai. O mes einame priešinga kryptimi. Todėl ir sukūrėme Lietuvos miškuose kiaulių ūkį, kuris medžiotojams stipriai atsirūgo.

Buvo „pakibę” ir mokslo, ir mokymo medžioklės plotai. Po triukšmingų, išpūstų publikacijų, svarstymų visgi visi šie plotai (o jų Lietuvoje labai nedaug) išliko, nors funkcijos – medžioklės kultūros propagavimo, diegimo – jie atlikti negalės, nes nebus galima vykdyti parodomųjų mokomųjų medžioklių. Bet apie tai – kitose publikacijose.

Aprimus leidimų karštinei driokstelėjo šernų maro bomba. Priverstinis šernų gausos reguliavimas man, kaip mokslininkui, sukėlė įvairių minčių. Pirma, šernų Lietuvoje iš tiesų yra (o gal jau tik buvo) per daug. Nuo jų kenčia visa aplinka: ir augalai, ir paukščiai, ir kiti žvėrys, ir žemdirbiai. Taigi šernų gausos mažinimas gamtiniu, moksliniu požiūriu yra sveikintinas dalykas. Maro klausimas išryškino kitą didelę problemą – žvėrių apskaitos nebuvimą. Dabar žvėrių apskaita palikta medžiotojų rankose – kiek noriu, tiek užrašau. Vieni šernų skaičių labai sumažinę, kiti labai padidinę. Todėl prieštaringas mintis sukėlė nurodymas palikti Lietuvoje tik 10 proc. šernų. Pirma, tai techniškai sunkiai įvykdoma. Antra, kaip jau rašiau, 8 mes nežinome, kiek tų šernų turime. Dėl to atsiranda kuriozinių situacijų: yra medžioklės plotų naudotoji}, kurie be jokių papildomų pastangų tą planą įvykdė ar net viršijo (vadinasi, šernų skaičius buvo sumažintas), o kiti ir pusės neįvykdys (vadinasi, šernų skaičius buvo padidintas). Iškilo ir etinės problemos dėl šernų patelių medžiojimo. Labai uolūs medžiotojai, kad įvykdytų planą, net kovo mėnesį medžiojo ir tuoj šerniukus atvesti turinčias pateles.

Sumaišties į medžiotojų gyvenimą įnešė ir duomenų pateikimo į sąvadą tvarkos pakeitimas. Uždraudus tvarkyti sąvadą Regioninių aplinkos apsaugos departamentų rajoninėms agentūroms, neasocijuoti (t. y. jokioms medžiotojų organizacijoms, vienijančioms medžiotojų klubus, būrelius nepriklausantys) medžiotojai atsidūrė keistoje padėtyje. Jie priverstine tvarka privalėjo įstoti į kurią nors medžiotojų organizaciją. Demokratijos požiūriu tai žingsnis atgal.

Autorius: Kęstutis PĖTELIS
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!