Anksti kėlęs nesigailėsi – patikrinta

Medžioklės patirtis pas mane labai didelė. Pernai gavau medžiotojo bilietą, pirmą kartą gyvenime dalyvavau varyminėje medžioklėje, ne tik kaip varovas, bet ir kaip medžiotojas, ir turbūt per metus pamačiau tiek gyvūnų laukinėje gamtoje, kaip niekada gyvenime. Turėjau lengvo nerimo, kad gal „neužkabins“, bet klydau. Ir „užkabino“ ne tiek noras sumedžioti, kaip galimybė pažinti, pamatyti, pabūti arti gamtos, taip kaip statistinis pilietis nebūna.

Man pasisekė ir dėl to, kad turiu labai gerą mentorių, sakyčiau čia yra pusė medžioklės sėkmės. Jis medžioja nei daug nei mažai, kokių šešiasdešimt metų.
Atvažiuoju į Utenos kraštą vėlų antradienio vakarą – juk rytoj Žolinės. Dar viena galimybė pabūti miške. Šį kartą noriu tai daryti anksti rytą, juk sakė, kad tada galima pamatyti daugiau žvėrių, nei vakarėjant. Nesmagu tai, kad žmogus jau miega, o medžioklės lapas neužpildytas. Pažadinu (patys žinote koks jausmas žadinti miegantį žmogų), atsiprašau, sutvarkomas formalumas ir gaunu rekomendacijas kur geriau važiuoti. Tai sakau „Gal aš į tą pievą, kur aną kartą buvom?“. Mentorius jungia žalią šviesą ir atsibundu nuo žadintuvo skambučio. Be penkiolikos penkios. Gal kiek neramu, nes tikėjausi dar nakties, o jau šviesėja. Ginklas paruoštas, žiūronai mašinoje, apranga sudėta, pusryčiai bus paskui – galima judėti.

Pravažiuoju pro „kvartalinę“, palieku mašiną šabakštyne. Geras jausmas – miškas šlapias, uodų dar, arba jau nebėra, lieka keli šimtai metrų iki potencialios pievos. Ten gera vieta medžioti dviese. Vienas gali būti pamiškėje iš vienos pusės – ožys gali ateiti iš kairės, arba dešinės. Taip pat matoma ir už griovelio esanti kita pamiškė – deja, atstumas apie 300 metrų, todėl kitas gali sėstis arčiau griovio ir tikėtis žvėries ten.

Praėjusi kartą būtent tolėliau ir buvau, stirnos ėjo arčiau. Dabar nusprendžiau būti čia, arčiau, bet čia kaip su ežeru, kai atvažiuoji ir plauki į kitą krantą, tikėdamasis, kad ten daugiau žuvies. Įsitaisau kėdutėje, lazda, šautuvas, žiūronai ant žolės padėti. Laukiu.

Nežinau kaip jums, bet tokiems patyrusiems medžiotojams kaip aš nuolat kyla mintis palaikyti telefoną ryte – ar ko nepraleidau ko svarbaus šį Žolinių rytą. Jau po penkių keliolika. Pradedu filmuoti tolumoje bundančias gerves. Ten bala už gero kilometro. Nuostabūs garsai – pagalvoju. Vėjas nuo pievos į mano pusę – suprantu, kad viskas gerai. Ir čia įvyksta tai, kas kaip sako mano mentorius „šitą tai gali ir internetą įdėti“. 50 metrų nuo manęs, palei pat griovį, eina du šunys. Pirma mintis – „O, kokie nematyti haskiai“. Antra mintis – iš kur čia šunys, o dar einantys taip atsargiai, kažkaip panašiai į lapes, bet ne lapės tikrai. Imu žiūronus – ir klausiu ar tikrai gali būti taip, kad čia yra vilkai? Priešais mane? Dabar?

Nepaminėjau, kad nuo mano pozicijos, dešinėje už 1,5-2 kilometrų yra kelios sodybos, ir jau man atėjus girdėjau avelių mekenimą. Širdis lengvai spurda ir suvokiu, kad kone gudriausias miško gyventojas (o tiksliau du), eina praktiškai pro pat mane, per greičiausiai taiklaus šūvio atstumą, ir kadangi vėjas į mane – nejaučia. Paimu žiūronus, pridedu telefoną (jeigu kas mokat gudriau filmuoti, pasakykite) ir bandau įamžinti šitą vaizdą. „Haskiai“ neskuba, pauosto taką, toliau eina, bet tarsi su tikslu. Nuotrauka, vaizdo įrašas, dar vienas, trečias, suprantu, kad reikia tiesiog mėgautis akimirka. Ir tai medžioklės dalis.

Dar tada nedrįsau galvoti, kad tai vilkai, kol nenusiunčiau įrašo keliems bičiuliams, kurie patvirtino, kad mačiau vilkus. Vargšai, šeštą ryto turėjo atrašinėti man. Ramu, juk laukiu pasirodančių ožių.

Ir kaip tik toje pusėje, kur esu tykojęs praėjusį kartą – pamatau rudą dėmę tolumoje. Žiūronai rankose, stirna, šalia jos stirniukas. Ožio nematau. Kažkaip natūraliai kylanti mintis – „pala, jeigu yra tiedu, turi būti ir trečias kažkur“. Pasuku žiūronus kairiau – ir matau ožiuką. Ragus sunku įžiūrėti, atstumas tai ne mažas, bet mėginu pafilmuoti, padaryti kelias nuotraukas. Suprantu, kad pataikyti iš tokio atstumo, su mano pasiruošimu ir patirtimi – nerealu. Bet suprantu, kad laukiant tiesiog pamatysiu, kaip jie pamiške eina ir nueina.

Kadangi priešais mane yra keli krūmai, griovys, ir lengvas landšafto žemėjimas, suvokiu, kad galiu prisėlinti arčiau ir mėginti šauti. Reikia bandyti, žolė nupjauta, šlapia, turėčiau neišsiduoti. Prisėlinau taip, kad ožio nematyčiau nei aš, nei jis manęs. Bet pamirštu apie stirną su stirniuku. Jau matau jos „neramų“ žvilgsnį į mane ir „labanaktis“ – aukštais šuoliais pasislepia miške. Atsiradus ten, kur turėčiau pamatyti ožį – jo neberandu taip pat. Gal kiek apmaudu, bet suprantu, kad viskas gerai, taip turi būti. Bandau suprasti ką ne taip dariau – ko gero per greitai judėjau, reikėjo kiek daugiau susilenkti.

Rašau žinutę dar vienam specialistui, paaiškinu situaciją – sako mėgink sėlinti pamiške. O kas belieka, praėjo laiko nebemažai, tuoj aštuonios ryto, panašu, kad nebeilgai liko tykoti. Praėjau lengvai pamiške iki tos pusės, kur stirnos dingo iš vaizdo, pamačiau ten lengvą kirtimą ir už jo kitą pievą. Supratau, kad šiandien medžioklė baigėsi. Grįžtu, pasiimu kėdutę, ir atgal iki mašinos.

Suprantu, kad „norint išmokti plaukti, reikia plaukti“. Su medžiokle taip pat. Kuo daugiau laiko praleisiu miške, tuo mažiau klaidų darysiu. Žiemą turėjau galimybę pamatyti lūšį, kuri nuo bokštelio praėjo per keliolika metrų, tądien – du vilkus, praėjusius pro mane – tikiuosi tai ne paskutinis kartais, kai juos sutikau. Medžioklei valio!

MISKE.LT
Autoriai: Artūras
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!