Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Amunicija – pasirinkimas, naudojimas, poveikis

Turinys:

Švininė prieš bešvinę – svarstymai
Europoje vis aktyviau kalbama apie visos švininės amunicijos draudimą, įskaitant ir graižtvinių ginklų kulkų ribojimą. Danijoje jau nuo 1990 metų uždrausta naudoti švininius šratus, Vokietijoje daug kur draudžiama naudoti bet kokią švininę amuniciją. Lietuvį, kuris visą gyvenimą naudojo švininę amuniciją, bus sunku įtikinti jos atsisakyti. Daugelis amunicijos gamintojų eina su laiku ir jau siūlo įvairių bešvinių alternatyvų. Vienas geriausių pavyzdžių yra RWS Evolution Green amunicija. Tai naujos kartos vadinamoji žalioji amunicija, ir nors tarp medžiotojų šis žodis dažnai turi neigiamą prasmę, sąvoka „žaliasis“ mūsų dienomis tampa vis populiaresnė.

Evolution Green kulkų struktūra visiškai kitokia nei ta, prie kurių šauliai pratę. Šios kulkos yra mėsai nekenksminga švininės amunicijos alternatyva. Sąvoką „mėsai nekenksminga“ šiame kontekste reikia vartoti atsargiai, nes nors įvairios pasaulio maisto saugos agentūros ir nurodo švininės amunicijos žalą, iki galo pagrįstų įrodymų nėra. Bet juk aišku, kad švinas buvo ir yra labai kenksmingas! Tai ypač tinka kalbant apie tauriuosius elnius, kurie dėl maisto sumedžiojami aptvaruose – jei šaunama į galvą arba kaklą, grėsmės žmogaus sveikatai nėra, net jeigu naudota švininė amunicija. Pataikius į krūtinės ląstą, minkštanosės (angl. soft point) švininės kulkos paprastai skyla krūtinės ląstoje, todėl ir kyla švino saugos klausimas. Vis dėlto turi būti ir labai atsargus apie tai kalbėdamas, jeigu nori apskritai išsaugoti švininę amuniciją. Yra požiūris, kad prieštaraudamas švininei amunicijai, ypač kalbant apie graižtvinių vamzdžių šovinius, iš principo prieštarauji medžioklei.

Vis dėlto bešvinė amunicija egzistuoja ir ją jau naudoja daug medžiotojų. Taigi labai svarbu suprasti, kokie yra bešvinės amunicijos rezultatai ir rodikliai tiek kalbant apie gyvūno stabdomąjį efektą, tiek apie balistiką. Praeityje pastebėta, kad ne visiems vamzdžiams patinka bešvinės kulkos, nes jos gana nestabilios, o šaunant iš toli poveikis abejotinas. Visi esame pripratę (iki tam tikro lygio), kaip švininė amunicija „elgiasi“ priklausomai nuo gamintojo ir kulkos dizaino. To paties vis dėlto negalima pasakyti apie bešvinę amuniciją, todėl iš jos ir negalima tikėtis tokių pačių rezultatų.

RWS apskritai kuria puikią amuniciją, o EVO-Green konstrukcija daug sudėtingesnė nei paprastos minkštanosės medžioklinės kulkos. Aišku, kad žalioji amunicija sukurta kitaip nei tradicinės švininės ar varinės kulkos, todėl iškart galėtų kilti klausimų dėl ekspansijos rodiklių.

Kulką sudaro kelios konstrukcinės dalys, jos priekinę ir užpakalinę dalį skiria vidinio apvalkalo briaunos. Visa kulka pagaminta iš mėsai nekenksmingos medžiagos, pats apvalkalas padengtas nikeliu, kad sumažintų kulkos poveikį vamzdžiui. Ir priekinė, ir užpakalinė kulkos dalis sukurtos taip, kad dviem skirtingais būdais sukeltų mirtiną efektą. Kad pataikius kulkos svoris išliktų toks pats, o labai svarbu, kad kulka į gyvūno kūną patektų kuo giliau, jos užpakalinė dalis sutvirtinta kietesne medžiaga – alavu, tad kulkos užpakalinė dalis pataikius neskyla. Siekdama sumažinti kritiką, kad bešvinės kulkos mažesniu greičiu pakankamai gerai neatsiveria, RWS pritaikė kelis svarbius priekinės dalies dizaino elementus. Priekinės dalies šerdį sudaro minkštesnis alavas, ir šiam elementui nustatytas tam tikras skilimo taškas. Be to, kulkos ekspansiją pagerina polimerinis antgalis, plonesnė kulkos priekinė ir patvaresnė užpakalinė dalis. Siekdama padidinti kulkos efektyvumą, RWS sukūrė lankelį aštriais, kulką juosiančiais kraštais. Ant šovinio šis lankelis nematomas, nes yra po tūtos kakleliu, ir suskilus kulkos priekinės dalies šakniai jis lieka nepaliestas. Dėl lankelio lieka platesnė skylė pataikius į šerius, taip pat pažeidžiama viršutinė audinių dalis, kad matytųsi geras kraujo pėdsakas, o tai itin svarbu medžiojant šernus.

Viskas skamba gražiai, bet kaip tai atrodo gyvenime? Šaunant švinine kulka į želatinos bloką, iš karto aišku, kad skvarba – ne problema, nes tokia kulka gali perskrosti net 70 cm ilgio bloką. Bandymais įrodyta, kad kulka gali labai giliai prasiskverbti į taikinį, giliau nei bet kuri kita ekspansinė švininė kulka. Apžiūrėję iš želatinos bloko išimtą bandomąją kulką, daugelis nustebtų, nes ji visiškai neprimena klasikinės kulkos, kuri atsiveria kaip grybas. Bet kuri ekspansinė ar fragmentinė kulka pataikiusi visada daugiau ar mažiau primena grybą. Štai su EVO Green viskas kitaip – ji atrodo kaip pilno apvalkalo kulka nupjautu galu. Tačiau dėl to nereikia nerimauti, nes iš tiesų kulka daro būtent tai, ką žada RWS. Stebint kulkos ekspansiją žingsnis po žingsnio, tampa aišku, kaip ši kulka turi paveikti gyvūną.

Paslaptis tokia: kulka smūgio metu suskyla ir iš jos priekinės šaknies atsiskiria maži gabalėliai, kad greičiau perduotų energiją taikiniui. Panašiu principu veikia kulkos Norma Kalahari. Klausimas galėtų būti toks – kiek ilgai ir kokiu nuotoliu tai veikia? Jeigu tai įvyksta per greitai, energija nepasiekia svarbiausios gyvybinės zonos. Jeigu per vėlai, šūvio poveikis lemiamu momentu bus nepakankamas. Dar vienas svarbus klausimas – kas vyksta, jeigu prieš pasiekdama svarbią gyvybinę zoną kulka turi susidurti su kietesniu kliuviniu? Įdomu, kad iš želatinos bloko ištrauktos kulkos likučiai svėrė 5,5 g, nors pradinis kulkos svoris buvo 8,8 g. Standartinė minkštanosė švininė kulka paprastai išsaugo apie 72 proc. pradinio svorio. Tradicinės skylančios kulkos, pavyzdžiui, V-Max ir Berger Varmint, paprastai praranda daugiau nei pusę savo svorio. Kalbant apie ekspansiją, statistika nepalenkiama: kulkos užpakalinė dalis pataikius lieka visiškai nepakitusi, bet priekinės forma pasikeičia. Ir tai paprastai matyti želatinos bloke, kai aplink paliktą kanalą galima rasti kulkos fragmentų. Taigi galiausiai medžiotojas pats turi pasirinkti, kam teikti pirmenybę: ar tradicinei kulkai, kuri skverbdamasi praranda svorio, palikdama didelį kulkos kanalą, ar vis dėlto geriau tokiai, kuri iš esmės veikia kaip pilno apvalkalo kulka, bet antriniais žalos kanalais turi mirtinesnį poveikį?

Tai tik vienas pavyzdys, kaip vystantis technologijoms pasiekta, kad ir bešvinės kulkos efektyviai paveiktų medžiojamąjį gyvūną. Efektyvių bešvinių kulkų siūlo jau labai daug gamintojų. Lapua Naturalis prieinamos jau kurį laiką, o dabar siūloma naujos kartos amunicija. Taip pat bešvinę amuniciją siūlo Norma.

Kulkos poveikis gyvūnui
Einant į medžioklės reikmenų parduotuvę amunicijos, pirmiausia reikia suprasti, kokioms reikmėms ir kokiai medžioklės rūšiai šoviniai bus naudojami. Saugos atžvilgiu kai kurie ekspertai pataria medžioklėje tykant arba sėlinant rinktis bešvines graižtvinio ginklo kulkas, o medžioklėje su varovais – švininę amuniciją. Gera kombinacija galėtų būti Lapua Mega ir Norma Oryx.

Švinas kaip sunkusis metalas tikrai nėra sveikas, todėl medžioklėje tykant, siekiant gauti mėsos savo stalui, pirmenybę reikėtų teikti bešvinei amunicijai. Vis dėlto reikia suprasti, kad bešvinė amunicija yra daug kietesnė nei švininė ir neskyla, kai susiduria su kokia nors kliūtimi, pavyzdžiui, šakomis ar smilgomis. Dėl to tokia kulka gali netrukdoma skrieti daug toliau nei švininė.

Jeigu medžioklėje su varovais nenaudojami bokšteliai, jeigu medžiotojas negali tinkamai įvertinti šaudymo sektorių ir atsakingai iššauti, dėl saugos vienareikšmiškai reikėtų rinktis švininę doti ir daugelis naudoja, bet tada reikia gerai suprasti šūvio kampus ir kulkos trajektoriją.

Medžiotojai turi suvokti, kokį poveikį kiekvieno tipo amunicija daro gyvūnui, omenyje turint būtent mėsą. Šaudant kietesne bešvine amunicija, tinkamai pataikius žala mėsai bus minimali. Įdomu, kad iš 80 metrų iššovus į stirniną 7 mm Rem Mag Norma Kalahari kulka ir pataikius iškart už mentės, nesusidarė nė viena hematoma – tik švarus kulkos įėjimo ir išėjimo kanalas. Pastebėta, kad geriausi Norma Kalahari rezultatai būna šaunant būtent didžiaisiais kalibrais. Būna situacijų, kad iššovus kalibru .308 Win kulka neatsiveria.

Toje pačioje medžioklėje stirninas buvo sumedžiotas kalibru 7×64mm, bet kulka GECO Teilmantel. Rezultatas buvo katastrofiškas – tiesiogine žodžio prasme pusė stirnino turėjo būti atiduota šunims dėl didžiulių hematomų. Ir tuo ši istorija nesibaigia. Kitas kolega šovė kalibru .222 Rem, kuris, palyginti su abiem minėtais kalibrais, tėra adatėlė. Ir šiuo atveju buvo šauta švinine amunicija, ir šį kartą užtaisas padarė didžiulę žalą. Taigi galima visiškai sugriauti mitą, kad šaudant magnumais iš mėsos nieko nelieka. Lieka, jeigu pasirenkama tinkama amunicija.

Iš aukštesnių informacijos lentynų
Medžiotojai, kurie kulkas taiso patys, daro tai ne tik todėl, kad negali pataikyti gamykline amunicija. Sportininkai, ypač toliašaudžiai, suprato, kad tai vienintelis būdas konkrečiam vamzdžiui rasti tinkamiausią amuniciją. O tam jau reikia žinių apie amuniciją iš aukštesnių informacijos lentynų.

Didžiausia klaida, kurią paprastai daro medžiotojai, yra patikėti parduotuvių patarimais, kad konkreti amunicija bus gera, nes daugelis ja sėkmingai šaudo. Vienintelis būdas patikrinti, ar amunicija vamzdžiui patinka, t. y. kad pataikymų grupė bus tanki, nedidelė ir pastovi, yra važiuoti į šaudyklą ir išbandyti – vieno, antro ir net trečio tipo šovinius. Vienas pagrindinių veiksnių, ar vamzdžiui amunicija patiks, yra vamzdžio graižtvos žingsnis. Tokiu atveju labai reikšmingas kulkos svoris: pavyzdžiui, Europoje gamintų ginklų standartinis kalibro .223 Rem graižtvos žingsnis yra 12 (1 apsisukimas 12 colių). Aišku, galima pasirinkti ir kitą. Tokio žingsnio graižtva tinka šauti 62 gr (4,02 g) kulka, nes sunkesnė kulka šaunant nestabili, ji net gali skrieti plokščiai, siūbuoti, todėl ir pataikymų sklaida bus didelė.

JAV pagamintų ginklų graižtvos žingsnis skiriasi – 1 apsisukimas 9 ar 10 colių. Tokiam žingsniui tinka net 79 gr (5,12 g) kulkos, kurios su tokiu mažu kalibru bus atsparesnės vėjui ar kitiems aplinkos veiksniams. Kita vertus, sporte geriau lengvesnės kulkos, nes jų mažesnė atatranka – tai irgi svarbu, kai šaudoma daug.

Kitas labai svarbus veiksnys derinant kulką su vamzdžiu – parako užtaisas. Vienas medžiotojas pasakojo, kad kartą išbandė amuniciją, šaudydamas į šešis skirtingus taikinius, parako užtaiso dozes keisdamas po 0,5 gr (0,03 g). Jis matė, kaip pataikymų grupė išsiplečia ir vėl susitraukia, taip ieškodamas pataikymų grupės, kurios sklaida tankiausia. Parako užtaisas turi įtakos kulkos greičiui, o tam tikriems vamzdžiams patinka konkrečios greičio ribos: kulkai skriejant greičiau ar lėčiau pataikymų grupė nebebus gera.

Iš esmės skiriasi ne tik gamintojas, bet ir kiekvienas atskiras vamzdis – nėra dviejų vienodų. Aišku, vieno modelio ir kalibro vamzdžiai turės panašumų, bet jie niekada nebus 100 proc. vienodi, todėl kiekvienam atskiram vamzdžiui ir reikia rasti atitinkamą amuniciją. Dar vienas veiksnys, į kurį dėmesį atkreipia profesionalai, yra kulkos šuolis iki graižtvos. Nė vieno gamyklinio šovinio kulka neliečia graižtvos, kad nesusidarytų viršslėgis, t. y. pavojinga padėtis, kai kulka įsispaudžia į graižtvą ir lizde susidaro didelis slėgis. Tai daroma dėl saugos. Tolimojo šaudymo profesionalai dažnai būna netoli viršslėgio ribos, suvokdami, kad bet kokia klaida gali sukelti nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, gamyklinių 6.5×55mm šovinių greitis yra 780–800 m/s. Sportininkai naudoja tokius šovinius, kurie kulkai leidžia skrieti 880 m/s greičiu ir pasiekti 3500 J energiją vamzdžio gale. Gamyklinių šovinių kulkos šuolis iki graižtvos gali būti net 5 mm, o sportininkai pasiekia 0,25 mm.

Dar viena didelė problema, būdinga daugeliui ginklų – naujų karabinų buožė liečiasi su vamzdžiu, tad šaunant vamzdis negali natūraliai vaikščioti: jis atsimuša į buožę, kaskart skirtingai paveikdamas šūvį, o kartu ir kulkos trajektoriją bei pataikymą. Geriausias būdas įsitikinti, kad šia prasme viskas gerai, yra naudoti popieriaus lapą: jį reikia laisvai įstatyti tarp karabino buožės ir vamzdžio. Aišku, visada reikia patikrinti ir varžtus, kuriais uoksas prisuktas prie buožės, įsitikinti, kad niekas nekliba.

Šaudyti ir pataikyti galima bet kokiu vamzdžiu. Galima rasti ir tinkamos amunicijos, bet didžiausia medžioklinių ginklų problema yra netinkamai parinkta optika ir jos laikikliai. Prie orinukų ar mažo kalibro ginklų laikysis net pigūs optiniai taikikliai, tačiau galingų medžioklinių kalibrų atatrankos dažnai neatlaiko nei laikikliai, nei pats taikiklis. Tokiu atveju ir amunicija neturės jokios prasmės, nes kiekvienas šūvis skries kitur.

Kai kurie medžiotojai būna patenkinti, pavyzdžiui, tris kulkas įšovę į A4 formato lapą, ir tai jie laiko prišaudymu. Vis dėlto konkrečiam optiniam taikikliui ir laikikliams tinkamai prišaudyta amunicija turi sugulti viename MOA, o tai yra mažiau nei 3 cm! Tai rodiklis, kurį labai realiai gali pasiekti bet kuris medžiotojas, norintis, kad kiekviena kulka lėktų ten, kur paleidžiama.

Su sportinėmis kulkomis į mišką?
Vienas kolega, šaudydamas Daugpilio šratų gamykloje pagamintomis sportinėmis lygiavamzdžio kulkomis, nustatė, kad jos į medžio trinką įlekia taip pat giliai kaip bet kuri kita medžioklinio lygiavamzdžio amunicija. Todėl ir kyla klausimas: kodėl nenaudoti sportinės amunicijos medžioklėje, ir šis klausimas tinka kalbant tiek apie lygiavamzdžio, tiek graižtvinio ginklo kulkas. Kalbant apie lygiavamzdį, sportinė amunicija nuo medžioklinės skiriasi parako užtaisu ir galia. Gali būti, kad iš arti sportinė amunicija bus labai efektyvi, bet iš toliau medžioklės sąlygomis ji netiks. Dėl savo mažos galios lygiavamzdžiui skirtos sportinės kulkos negali užtaisyti pusautomačio ginklo – tai ne kartą pastebėta šaudykloje. Na, o sportinių graižtvinių ginklų kulkų ekspansija yra nekontroliuojama. Jos gali atsiverti susidūrusios su gyvūno kūnu, bet gali ir perskrosti jį kaip pilno apvalkalo kulkos. Sportinė amunicija nėra skirta gyvūnui sustabdyti ir efektyviai nugalabyti, nors kai kurie medžiotojai šią amuniciją renkasi dėl mažesnės kainos. Taip, žinoma, sportine amunicija įmanoma gyvūną nugalabyti, bet ar tai atitinka medžioklės etikos principus?


Šaltinis žurnalas “Medžioklė”
Parengė: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 1 / 5. Balsavo: 2

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

1 Komentaras

  • Vincas
    Posted 2019.01.23 at 17:43

    Neblogas straipsnis
    bet kur foto apie kalahari ir tai kad zala maza nezinau,visa laika saudau tik ja tai as manau zala padaroma tikrai didele is plauciu, kepenu visada farsas,rankai sudrebejus:) pataikoma i priekini kumpi tai is jo tebuna tik drebuciai…
    Retai kada stirninas nubega metru…

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now