Alvydo Žalos medžioklės „klanas“

Alvydas ŽALA gimė 1949 m. Panevėžio rajono Krekenavos miestelyje. Medžiojo dar jo senelis. Tėvas taip pat buvo medžiotojas, tiesa, kaip sako mūsų pasakojimo herojus, ne itin aistringas. Pats Alvydas nuo ankstyvos vaikystės dalyvaudavo varymuose, tačiau oficialiai teisę medžioti gavo jau sulaukęs brandaus amžiaus, 25 metų, dirbdamas Jonavoje. Ir tapo kur kas aistringesniu deivės Artemidės garbintoju negu jo tėvas! O dabar, išėjęs į pensiją, kaip pats prisipažįsta, pradėjo medžioti dar dažniau – jam tiesiog patinka visą laiką būti gamtoje. Nuo 1985 m. Alvydas Žala gyvena Anykščiuose. Baigęs karininko tarnybą tapo bedarbiu, paskui dirbo vyriausiuoju inžinieriumi firmoje, „Arnika“, kuri užsiėmė medžioklinių šautuvų remontu, o jai bankrutavus 1998 m. kartu su dviem ginklininkais, kolegomis ir ankstesnės darbovietės, įsteigė firmą ir pavadino ją jau nebe taip romantiškai, tačiau labai tiksliai: „Ginklų remontas“. Ankstesnėje darbovietėje draugai buvo įsigiję licencijas gaminti medžioklinius šovinius, tačiau nelabai kreipė dėmesį į šį verslą.

Zala-2-nuotrauka– Kaip tik tuo metu, – prisimena Alvydas, – į Anykščius persikėlė mano sūnus Valdas, iki to laiko dirbęs Prancūzijoje. Jis prisijungė prie mūsų ir ėmėsi lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams skirtų šovinių gamybos. Pagal Lietuvos įstatymus paprastam medžiotojui nedraudžiama to daryti savo reikmėms, tačiau jei šovinius paskui ketinama realizuoti, jau reikalinga licencija. Iki mūsų niekas šio verslo Lietuvoje nesiėmė. Tiesa, kažkada, dar sovietmečiu, Vilniuje buvo viena firmelė, gaminusi medžioklinius šaudmenis, bet ji jau seniai pamiršta. Artimiausia vieta, kur gamino šovinius, buvo Latvijoje, Daugpilyje. Bet dabar ir ten jau ketinama nutraukti gamybą.

– Tada jūs buvote pirmieji ir vieninteliai šovinių gamintojai Lietuvoje. O dabar jau yra konkurentų?
– Ne, užėmėme visą Lietuvos rinką. Taigi, galima sakyti, esame monopolininkai. Maža to, mūsų šovinius labai noriai perka latviai ir estai. Bandėme žengti ir į Baltarusijos rinką, tačiau nepavyko, nes Europos Sąjunga 2010 m. uždraudė parduoti medžioklinius šautuvus ir šaudmenis į Baltarusijos Respubliką.

– Tai buvo skaudus smūgis netgi ne tiek baltarusių medžiotojams, kiek Lietuvos ginklų verslui, nes daugelis jo atstovų pirmiausia orientavosi į pirkėjus iš Baltarusijos. O ir baltarusiams buvo labai patogu: įsigydavo šautuvą jau išbandę jį šaudykloje, o oficialiai įforminti išvežimą buvo galima per vieną dieną!
– Taip, mes daug tikėjomės iš baltarusių. Kartą susiklostė taip, kad nebeturėjome kur dėti šovinių. Didelės parduotuvės Lietuvoje mūsų gaminių neimdavo, pačios įsiveždavo šovinius iš užsienio. Tada įvairiuose šalies miestuose pradėjome kurti savo parduotuves. Iš pradžių jų buvo šešios, dabar liko kiek mažiau – keturios, tačiau atidarėme parduotuvę Vilniuje. Dabar šoviniai su prekės ženklu „Zala Arms“ – taip vadinasi mūsų firma – jau parduodami visose didžiausiose Lietuvos ginklų parduotuvėse. Jie gaminami mūsų įmonėje Anykščiuose.

– Papasakokite išsamiau, kuo jūsų šoviniai skiriasi nuo kitų.
– Jie užtaisomi kulkomis „Leadersport“ ir medžioklinėmis kulkomis „Leader“ – pastarosios laikomos vienomis iš geriausių pasaulyje. Tai ne mūsų konstrukcija, latvių, tačiau šios kulkos gaminamos pagal mūsų užsakymą. Iš pažiūros jos panašios į žinomas Brenekės kulkas, tiktai plastikinis jungiamasis galas šiek tiek kitoks.

Zala-1-nuotrauka

– Taigi aš žinau tas kulkas, nors pas mus, Baltarusijoje, jomis ir neprekiaujama. Per vieną bendrą medžioklę Baltarusijoje prieš kokius trejus metus susipažinau su jūsų sūnumi Valdu, jis man tada padovanojo kelis šovinius. Tai, vadinasi, su jūsų kulka kartą nušoviau neprastą šerną!
– Malonu girdėti! Tai buvo medžioklinė kulka „Leader“, sverianti 32 gramus, sportinė sveria 28 gramus. Šovinius gamina tik vienas žmogus, dirbantis su itališku automatu, kuriuo per darbo dieną, 8 valandas, galima pagaminti 8 tūkstančius šovinių. Su vienu Lietuvos, bet ir visą Baltijos rinką!
Gaminame šovinius ne tik su kulkomis „Leader“, naudojame ir Majerio bei Polevo kulkas. Ir dar kartečę. Šovinius sportingui dabar užsakome Prancūzijoje, ten jie gaminami su mūsų prekės ženklu. Iš mūsų juos perka Vilniaus ir Kauno sporto klubai, didelėmis partijomis ima parduotuvės.

– Šoviniai buvo tiktai pradžia…
– Taip, dabar mes prekiaujame ir medžioklės drabužiais, ir visais medžiotojui būtinais reikmenimis. O Anykščiuose, kur, be kita ko, turime ir savo šaudyklą, norime sukurti bazę, kurioje medžiotojai ne tik rastų parduotuvę ir ginklų taisyklą, bet galėtų ir pailsėti. Pamažu įgyvendinsime ir šią idėją.

– Bet šaudykla buvo pirmoji idėja, tiesiogiai nesusijusi su jūsų verslu. O kodėl sumanėte jos imtis?
– Lietuvoje tokių šaudyklų, kuriose tobulindami šaudymo įgūdžius galėtų pasitreniruoti ir medžiotojai, sportininkai mėgėjai, buvo labai mažai: tik sostinėje ir Kaune. Na, gal dar kai kas profesionaliems sportininkams. Nusprendėme, kad ir medžiotojams reikėtų turėti ką nors panašaus, tokią vietą, kurioje galėtų ir pasitreniruoti, ir surengti savo šventes. Juk pas mus kiekvienas medžioklės būrelis savo narių varžybas rengdavo savajame medžioklės plote – galima įsivaizduoti, kaip tai buvo pavojinga!

Zala-3-nuotrauka

Galima sakyti, kad Anykščiai yra Lietuvos centre: nuo Kauno 100 kilometrų, nuo Vilniaus – tiek pat. Netoli, už 20 km, yra greitkelis į Klaipėdą. Įsigijome 30 hektarų žemės toliau nuo galimų kaimynų ūkininkų. Varžybų idėja kilo mums su Valdu lankantis Latvijoje. Ten labai smarkiai išplėtota tokia medžiotojų bendruomenės veikla. Latviai dar nuo sovietinių laikų šiuo požiūriu buvo pranašesni už lietuvius: jų medžiotojai turėjo daugiau šaudyklų, dažniau organizuodavo bendrus renginius. Į varžybas Latvijoje kartais susirenka po 400 medžiotojų, kurie tarpusavyje varžosi kelias dienas! Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo mažosios šaudyklos visur buvo uždaromos ir naikinamos…

Į pirmąsias mūsų varžybas, įvykusias prieš šešerius metus (nuo to laiko jos rengiamos kasmet, paskutinį balandžio šeštadienį, kai Lietuvoje medžioti neleidžiama) susirinko apie šimtą medžiotojų – Lietuvai tai buvo nemažas skaičius! Šaudyklą įrengėme karjere, kuriame anksčiau buvo kasamas žvyras. Kitais metais varžybos vyko ten pat, o paskui nusprendėme viską įrengti taip kaip turi būti. Buvome atestuoti dėl atitikties visiems reikalavimams, dabar jau čia galima šaudyti ir priimti svečius – ir medžiotojus, ir tuos, kurie neturi medžiotojo bilieto. Anksčiau nebuvo galima leisti žmonėms šaudyti neįforminus medžioklės lapo. O dabar pakanka užsiregistruoti žurnale ir viskas, šaudyti gali kiekvienas, netgi nepilnametis, prižiūrint instruktoriui. Mes suteikiame ir šautuvus, ir šaudmenis. Taigi gali ateiti moksleiviai, norintys išmokti šaudyti.

Zala-4-nuotrauka

– O kaip jūsų šaudykloje galima šaudyti?
– Pas mus kol kas nėra galimybės šaudyti didesniu kaip 100 metrų nuotoliu, kad būtų galima treniruotis šaudant iš graižtvinio šautuvo. Čia galima šaudyti į „stovintį šerną“, apskritus 60 cm x 60 cm taikinius iš 35 ir 50 metrų nuotolio. Tačiau yra pakankamai vietos, kad vienu metu galėtų šaudyti dvidešimt medžiotojų.

Yra ir „bėgantis šernas“. Dabar priimtas įstatymas, įpareigojantis kiekvieną kandidatą į medžiotojus išlaikyti šaudymo egzaminus, taip pat ir šaudant į tokį taikinį. Tad šeštadieniais ir sekmadieniais būna taip, kad po 90 žmonių pas mus atvažiuoja!

– Tačiau iš to jūsų firma gauna papildomos naudos…
– Žinoma! Mes gi patiriame išlaidų – reikia jas kompensuoti. Tiesa, žiemą dar mažoka norinčių pašaudyti, užtat vasarą tikrai pakanka. Taigi klostosi gerai. Juo labiau, kad dabar ne tik pradedantieji, bet ir labai patyrę medžiotojai pagal įstatymą kas 5 metus turi laikyti saugaus elgesio su šautuvu ir praktinio šaudymo egzaminą. Ir medžiotojai iš gretimų rajonų pradėjo važiuoti pas mus.

Dabar mūsų darbotvarkėje – naujas sumanymas, rengiame nedidelio viešbučio statybos projektą. Jis bus panašus į kaimo sodybą, dabar Lietuvoje tai populiaru, beje, kiek žinau, Baltarusijoje taip pat. Na, gal bus dar šis tas, kad, tarkim, būtų galima surengti kokį renginį, pavyzdžiui, konferenciją. Vieta labai patogi – šalia eina judrus greitkelis, jungiantis Kauną su Daugpiliu (Latvija). Taigi poilsio pas mus galėtų apsistoti ir turistai.

Beje, įdomus dalykas: už kokių 300 metrų nuo šaudyklos įrengiau šėryklą ir įtaisiau ten internetinę kamerą. Ir ką manote? Tenai nuolatos ateina trys stirnos! Įsivaizduojate – kone kasdien šalia griaudėja šūviai, o jos visiškai nekreipia dėmesio, nieko nebijo! O praėjusią žiemą ir šernai įjunko lankytis…

Zala-5-nuotrauka– Iš tiesų neįprasta. Ką gi, leiskite palinkėti jums sėkmės įgyvendinant įdomų ir naudingą sumanymą. Bet grįžkime prie medžioklės. Jus, kiek žinau, galima vadinti medžiotojų „klano“ galva?
– Mūsų šeimoje be manęs dar medžioja du mano sūnus, duktė, žentas. Ir dar svainis. Taigi jau galime organizuoti savąjį medžioklės būrelį! Tiktai vyresnioji duktė abejinga šiam mūsų pomėgiui…
Mes daugiausia medžiojame Anykščių apylinkėse, kartais – ir gretimuose rajonuose. Nors esame mūsų vietinio medžiotojų būrelio nariai, neatsisakome dalyvauti ir su kitais kolektyvais, nes mūsų krašte yra daug medžioklei tinkamų plotų, didelių miškų. Dabar Lietuvoje neretai būna ir tokių medžioklių, kokioje kartą dalyvavau aš: per vieną varymą buvo nušauta 11 šernų (15-ai medžiotojų!). Aš pats tada nušoviau du.

Neįprasta vieną kartą buvo ir tokia medžioklė. Atvažiavo pas mane medžiotojas iš Baltarusijos, norėjęs pirkti mano karabiną, jau gerokai palaikytą. Nuėjome mudu į šaudyklą, pradėjome šaudyti į taikinius. Svečiui šautuvas patiko. Ir staiga už trijų šimtų metrų pamatėme stirniną. Baltarusis tiesiog maldavo: „Tėvai, leisk pykštelėti į stirniną!“ O kaip aš galėjau leisti?! Nors medžioklės sezonas jau buvo prasidėjęs, licencijos aš neturėjau. Paskambinau mūsų būrelio vadovui, jis atvežė licenciją. Privažiavome arčiau žvėries, baltarusis medžiotojas priėjo prie jo ir nušovė. Išvyko labai patenkintas, nors mano senojo „Verney-Carron“ taip ir nenupirko…

– Juk jūsų firma prekiauja šios prancūzų firmos šautuvais?
– Prekiauja. Taip susiklostė, kad mano sūnus Valdas ilgą laiką dirbo Prancūzijoje, moka prancūzų kalbą. Mes užmezgėme verslo santykius su ginklų gamintoju „Verney-Carron“, nuolatos vežame į Lietuvą šios firmos graižtvinius ir lygiavamzdžius šautuvus. Beje, „Verney-Carron“ vadovybė nuolatos kviečia į Sen-Etjeną savo verslo partnerius iš įvairių Rytų ir Vidurio Europos šalių į seminarus, į kurių programą būtinai įtraukiamos bendros medžioklės. Man ypač patiko fazanų medžioklė, šie paukščiai ten gyvena laukinėje gamtoje. Aš tada sumedžiojau keturis paukščius, o Valdas – septynis.

Zala-6-nuotrauka

Medžiojau tik Prancūzijoje, daugiau niekur užsienyje nei paukščių, nei žvėrių nešaudžiau. O kam? Į Afriką, tarkim, manęs visai netraukia. Ir Lietuvoje galima puikiausiai pamedžioti! Pavyzdžiui, neseniai nupirkome 100 fazanų ir žiemą surengėme jų medžioklę nuolatiniams savo klientams, perkantiems iš mūsų šautuvus ir šovinius. Netoli Anykščių, Troškūnuose, yra vienuolynas, tenykštis klebonas – „prisiekęs“ medžiotojas. Tad po medžioklės ten surengėme vakarienę. Visi buvo labai patenkinti. Ir dabar vis prašo, kad mes kasmet organizuotume tokį renginį. Beje, tada iš šimto išleistų paukščių buvo sumedžiota tiktai pusė. Kitą dieną vietiniai medžiotojai susibūrė ir nušovė dar aštuonis fazanus. Taigi kai kitą kartą medžiosime fazanus, kviečiame dalyvauti ir jus! – Ačiū, būtinai atvažiuosime!

Tekstas: Pavel Vladimirov, nuotraukos: Rimo Lelecko
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *