Žvėris yra valstybės turtas. Tačiau kartais jo judėjimo kryptis susikerta su kitu valstybės turtu – keliais. Net ir pakelių tvoros ne visada sustabdo laukinį padarą: žinodamas savąjį taką žvėris tvorą išlauš arba paėjėjęs patvoriu iki rampos kelią kirs.
Kartais intensyvus eismas, žvėrių gyvenamuosius plotus išskaidžius keliais, būna lemtingas tiek gyvūnui, tiek žmogui.
Judėjimo neišvengsi
„Gyvūnai turi savo kelius, kuriais jie migruoja. Ir tvorą, kelią ar kitą kliūtį gyvūnas vis tiek įveiks, jis veršis eiti ten, kur jam reikia. Migracija dažniausiai vyksta antroje vasaros pusėje, tuo metu daugiau ir automobilių susidūrimų su šernais, usūriniais šunimis, vadinamaisiais mangutais, – aiškina Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Andrius Masiokas. – Rujos metu, tarkime, spalio mėnesį, padidėja stambiųjų kanopinių – elnių, briedžių – migracija, tada taip pat pagausėja susidūrimų su automobiliais.“
Žinodami, kad kiekvienais metais tam tikru laikotarpiu laukiniai žvėrys sujuda, kelininkai pasirūpino apsauginėmis priemonėmis, siekdami sumažinti tiek gyvūnų žūčių, tiek eismo įvykių skaičių.
„Kelininkai rūpinasi apsauginiais aptvarais, daugiau tveria magistralinius kelius negu vietinės reikšmės. Tačiau tai nėra šimtaprocentinė apsauga. Apsauginės tvoros išlaužiamos, tiesiog nutraukiama viela. Gyvūnai vis tiek migruoja, daugiausia rujos metu. Nesuvaldysi žvėries, nenurodysi, kada ir kur jam bėgti“, – sako Generalinės miškų urėdijos atstovas A. Masiokas ir toliau aiškina, kad žvėrių judėjimą lemia ir pakitusios mitybos sąlygos.
Rekordinė 2012 m. išmoka dėl avarijos su laukiniu gyvūnu buvo 56 tūkst. litų. Šios avarijos metu iššokęs briedis visiškai suniokojo apynaujį automobilį.
Citata
Jei šernas, gyvenęs miške šalia kukurūzų lauko ir visąlaik turėjęs kuo misti, sulaukia derliaus nuėmimo dienos, jis nebeturi nei pašaro, nei kur pasislėpti. Aišku, jis judės į kitą vietą, kur jam bus saugiau, kur platesnė ir didesnė maitinimosi bazė. Jei jo kelyje pasitaikys greitkelis, šernas tikrai per tą kelią bėgs, tik neaišku, dieną ar naktį, kai kelias bus tuščias ar dideliu greičiu lėks mašinos.
„Kelininkai įrengia žvėrių perėjimo takus – tai požeminės perėjos visai smulkiajai faunai, tarkime, ropliams, ežiukams, lapėms ir visiems mažiesiems gyvūnams. Dedami gal pusės metro skersmens vamzdžiai, pralaidos. Kad žvėrelių nesuvažinėtų mašinos, jie šliaužia pro tą vamzdį“, – pasakoja Miško atkūrimo ir apsaugos skyriaus darbuotojas.
Keliuose, ypač magistraliniuose ir „Via Baltija“, tam tikru atstumu šalia atitvarų yra įrengti tramplinai. Jei gyvūnas nori pereiti į kitą kelio pusę, eidamas patvoriu jis prieina rampą, kuria gali perlipti, kad nereikėtų šokti per tvorą. Perlipęs kitoje kelio pusėje jis vėl randa tokį pat paaukštėjimą ir taip gali lengviau migruoti.
Tveriama ne visur
Eismo įvykių registre praėjusiais metais Lietuvoje įregistruoti 1 302 eismo įvykiai – susidūrimai su gyvūnais. Šiuose įvykiuose sužeisti 22 žmonės. Daugiausia eismo įvykių gyvūnai sukelia krašto keliuose, tokių susidūrimų pernai įregistruota 533. Magistraliniuose keliuose įvyko 386, rajoniniuose – 163 eismo įvykiai. Statistika atspindi specialistų komentarus apie vangesnius ir judresnius žvėrių gyvenimo laikotarpius: pernai gegužę įregistruota tiek susidūrimų su gyvūnais, kiek per pirmus tris metų mėnesius kartu sudėjus. Žvelgiant į dvejų metų statistiką, matyti, kad ir žvėrims, ir vairuotojams pavojingiausi mėnesiai – gegužė, spalis, lapkritis.
„Klaipėdos regiono kelių“ direktoriaus pavaduotojas kelių priežiūrai Vytautas Gružas sako nepamenantis skaudžių eismo įvykių susidūrus su žvėrimis. „Kad ir kaip keista, rimtos avarijos (rimta aš laikau įskaitinę avariją, kada žmogus sužeistas ar, neduok Dieve, žuvo) mūsų regione, t. y. Klaipėdos apskrityje, aš neprisimenu. Visi įvykiai neįskaitiniai, vadinasi, tik apgadintas automobilis. Aiškinausi, kodėl taip yra: ir medžiotojų klausiau, ir regiono aprašymus nagrinėjau. Mūsų krašte dominuoja smulkūs žvėrys“, – dėsto V. Gružas. Tokiems gyvūnams, kaip stirna ar kitiems smulkiems žvėreliams, susidūrimas reiškia gyvenimo galą, o vairuotojas lieka sveikas, bet sutrikęs ir su apgadintu automobiliu. Kelininkas spėja, kad skausmingų pasekmių nepavyktų išvengti, jei Klaipėdos regione dominuotų briedžiai ar kiti stambesni gyvūnai.
Planuodami apsaugines priemones kelininkai visada prašo policijos informacijos. Jei tam tikrose vietose avarijos nuolat kartojasi, ten veda žvėrių takai, tenka imtis priemonių. Rengiant planus apsauginių priemonių įrengimą nulemia ir kelio judrumas. „Jeigu intensyvumas viename kelyje yra tūkstantis, o kitame – šimtas automobilių, kur didesnė avarijos tikimybė? Ten, kur tūkstantis.
Svarbiausi kriterijai yra pasikartojančios panašios avarijos ir eismo intensyvumas“, – aiškina kelių priežiūrai vadovaujantis V. Gružas. Tačiau sprendimai dėl susidūrimų su žvėrimis prevencijos priklauso ir nuo išskirtinių regiono savybių. „Klaipėdos regiono kelių“ žinioje esanti Neringa šiuo atžvilgiu ypatinga. Vienoje jos pusėje – jūra, o kitoje – Kuršių marios. „Žvėrys turi savo takus ir niekaip jų neužtversi. Arba gyvūnas nugaiš, jeigu negaus gėlo vandens į marias nuėjęs atsigerti, arba viską išlaužys ir nueis savo keliu. Užtat ten ir netveriamos tvoros“, – antrindamas Generalinės urėdijos atstovui sako V. Gružas.
Priklauso medžiotojams
Jei eismo įvykio nepavyko išvengti, apie kelyje nutrenktą gyvūną reikia pranešti policijai ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją apie susidūrimą su žvėrimi. „Pagal visus galiojančius nuostatus nutrenktas žvėris priklauso to medžioklės ploto būreliui. Visi miškai yra išskirstyti medžioklės plotų vienetams. Įvykus susidūrimui su žvėrimi policija privalo pranešti aplinkos apsaugos departamento agentūrai, o ji susisiekia su to ploto, kuriame įvyko susidūrimas, būreliu, – aiškina vyr. specialistas A. Masiokas. – Atvažiuoja kas nors iš medžiotojų, jie turi teisę paimti žvėrį. Jei mėsa dar tinkama vartoti, jie patys ją realizuoja.“
„Klaipėdos regiono kelių“ atstovas sako, kad avarijas patyrę žmonės ieško, kas atlygintų jų patirtą žalą, ir pasitaiko, jog kaltininkais laiko kelininkus. A. Masiokas vairuotojams gerų žinių neturi.
„Laukinis žvėris yra valstybės žvėris, o ji neatlygins už tokį atvejį. Jeigu dėl žioplumo, neatidumo arba tiesiog atsitiktinai vairuotojas nutrenkė žvėrį, tai pats yra savo žalos atlygintojas“, – sako V. Gružas.
Kelininkai rūpinasi apsauginiais aptvarais, daugiau tveria magistralinius kelius negu vietinės reikšmės. Tačiau tai nėra šimtaprocentinė apsauga. Gyvūnai vis tiek migruoja, jų nesuvaldysi, nenurodysi, kada ir kur jam bėgti.
Citata
Kai automobilis nedraustas papildomu draudimu, o įvykyje nenukenčia žmonės, apie susidūrimą dažnai nesužino nei policija, nei aplinkos apsaugos agentūros. Tokią prielaidą daro Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Kazlų Rūdos agentūros vedėjas Algimantas Paplauskas. Įvykus avarijai iš policijos gautos informacijos apie įvykį, kurio metu sužeistas arba žuvo žvėris, agentūra nustato, kokio medžioklės ploto naudotojams jis priklauso, ir įpareigoja medžiotojus tą gyvūną paimti.
„Aš manau, kad tai iš dalies ir sąžinės reikalas. Dažnai įvykis nepasiekia nei policijos, nei mūsų ausų, ypač kai automobilis nedraustas kasko draudimu ar prastesnės vertės“, – sako A. Paplauskas. Jis pastebėjo, kad policijos skambučio apie kelyje žuvusį žvėrį dažniausiai sulaukia vakare, tamsiu paros metu. Ar gyvūnas sužeistas, ar žuvęs, vairuotojui dera skambinti 112, o atvažiavę medžiotojai nutraukia gyvūno kančias arba paima jau nugaišusį žvėrį.
Dažniausiai išlekia stirnos
Ingrida Žaltauskaitė, vienos draudimo bendrovės atstovė, paklausta, ar gali privalomąjį draudimą turįs vairuotojas tikėtis žalos atlyginimo, komentavo: „Tikėtis gali, bet čia lygiai taip pat, kaip ir įvažiavus į duobę. Duobė valstybės arba savivaldybės. Važiavai, sugadinai automobilį, tai gali tikėtis, kad savivaldybė tau atlygins. Taip pat ir su gyvūnais. Kreipiesi į teismą, įrodinėji, ir kiekvienas toks atvejis nagrinėjamas atskirai.“
Pernai šalies draudimo rinkoje pasirodė naujovė: perkant metinį civilinės atsakomybės draudimą už 34 Lt galima įsigyti apsaugą nuo susidūrimo su gyvūnais. Tokiu atveju draudimas atlygina bet kokius automobilio, apdrausto kasko draudimu, nuostolius. Lietuvoje automobilių parkas yra ganėtinai pagyvenęs, ir, I. Žaltauskaitės teigimu, senesnių nei dešimties metų automobilių, ypač jei jie nėra prabangūs, savininkai nelinkę drausti kasko draudimu.
Žalų departamento direktorius Artūras Juodeikis nurodo, kad kelyje su gyvūnu susidūręs automobilio vairuotojas visais atvejais pirmiausia turi pranešti policijai, o po to – draudimui. Kasko draudimas kitais metais į tokią avariją patekusiam vairuotojui gali pabrangti, jei žala buvo labai ženkli, o privalomasis draudimas pabrangtų tuo atveju, jei dėl tokios avarijos su prašymu atlyginti nuostolius į draudikus kreiptųsi gyvūno savininkas.
Iš viso per 2012 m. draudimo bendrovė užregistravo per 1 000 susidūrimų su gyvūnais, patirta žala siekia 3,4 mln. litų. „Vien per šiuos metus iki vasario vidurio jau turime įregistravę daugiau nei 100 susidūrimų su gyvūnais atvejų. Už šias avarijas atlyginsime 250 tūkst. litų nuostolių. Vidutinė susidūrimo su gyvūnu kelyje žala privatiems klientams pernai siekė 2 600 litų“, – sako A. Juodeikis. Verslo subjektams po tokių susidūrimų žala kiek didesnė – 3 800 litų. Taip yra todėl, kad pasitaiko ir didesnių komercinių automobilių avarijų, o jų remontas kainuoja brangiau arba paties automobilio vertė didesnė.
Lietuvos keliuose dažniausiai avarijas sukelia stirnos – tokie susidūrimai sudaro net 44 % visų avarijų. Pavojingiausia, kai į kelią išeina briedžiai. Tokių avarijų ir nuostolis yra didžiausias (2012 m. dėl susidūrimo su briedžiu vidutinė išmoka siekė 7 800 litų). Rekordinė 2012 m. išmoka dėl avarijos su laukiniu gyvūnu buvo 56 tūkst. litų. Šios avarijos metu iššokęs briedis visiškai suniokojo apynaujį automobilį.
Dažnai partrenkiami ir šunys, bet tokių susidūrimų metu nuostolis siekia vidutiniškai 1 600 litų. Jei susiduriama su kiškiu, suremontuoti mašiną vidutiniškai atsieina 1 300 litų. Taip pat draudimas gauna pranešimų apie susidūrimus su šernais, lapėmis, katėmis ir paukščiais, rečiau – bebrais ar naminiais gyvūnais – karvėmis, ožkomis.