Įsigaliojo nauja Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo metodikos redakcija, tačiau dalis esminių pakeitimų priimti neatsižvelgus į medžiotojų ir miškininkų pateiktas pastabas. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD), vienijanti didžiąją dalį šalies medžiotojų, su patikslintu Metodikos pakeitimo projektu sutiko tik iš dalies ir viešai įvardijo problemas, kurios, jų vertinimu, kelia rimtų teisinių ir praktinių rizikų.
Pritarta tik daliai pakeitimų
LMŽD pritarė naujiems reikalavimams, susijusiems su prevencijos priemonių taikymu (Metodikos 18.6 ir 18.7 punktai), taip pat daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų žalos vertinimo tvarka (20 punktas). Šių nuostatų svarbą Draugija pabrėžia jau ne vienerius metus, aktyviai dalyvaudama diskusijose su žemdirbių bendruomene.
Tačiau didžiausias nepritarimas kilo dėl Metodikos 11.2 punkto pakeitimo ir su juo susijusių 40.1-40.3 punktų įvedimo, kuriems LMŽD prieštaravo tiek pirminio, tiek pakartotinio derinimo metu.
Prieštaringi 40.1 – 40.3 punktai
Pagal naująją redakciją, žala miškui nebūtų skaičiuojama ir neatlyginama, jeigu nustatoma, kad želdiniai ar žėliniai buvo pažeisti neapsaugoti apsaugos priemonėmis ar repelentais. Išimtis taikoma tik tuo atveju, jei arčiau nei 250 metrų nuo vertinamo sklypo yra ar buvo gyvūnų viliojimo vieta su natūralios kilmės masalu.
Dar daugiau klausimų kelia 40.2 punktas, numatantis galimybę įskaityti ir atlyginti ankstesnių metų žalą, remiantis ne senesniais kaip penkerių metų apžiūros aktais. Tokia nuostata iš esmės keičia iki šiol galiojusią praktiką ir atveria kelią žalos vertinimui už ilgesnį laikotarpį.
Žalos vertinimas per kelerius metus – praktiškai neįmanomas
Metodikos pakeitimo projekte siūloma, kad žala miškui būtų vertinama ne tik už einamuosius metus, bet per visą miško želdinių, žėlinių ar jaunuolynų augimo laiką. LMŽD tokią nuostatą vertina kaip neįgyvendinamą praktiškai.
Dar pirminio derinimo metu Valstybinių miškų urėdija pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pažeidimų, padarytų seniau nei prieš metus, neįmanoma tiksliai identifikuoti: nustatyti jų atsiradimo laiką, pobūdį, priežastį ar kilmę. Tokia situacija neišvengiamai sukurtų riziką tą pačią žalą skaičiuoti pakartotinai, o tai galėtų baigtis teisminiais ginčais.
Siekdama aiškumo, proporcingumo ir objektyvumo, LMŽD siūlė palikti galiojantį terminą – žalos vertinimą per vienerius metus.
Prieštaravimas Medžioklės įstatymui ir Civiliniam kodeksui
Šiuo metu galiojančiame Medžioklės įstatyme Nr. IX-966 nėra nuostatų, leidžiančių nustatyti žalą miškui vėliau nei prieš metus. Todėl naujoji Metodikos redakcija, išplečianti šį terminą, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui.
Be to, Metodika negali nei praplėsti, nei susiaurinti Medžioklės įstatymo reguliavimo. Apibendrinant, 11.2 punkto pakeitimas neatitinka Medžioklės įstatymo 18 straipsnio bei Civilinio kodekso, įskaitant 6.253 straipsnį, nuostatų.
LMŽD išskiria tris esminius argumentus:
- Metodika gali nustatyti tik žalos apskaičiavimo tvarką, bet ne jos atlyginimo sąlygas.
- Galimybė atlyginti už daug metų kauptą žalą skatina neveiklumą ir sudaro prielaidas piktnaudžiavimui.
- Civilinis kodeksas numato, kad žala gali būti neatlyginama, jei nukentėjęs asmuo laiku nepranešė apie akivaizdžią žalą.
Kodėl prieštaringas sprendimas buvo priimtas?
Pažymėtina, kad analogiški pasiūlymai dėl 11.2 punkto jau buvo svarstyti rengiant ankstesnę Metodikos redakciją. Jie buvo nagrinėti Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje, derinami su medžiotojų, savivaldybių ir žemdirbių atstovais, kurie šiems pakeitimams nepritarė.
Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl Aplinkos ministerija dar kartą inicijavo šį pakeitimą ir jį priėmė, ignoruodama tiek ekspertines, tiek socialinių partnerių rekomendacijas?
Šis sprendimas ne tik kelia teisinį neapibrėžtumą, bet ir didina riziką, kad ateityje žalos atlyginimo klausimai bus sprendžiami teismuose, o atsakomybės našta neproporcingai teks medžiotojų bendruomenei.