Visi mano kalbinti medžiotojai, pažįstantys kaunietį Algirdą Bruką, patikino, jog tai Žmogus iš didžiosios raidės. Neseniai 80-metį atšventęs, tik, deja, jau kelinti metai žvėrių takais nebeinantis, tačiau dar visai žvalus, jis pasitiko mane prie savo gražaus namo, esančio netoli Kauno medžiotojų ir žvejų sąjungos buveinės.
Vos prisėdome prie stalo pokalbiui būsimajai mano knygai „100 medžiotojų ir… medžioklė, medžioklė“, ponas Algirdas man įteikė savo sudarytą knygą „Medeinės takais“ – su autografu, kuriame įrašė mano indėlį į medžioklės kultūrą. Atsakiau savo pastarosiomis knygomis, tačiau esu giliai įsitikinęs, jog A. Bruko indėlis į medžioklės kultūrą nepalyginamai didesnis. Jo parengta knyga kupina informacijos apie medžioklę nuo senų senovės iki šiandienos, įspūdinga savo prasme ir dydžiu. O dar kaunietis yra knygos „Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje“ bendraautorius. Taip pat bendraautorius knygos „Didžioji Lietuvos medžioklės knyga“ I ir II dalys (2005 m). Jose yra parašęs skyrius: „Medžioklės istorija“, „Medžioklės tradicijos ir etika“, „Medžioklė mene“.
Marijampolėje 1936 metais gimęs A. Brukas tapo neeiliniu miškininku. Kaip šios profesijos atstovas, pradėjęs nuo žemiausių pareigų, net tapo miškotvarkos instituto direktoriumi, LR Miškų ministerijos sekretoriumi, LR Žemės ir miškų ūkio ministerijos viceministru. 2006 m. išėjo į pensiją. Daugelio straipsnių ir keliolikos knygų įvairiais miškų ūkio klausimais autorius. Labiausiai domėjosi ir tebesidomi Lietuvos miškų ir medžioklės ūkių istorija.
Medžiotoju tapo 1970 m. 1981–1993 m. buvo Kauno28 medžiotojų būrelio („Šališkių“ klubo) pirmininkas.Miškotvarkos įmonėje pradėjo medžioklėtvarkos darbus, Šališkių girininkijoje įkūrė medžioklėtvarkos bazę, organizavo įvairius eksperimentus.
1991–1994 ir 1998–2002 m.A. Brukas buvo LMŽD Kauno skyriaus pirmininkas. Per revoliucinių permainų metus užtikrino Kauno medžiotojų šaudyklos Zuikinėje ir kitų objektų išsaugojimą medžiotojų draugijai bei jų išplėtimą, įrengiant sportingoaikšteles.
Daug metų buvo Kauno medžiotojų sąjungos viceprezidentas. Daugelio medžiotojų draugijos renginių – parodų, konferencijų, medžioklės švenčių, vykusių Kaune, organizatorius. Vienas iš žurnalo „Medžiotojas ir medžioklė“ steigėjų.
1995 m. A. Brukui suteiktas LMŽD Garbės medžiotojo vardas, 1999 m. – Kauno medžiotojų sąjungos garbės medžiotojo vardas. 2011 m. LMŽD jį apdovanojo „Medeinės“ medaliu.
Visko, ką ponas Algirdas nuveikė medžioklės srityje, niekaip neišpasakosi… Itin šiltai A. Bruko 80-mečio proga žurnale „Miškai“ parašė Vytautas Ribikauskas.
Paprašytas papasakoti apie savo potyrius medžioklėje, apie patirtus nuotykius ir šiandienos medžioklę, Algirdas kalbėjo taip: „Emocijų liko gilių. Jaunystėje du pusmečius dirbau miškotvarkos ekspedicijose Sibire – Sajanų priekalnių miškuose ir natūralioje lygumų taigoje. Ten vienvamzdis šautuvėlis labai pravertė paįvairinant konservuotą maistą lengvai sumedžiojamomis jerubėmis. Pavyko nušauti ir pirmąjį kurtinį. Antrą kartą kurtinienos teko paragauti Lietuvoje. Nesubrakonieriavau, bet septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, galima sakyti, atėmiau iš lapės papjautą, bet dar šiltą jauniklę kurtinio patelę. Taksuojant Merkinės girininkijos miškus, užėjau ant besiruošiančios pietauti lapės, kuri, palikusi grobį, pabėgo. Tai pats įdomiausias radinys miške per visą netrumpą gyvenimą. Jis padėjo realiau vertinti plėšrūnų vaidmenį mūsų smulkiosios faunos nykimui ir neatsidurti vis gausėjančių egzaltuotų plėšrūnų globėjų gretose. Karelijoje sumedžiojau neeiliniais ragais pasipuošusį briedį. Tačiau safario medžioklėmis nesusižavėjau.
Manau, medžioklė keičiasi. Ateina naujų, aktyvių medžiotojų, savo pomėgiui skiriančių daug laiko. Pagerėjo ginklai, gražesnė tapo medžiotojų apranga. Daug kas gerėja, bet ir blogybių netrūksta. Labai svarbu atmosfera medžiotojų kolektyve, vadovo pavyzdys. Galima medžioklę paversti tik pagėrimu gamtos prieglobstyje, bet gali ji tapti ir puikia gamtos pažinimo mokykla. O medžiotojas gali išmokti ne tik pagerbti sumedžiotą žvėrį, bet geriau suvokti gamtoje vykstančius prieštaringus procesus, tapti tikru jos žinovu ir gerbėju, o ne platonišku dūsautoju.
Greičiausiai patys medžiotojai pernelyg medžioklę idealizuoja, o nemedžiojanti visuomenė pernelyg ją smerkia…O aš senstu, pasidariau itin sentimentalus. Jau nuo kokių 70 metų nebeliko noro sumedžioti žvėrį“.
Na, taip… Viskam savas laikas. Tačiau net neabejoju, kad ponui Algirdui, nors jis jau ir nebeina žvėrių takais, daug kartų sapnuosis medžioklė.
Kostas Slivskis
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.
