Pagal naujausią Aplinkos ministerijos parengtą Medžioklės taisyklių projektą, Lietuvoje artėja esminiai pokyčiai: nuo 2026–2027 metų medžioklės sezono liktų tik viena rūšis, kurios medžioklė būtų ribojama limitais – vilkai. Visi kiti šiuo metu limituojami kanopiniai žvėrys, tarp jų ir briedžiai, būtų įtraukti į nelimituojamų rūšių sąrašą.
Kaip nurodoma aplinkos viceministrės Airos Paliukėnaitės pasirašytame rašte, toks žingsnis grindžiamas augančia kanopinių žvėrių populiacija ir jų daroma žala miško ekosistemoms bei žemės ūkio pasėliams. Pasak ministerijos, kanopinių gausa jau peržengia leistinas poveikio gamtai ribas, tad būtina užtikrinti veiksmingesnį reguliavimą.
2025–2026 metų sezonas taptų paskutiniu, kai dar būtų ribojamas sumedžiojamų briedžių skaičius – paliekant tą patį, kaip ir iki šiol, 4300 individų limitą. Vėliau briedžiai būtų medžiojami be išankstinių kvotų, kaip ir kiti kanopiniai gyvūnai: taurieji elniai, stirnos.
Ministerija šį siūlymą grindžia medžioklės plotų naudotojų teikiamais apskaitos duomenimis. Remiantis jais, tauriųjų elnių populiacija Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus išaugo dvigubai – nuo 41 tūkst. 2017–2018 metų medžioklės sezonu iki net 85 tūkst. 2023–2024 metų sezonu. Todėl nuo 2024–2025 metų sezono šių žvėrių medžioklė jau yra neberibojama.
Tuo metu briedžių populiacija, pasak viceministrės, išlieka stabili – kasmet suskaičiuojama apie 18–19 tūkst. individų. Tačiau per sezoną sumedžiojama tik apie 2500 briedžių, o tai sudaro vos 65 proc. nustatyto limito. Tai dar vienas argumentas, kodėl ministerija mato pagrindą atsisakyti šios rūšies medžioklės kvotavimo.
Jei projektas bus patvirtintas, medžiotojų bendruomenės lauks naujas iššūkis – savarankiškai priimti sprendimus dėl žvėrių populiacijos reguliavimo, vertinant žvėrių daromą žalą ir ilgalaikį poveikį ekosistemoms. Tai reikštų ne tik didesnę atsakomybę, bet ir daugiau lankstumo valdant populiacijas pagal realias situacijas plotuose.
Tačiau yra ir kita nuomonė apie briedžių medžioklę ir populiacijos valdymą Fenoskandijoje – kalba VDU Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos vadovas dr. Artūras Kibiša.
Fenoskandija – tai geografinis ir geologinis regionas Šiaurės Europoje, apimantis Norvegiją, Švediją, Suomiją, Kolos pusiasalį bei Kareliją (šiaurinę Rusijos dalį). Šios teritorijos pasižymi bendru geologiniu pagrindu (vadinamuoju Fenoskandijos skydu – labai senomis, stabiliomis uolienomis) ir bendra ekologine istorija, kuri padėjo pagrindus stipriai gamtos apsaugos sistemai.
Vienas ryškiausių šio regiono laukinės faunos simbolių – briedis (Alces alces). Nuo XX a. vidurio Fenoskandijos šalyse vykdoma nuosekli briedžių populiacijos stebėsena ir taikoma griežtai limituota medžioklė. Kiekviena valstybė nustato kvotas, taiko leidimų sistemas bei valstybiniu arba regioniniu lygmeniu reglamentuoja sumedžiojamų gyvūnų skaičių, siekdama užtikrinti tvarų išteklių naudojimą.
Norvegija
Medžioklė vykdoma pagal leidimus (kvotas), kurie nustatomi kiekvienoje savivaldybėje (komūnoje). Kiekviename leidime nurodoma gyvūno lytis, skaičius ir sumedžiojimo terminas. 2024–2025 m. medžioklės sezonui buvo nustatytas 26 000 briedžių limitas. Šiuo metu žiemos sezonu Norvegijoje gyvena apie 90 000–120 000 briedžių.
Švedija
Medžioklė organizuojama pagal regioninius medžioklės planus (Älgskötselområden). Limitai nustatomi bendradarbiaujant su regioninėmis medžiotojų tarybomis (Älgförvaltningsgrupper), kurios sprendžia, kiek ir kokių gyvūnų galima sumedžioti, kad būtų išlaikyta tinkama lytinė ir amžiaus struktūra. Švedijoje kasmet sumedžiojama apie 80 000–90 000 briedžių, o bendra apskaičiuota populiacija siekia apie 300 000 individų.
Suomija
Kvotos nustatomos Laukinių gyvūnų valdymo komisijų (Riistakeskus) kiekvienam regionui atskirai. Suomijoje siekiama palaikyti apie 85 000 individų žiemos populiaciją, todėl kiekvienam sezonui nustatoma tiksli kvota. 2023 m. buvo išduota leidimų sumedžioti 30 000 briedžių.
Kolos pusiasalis ir Karelija (Rusija)
Taikoma licencinė medžioklės sistema, tačiau kontrolė laikoma silpnesne nei Skandinavijos šalyse. Tikslių duomenų trūksta, tačiau manoma, kad regione gyvena daugiau nei 40 000 briedžių.
Šių šalių patirtis rodo, kad atsakinga, valstybės remiama ir moksliškai pagrįsta medžioklė gali užtikrinti tiek gamtos išteklių išsaugojimą, tiek kultūrinio ryšio su gamta tęstinumą. Kvotų, apskaitos, stebėsenos ir bendradarbiavimo sistemos leidžia palaikyti sveiką ir gyvybingą briedžių populiaciją net tada, kai tenka reaguoti į jų skaičiaus mažėjimo signalus ar kitus ekologinius pokyčius.
Ši patirtis gali būti pavyzdys šalims, kuriose briedžių apskaita nevykdoma nuosekliai, o sprendimai priimami be objektyvių duomenų. Nežinojimas – tiesiausias kelias į permedžiojimą ir rūšies silpnėjimą.
Pavyzdžiui, kai kuriose Norvegijos vietovėse per pastaruosius kelerius metus briedžių skaičius sumažėjo apie 17 proc. Tai signalas, kad net įprastos ir gausios rūšys gali susidurti su pavojais: švelnėjančiomis žiemomis, plėšrūnų skaičiaus augimu ir žmogaus veiklos poveikiu.
Valstybės šių pokyčių nestebi pasyviai. Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje briedžiai kasmet skaičiuojami, fiksuojami jų paplitimo, amžiaus ir struktūros duomenys. Šie skaičiai tampa pagrindu nustatant, kiek gyvūnų galima sumedžioti, kad gamta išliktų stabili ir gyvybinga.
Kodėl reikalingos kvotos?
Medžioklės kvotos – tai ne draudimai, o apsauginiai mechanizmai. Jos leidžia naudotis gamtos ištekliais taip, kad būtų užtikrinta jų ilgalaikė išlikimo galimybė. Šiaurės šalys turi aiškias taisykles: leidimų skaičius nustatomas ne spėlionių būdu, bet pagal realią situaciją.
Norvegijoje savivaldybės pačios atsakingos už leidimų išdavimą, remiasi vietiniais stebėjimais, vertina gyvūnų populiaciją, jos struktūrą, ar netrūksta patelių. Švedijoje ir Suomijoje veikia regioninės tarybos, bendradarbiaujančios su miškininkais, mokslininkais ir medžiotojais. Visi siekia bendro tikslo – kad po medžioklės sezono gamtoje liktų pakankamai gyvūnų.
Šių šalių praktika parodo svarbią tiesą: kai valstybė rūpinasi gamta, ji rūpinasi ir savo žmonėmis. Limitai, stebėsena ir atsakingas požiūris leidžia gyventi šalia gamtos, ją pažinti ir kartu išsaugoti. Toks kelias galėtų būti sektinas ir toms šalims, kur medžioklės sprendimai vis dar priimami be pakankamų duomenų ar silpnos apskaitos pagrindu. Jei norime, kad briedžiai ir toliau gyventų mūsų miškuose net ir po dešimtmečių, turime žinoti, kiek jų turime – ir palikti pakankamai tiems, kurie dar tik gims.