Kodėl būtina kontroliuoti vilkų populiaciją Lietuvoje: kelio atgal jau nebėra

Diskutuojant apie vilkų medžioklę Lietuvoje visuomet kyla nesutarimų – vieni ragina griežčiau saugoti šiuos plėšrūnus, kiti pabrėžia būtinybę reguliuoti jų populiaciją. Vilkų medžiotojas ir tinklaraštininkas Deividas Staponkus teigia, kad kraštutinumai čia gali būti žalingi, o sprendimus reikėtų grįsti ne vien emocijomis, bet ir realiais gamtos procesais.

Vilkai kelia grėsmę kitoms rūšims

Vilkų populiacijos mastas Lietuvoje vertinamas pagal genetinius tyrimus, tačiau, kaip teigia medžiotojas, tai nėra visiškai tikslūs duomenys, pagal kuriuos galima suskaičiuoti kiekvieną šalies miškuose lakstantį individą. „Realiai niekas 100 procentų negali pasakyti, kiek Lietuvoje yra vilkų. Sumedžiojus vilką privaloma paimti jo raumens mėginį; jeigu tai vyresnė nei dvejų metų patelė, dar reikia surasti gimdą, nes pagal gimdą mokslininkai sprendžia, ar ji turėjo palikuonių, kiek jų buvo <…>.

Bet jeigu kokios nors šeimos atstovo medžiotojai nesumedžiojo tais metais, tai niekas ir nežino, kad egzistuoja dar viena šeima“, – aiškina jis ir pabrėžia, kad nors vilkų suskaičiuoti tiksliai neįmanoma, aišku viena – jų Lietuvoje turime užtektinai.

„Kažkuriais metais buvo duoti maži vilkų sumedžiojimo limitai; kiek pamenu, 2011–2012 metų medžioklės sezonui buvo skirtas tik 5 vilkų sumedžiojimo limitas. Problema, kai žmonės sugalvoja, kad saugo vieną rūšį, bet pamiršta, jog gamtoje vienos rūšies nebūna, be to, ji sąveikauja su kitomis rūšimis. Tada susiklostė taip, kad pradėjome smarkiai saugoti vilkus, bet pamiršome, jog dar yra kanopiniai žvėrys, jų jaunikliai ir kiti gyvūnai. Kraštutinumai niekada prie gero neveda. Turi būti aukso viduriukas ir balansas“, – sako D. Staponkus.

Pasak medžiotojo, šie plėšrūs gyvūnai neretai pasirenka lengviausią grobį – žvėrių jauniklius. Tai, anot pašnekovo, turi tiesioginę įtaką populiacijų išlikimui ir jų dydžiui.

„Anksčiau matydavome stirnų su dviem jaunikliais ar bent jau su vienu, dabar apskritai stirnų plotuose sumažėję, o jauniklių tiesiog nematai. Tas pats kalbant ir apie šerniukus, briedžiukus, elniukus. Nežinau, kodėl visi galvoja, čia tikriausiai iš tų senų pasakų, kad vilkas yra miško sanitaras, – nė velnio: jis ėda tai, ką lengviausia pagauti. O lengviausia pagauti jauniklius, tad juos pirmus ir surenka.

Beje, pats turiu patirties – pas mane pavasarį pradėjo vaikščioti šernė su 13 šerniukų, o iki rudens liko tik su 2. Matydavau, kaip periodiškai jie kažkur vis dingdavo“, – pastebi medžiotojas. Pasiteiravus, ar nėra taip, kad gamta pati gali reguliuoti gyvūnų populiacijas, D. Staponkus pabrėžia: natūralios atrankos mechanizmai Lietuvoje neveikia taip, kaip galėtų veikti didelėse teritorijose, pavyzdžiui, Sibire.

„Manau, gamta tikrai galėtų reguliuoti pati, jeigu Lietuva nebūtų tokia dydžio, kokia yra dabar, ir taip tankiai apgyvendinta kaip šiuo metu. Jeigu tai būtų, tarkim, Sibiras, tai taip, susireguliuotų, nes plotas didžiulis. Bet pas mus ir žmonių, ir žvėrių koncentracija ganėtinai didelė, todėl turime rinktis – arba mes kontroliuojame žvėrių populiaciją, arba susidedame savo daiktus į lagaminus ir visi išvažiuojame gyventi į Latviją, paliekame čia gamtą vieną tvarkyti savo klausimus. Kelio atgal jau nebėra“, – konstatuoja jis.

Balanso paieškos ir konfliktai su ūkininkais

Pasak pašnekovo, vilkas, kaip ir žmogus, renkasi lengvesnį kelią, todėl gali užpulti ne tik silpnesnius miško gyvūnus, bet ir avis ar šunis, jeigu šių pasitaiko šalia miško.

„Vilkas, jeigu turi galimybę nebėgti paskui elnią 20 km, pasipjauti avį, tai jis taip ir padarys. Lygiai taip pat nueis ir pasiims šunį, jeigu tik galės. Visi, kaip ir žmonės, ieško lengvesnių kelių. Aišku, kad jie pjauna ūkininkų gyvulius, bet reikia suprasti, kad tie gyvuliai yra prie miško: jeigu tau padeda ant stalo saldainį, ranka vis tiek tiesia jį paimti“, – pastebi D. Staponkus.

Sutikti miške vilką daugeliui vis dar atrodo įspūdinga ir kad tai pasitaiko retai, bet medžiotojas pabrėžia, kad tokių atvejų daugėja, o istorijos apie žmones užpuolusius vilkus nėra vien praeities reliktas.

„Lenkijoje yra buvęs atvejis – sudraskė senolį, šešiasdešimt ketverių metų vyro palaikai buvo rasti 2023 metų sausio 5 dieną. Kai buvo aptiktas šis baisus radinys, į įvykio vietą iškviesta policija ir prokuratūra. Vaizdas atrodė siaubingas. Vietos žiniasklaidos teigimu, lavonas buvo praktiškai suėstas… Yra tų atvejų. Prisiminkite pokario metą – žmonės vykdami su arkliais gabendavosi fakelus. Ir mano močiutė pasakodavo, kad vilkai sekdavo vežimus su žmonėmis ir tik laukdavo progų… Vilkas yra laukinis žvėris, plėšrūnas, tai visaip gali būti.

2025 m. liepos 30 d. Nyderlandų Utrechto provincijoje užfiksuotas incidentas, kai vilkas užpuolė šešerių metų vaiką, šis patyrė kūno sužalojimų… Ten žalieji labai stoja prieš vilkų medžioklę – tas vilkas jau buvo apkandžiojęs moterį, papjovęs kelis šunis, o jie vis tiek sakė, kad viskas čia gerai. Galiausiai užpuolė vaiką, šis patyrė sužalojimų, bet laimingai baigėsi. Dabar bandys tą vilką sumedžioti. Kad nebūtų tokių situacijų, reikia viską daryti savu laiku.

<…>. Be to, jeigu medžiotojai nemedžiotų, tai keliuose būtų gerokai daugiau eismo įvykių ir žuvusių tiek žvėrių, tiek žmonių“, – pabrėžia D. Staponkus, paklaustas, ar reali grėsmė dėl augančios vilkų populiacijos kyla tik naminiams gyvūnams ir gyvuliams, ar vis dėlto ir žmonėms.

Pasiteiravus, ar nėra kitokių kelių kontroliuoti vilkų populiacijos, jis prisimena liūdną kitų šalių patirtį – Europoje, šiaurės Italijoje, galiojęs draudimas medžioti vilkus paskatino ūkininkus imtis savavališkų priemonių.

„Žinote, ką padarė ūkininkai? Jie pradėjo nuodyti vilkus. O tie nuodai nelieka viename individe. Nunuodijo vilką – atskrido plėšrių paukščių, palesė to vilko ir nudvėsė. Taigi be medžioklės, nežinau, ar yra geresnių variantų, nes kitu atveju prasideda kraštutinumai ir savivalė, o to, manau, tikrai niekas nenori.

<…>. Esame vieni iš geresnių Europoje pagal reguliaciją, bet periodais – penkerius metus gerai, paskui penkerius metus kas nors sugalvoja ką nors labai saugoti, tada vėl kyla banga.

<…>. Reikia balanso, o balansas atsiranda diskutuojant ir argumentuojant“, – tikina medžiotojas.