Taurieji elniai (Cervus elaphus L.) yra intensyviausiai reintrodukuota laukinių kanopinių rūšis. Ši praktika taip pat apima gyvūnų perkėlimą iš vienos populiacijos į kitą. Yra daug veiksnių, kurie lemia tauriųjų elnių populiacijų mažėjimą ar net išnykimą skirtingose Europos valstybėse net ir šiais laikais, pradedant nuo pernelyg intensyvios medžioklės ir baigiant buveinių nykimu bei fragmentacija (pvz., dėl miškų kirtimo ir medienos ruošos, karo, intensyvios žemdirbystės, urbanizacijos, transporto infrastruktūros plėtros). Dėl to taurieji elniai dažnai paleidžiami į laisvę siekiant pagausinti populiacijas, paįvairinti medžiojamųjų gyvūnų fauną arba praturtinti vietinių populiacijų genetinę įvairovę.
Tauriųjų elnių perkėlimas ir išleidimas į laisvę pastaraisiais metais tampa vis dažnesne praktika. Tačiau gyvūno paleidimas – tai tik proceso pradžia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip taurieji elniai elgiasi po išleidimo, kokiame plote apsigyvena ir kaip greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Šiems klausimams atsakyti tauriesiems elniams buvome uždėję GPS sekimo antkaklius, kurie leido tiksliai stebėti jų judėjimą ir naudojamus plotus po išleidimo. Tyrimas buvo vykdomas vienerius metus.
Mūsų tyrimo metu taurieji elniai buvo išleidžiami trimis skirtingais būdais, leidžiančiais palyginti jų elgseną ir judėjimo plotus.
Trys tauriųjų elnių išleidimo būdai:
(A1) Minkštasis išleidimo būdas – taurieji elniai išleidžiami į laisvę iš aptvaro į teritoriją šalia to paties aptvaro, kai dalis bandos elnių paliekama aptvare
Šiuo atveju aptvaruose auginti taurieji elniai išleidžiami į laisvę, tiesiog atidarant aptvaro vartus, tačiau elniai neišvaromi – jiems paliekama galimybė patiems rasti išėjimą ir išeiti į laisvę jiems tinkamu metu. Šis metodas laikomas labiausiai „švelniu“ gyvūno atžvilgiu ir dažnai taikomas, siekiant sumažinti stresą bei staigius elgsenos pokyčius.
(A2) Kietasis išleidimo būdas – aptvare auginti taurieji elniai išleidžiami į laisvę, juos pervežant ir paleidžiant į naujas teritorijas
Šiuo būdu taurieji elniai, anksčiau gyvenę aptvaruose, yra sugaunami, pervežami į paleidimo vietą ir tą pačią dieną paleidžiami į laisvę. Šiuo atveju adaptacijos laikotarpio naujoje teritorijoje nėra – gyvūnas iš karto susiduria su visiškai nauja aplinka. Tai greitas, bet elniui didesnį stresą sukeliantis metodas.
(B) Laisvėje gyvenantys taurieji elniai, kurie buvo sugauti, pažymėti antkakliais ir nedelsiant paleisti į laisvę sugavimo vietoje.
Trečiasis būdas iš esmės skiriasi nuo pirmųjų dviejų. Šis būdas buvo pasirinktas tam, kad būtų galima palyginti aptvare augintų ir į laisvę išleistų elnių elgseną su natūralios kilmės, savo teritorijoje gyvenančių, elnių judėjimu. Taurieji elniai gaudomi jų gyvenamojoje vietoje, naudojant gyvagaudžius spąstus. Po sugavimo, gyvūnams uždedami GPS antkakliai ir jie paleidžiami atgal į laisvę toje pačioje teritorijoje. Tai mažiausiai su buveinės keitimu susijęs metodas, tačiau trumpalaikis stresas sugavimo metu išlieka.
Ką parodė GPS duomenys apie elnių užimamus plotus?
Duomenų analizei taikytas Kernel Density užimamos teritorijos apskaičiavimo metodas. Naudotas 95 % izopleto (teritorijos, apjungtos kontūrine linija, kurioje gyvūno erdvės naudojimo tikimybė yra vienoda ir kuri apima tam tikrą procentą viso naudojimo) plotas. Pavyzdyje (pav. 1) pateiktas individo (GPS ID Nr. 215227) užimamos teritorijos izopletas, čia atmesta teritorija (pakraščiai), kurios naudojimo tikimybė yra mažiau nei 5 %.
Kietuoju būdu (A2) išleisti taurieji elniai po paleidimo vidutiniškai gyveno ~ 400–500 ha plote. Minkštuoju būdu (A1) išleisti elniai, vienerius metus laikyti prisitaikymui skirtame aptvare, naudojosi labai panašaus dydžio teritorija – ~ 350–450 ha. Laukiniai taurieji elniai pagauti ir nedelsiant paleisti į laisvę, toje pačioje teritorijoje (B) gyveno tris kartus didesniuose plotuose ~ 1500–1600 ha.
Tai reiškia, kad pirmaisiais metais po išleidimo į laisvę, naudojant minkštąjį ir kietąjį išleidimo būdus, gautas beveik identiškas užimamas plotas.
Ką tai reiškia praktiškai?
Dažnai manoma, kad ilga adaptacija aptvare (esančiame būsimoje išleidimo vietoje) padeda elnius geriau „pririšti“ prie vietos, tačiau GPS duomenys atskleidė, jog realaus skirtumo tarp minkštojo (A1) ir kietojo (A2) išleidimo nėra. Abiem atvejais taurieji elniai po paleidimo apsistojo labai panašaus dydžio plotuose. Mažiausias nustatytas užimamas plotas (priklausomai nuo atskiro individo būdo bruožų) abiem atvejais siekė apie 300–500 ha, o didžiausias – apie 1400–1700 ha. Tuo tarpu laukinės kilmės elniai naudojo gerokai didesnes teritorijas: jų mažiausias užimamas plotas buvo panašus – apie 400–500 ha, tačiau didžiausias siekė net 2800–3000 ha.
Minkštasis paleidimo būdas (A1) reikalauja didelių papildomų išlaidų: reikia įrengti ir prižiūrėti elnių prisitaikymui skirtą aptvarą, užtikrinti papildomą maitinimą ir girdymą, skirti laiką ir žmogiškuosius resursus kasdienei priežiūrai.
Išleidžiant elnius kietuoju būdu (A2), išlaidų skirtų elnių priežiūrai ir aptvaro įrengimui nėra, todėl galima teigti, jog kietasis išleidimo būdas yra ekonomiškai palankesnis sprendimas, leidžiantis pasiekti tą patį biologinį rezultatą su gerokai mažesnėmis sąnaudomis. Šie duomenys taip pat parodė, kad aptvaruose auginti taurieji elniai po išleidimo išlieka sėslesni ir apsiriboja mažesniais plotais, tikėtina, dėl jiems įprasto riboto gyvenamo ploto aptvaruose, kai ir erdvė, ir maistas buvo aiškiai apibrėžti.
- (B) Laisvėje gyvenantys taurieji elniai, kurie buvo sugauti, pažymėti antkakliais ir nedelsiant paleisti į laisvę sugavimo vietoje, pasižymėjo didžiausiu vidutiniu naudojamu plotu. Tai rodo, kad laukiniai elniai, paleisti netrukus po sugavimo, aktyviau juda ir užima gerokai didesnius plotus nei aptvare auginti ir paleisti tiek A1, tiek A2 būdais
- (A2) Kietuoju būdu išleisti elniai taip pat naudojo gana didelius plotus, tačiau jų judėjimas buvo labiau nevienodas – tikėtina, nulemtas individualių būdo bruožų – dalis individų klajojo plačiai, kiti apsistojo santykinai nedidelėse teritorijose.
- (A1) Minkštuoju būdu išleisti elniai, dažniausiai naudojo mažesnius ir stabilesnius plotus, greičiau „prisirišdami“ prie tos teritorijos, kurioje buvo laikomi prisitaikymo periodu.
Nors statistinė analizė neparodė reikšmingų skirtumų tarp grupių (p > 0,05), biologinės ir praktinės tendencijos yra aiškios ir svarbios tauriųjų elnių valdymui natūralioje aplinkoje.
Ką tai reiškia praktiškai?
GPS tyrimai parodė, kad išleidimo būdas turi įtakos tam, per kokį laikotarpį ir kokiame plote taurusis elnias įsitvirtina. Minkštasis išleidimas skatina sėslumą ir stabilesnį teritorijos naudojimą, o gyvūno perkėlimas į naują buveinę, be prisitaikymo periodo, dažniau lemia didesnį judrumą ir klajones.
Visgi reikšmingiausias rodiklis, kuris išsiskyrė tyrimo metu, buvo gyvūno kilmė. Laukiniai elniai, pažymėti GPS siųstuvais, užėmė ženkliai didesnį plotą, o aptvaruose auginti individai pasižymėjo gerokai didesniu sėslumu.
Medžiotojams šie duomenys svarbūs, planuojant populiacijų valdymą, atrankinę medžioklę bei tokius atvejus, kuomet kyla klausimas, ar norint praturtinti vietines populiacijas genetiškai turtingesniais individais, atsivežti elniai išmigruos ar įsitvirtins tame pačiame medžioklės ploto vienete, kuriame buvo paleisti.
Autoriai: Artūras Kibiša, Matas Gulgys, Reneta Špinkytė, Kastytis Šimkevičius