Praleisti ir pereiti į turinį Skip to sidebar Skip to footer

Istorijos su kiškiais

Turinys:

Vos švinta. Diena bus saulėta. Iš vakaro nulijo, tad oras skaidrus, tikrai itin tiks fotografijai. Čiumpu fototechniką, krentu į mašiną ir netrukus jau važiuoju vadinamuoju vokiečio keliu.

Tas pavadinimas atsirado, kai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, rusai jau žygiavo per mūsų kraštą, per Žemaitiją, vydami vokiečius. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Rimučių (Plungės r.) vienkiemyje prisiglaudė vokietis, bėgęs nuo nelaisvės. Buvo eilinis, niekam neužkliuvo ir pas tuos kaimo žmones dirbo įvairiausius darbus tiesiog už pavalgymą. Nebėra nei to namo, nei tenykščių gyventojų, pasimirė ir tas vokietis, o keliuko pavadinimas liko. Ir dar prie pat esantis miškas pavadintas Vokiečio vardu.

Autoriaus nuotrauka

Mėgsta tą mišką žvėrys. Jau pusšimtis metų, kai medžioju, tad per tą mišką ar greta jo daugybę kartų eita ir eita. 

Kai išsikeliu į rytinę fotografijos iškylą, pirmiausiai pro tą mišką vokiečio keleliu ir važiuoju. Ten šonuose pievos, dirbamos žemės, visada žvėrį pamatysi. Jau žinau – net kokį. Bemaž visada tai būna kiškis. Tiesa, dabar, kai  mūsų medžioklės plotuose įkurdinome danielius, gali ir tų gražuolių bandą pamatyti. Ir pirmasis danielius, kai jau leido juos medžioti, būtent tame miške krito.

Na taip, pirmiausiai kiškį ir pamačiau. Nebėra jų tiek, kiek būdavo prieš keliasdešimt metų. Tą vargšą kiškelį visi taikosi sučiupti, net gandras užsižiopsojusį ar kokį jauną, žiūrėk, jau trinktelėjo galingu snapu ir tempia į gandralizdį savo vaikams. Aš jau nekalbu apie lapes, lūšis, vilkus.

Pradaręs mašinos langą, fotografuoju tą kiškį, vis norėdamas, kad jis kokį šuolį padarytų ar skuostų išilgai lauko. O tas papozavo pritūpęs, o kai pradariau dureles pasistatyti stovą aparatui, nurūko užpakalį atsukęs… Geros fotografijos nepadariau.

Neskubėdamas sėdu į mašiną. Užplūdo mintys apie kiškių medžiokles. Prieš tuos penkiasdešimt metų jų buvo gerokai daugiau nei dabar. Būdavo, bene kiekvienas iš medžioklės parsinešdavo kiškį, o neretai ir po kelis. Pavargusias kojas su kiškio taukais patrini ir jos tampa kaip jaunikaičio.

Ko gero, jauni medžiotojai nė nežino, jog buvo laikas, kai tik du kiškius leisdavo sumedžioti. Nuvažiavau į kiškių medžioklę pas mažeikiškius. Medžiotojai išsirikiavę, kai kurie su gaidukiniais lygiavamzdžiais šautuvais, buvo ir su 16 kalibro. Vienam pagyvenusiam medžiotojui į atvirą šovinyną įdėti du šoviniai. Paklausiau, kodėl tik du šovinius teturi, tai atsakė, jog du kiškius tegalima sumedžioti. Ir ką jūs manote – du ir sumedžiojo. Ir dar, pasirodo, į kiškius šaudė tik po pietų, kad nereikėtų visą dieną kuprinėje nešioti. Tada nebuvo jokių džipų, pėstute miškais, laukais traukdavome po keliasdešimt kilometrų.

Autoriaus nuotrauka

Sykį medžiojome ne taip toli, gal už penkių kilometrų nuo Kantaučių bažnytkaimio. Žiema. Buvo gal 15 laipsnių šalčio. Buvau varovas. Jų tada nesamdydavome, išsiskaičiuodavome pirmais antrais ir eilės tvarka klampodavome po miškus.  Paskutinis varymas. Man teko eiti pro bebryną. Pagalvojau, kurių velnių eisiu aplink, juk ledas storas, neįlūšiu. Jau baigiau pereiti bebryną, tik triokšt ledas, o aš iki pažastų vandenyje… Mečiau šautuvą krantan, sugriebiau kažkokį krūmą ir prisitraukdamas išsiropščiau ant kranto.

Ką darysi, išsirengiau, gręžiu rūbus, tik žiūriu – kiškis strykt iš po to krūmo ir skuodžia tolyn nuo manęs. Beliko nusikeikti.

Kol su medžioklių draugais parsiradome į kaimą, mano rūbai jau lediniai. Užėjome į parduotuvę. Ten buvo pardavėjas Trumpickas, kuris visada laukdavo, kada pareis medžiotojai. Su draugu Alfonsu gana spėriai sutvarkėme stipriosios buteliuką, dar namo parvažiavę su juo pratęsėme… Kad nors būčiau čiaudėjęs…

Vienais metais, apie 1980 – uosius, buvo daug sniego, bėgančio kiškio tik ausys kyšodavo. Varymas. Žiūriu – skęsdamas sniege, atliuoksėjo kiškis ir sustojo už kokių trisdešimt metrų. Tik ausys kyšo. Pagalvojau, jog šūvį padarysiu žemiau, klius galvon. Pykšt! Kiškis pradingo. Po varymo priėjau pažiūrėti, kur tas kiškis guli. Atėjau į tą vietą, pasirodo, kiškis buvo už kelmo, į kurį susmigo šratai. Sniego daug, tad to kelmo ir neįžiūrėjau.

Autoriaus nuotrauka

O kartą buvo juokelio! Į kiškį paleidome septyniolika šūvių, dar jį vijosi skalikas, o kiškis šmurkšt į prisnigusį pralaidos vamzdį ir dingo iš akių. Susirinkę vis žiūrim į tą skylę – kiškio nematyti. Sniego pripustytas bemaž visas vamzdis. Šuo į jį nelenda. Kraujo nematyti, tad nusprendėme, kad kiškiui nekliuvo.

Tą pačią dieną Juozas patiesė kiškį. Susirinkome krūvon. Paėmęs už ausų, jį pakėlė iki krūtinės ir sako: pylėt septyniolika šūvių ir nepataikėt, o aš vienu šūveliu turėsiu ir kiškienos kepsnį, ir taukų. Tuo metu kiškis užpakalinėm kojom trinkt Juozui krūtinėn, išsprūdo ir nėrė miškan. Nebespėjo Juozas nė šūvio paleisti.

Taip, tikrai sumažėjo kiškių. Galima porinti, jog padaugėjo plėšrūnų, bet yra dar vienas niuansas – besniegės ir šlapios žiemos, drėgnas ruduo, dėl to kiškių esą mažėja. Dar yra viena bėda – ūkininkai paprastai pievas šienauja sukdami savo techniką apie lauką. Kiškeliai, stirniukai susispaudžia viduryje lauko, juos sutraiško pjaunamoji… Ne kartą apie tai rašiau. Juk, regis, taip paprasta, kad Aplinkos ministerija priimtų nutarimą, jog būtina pradėti pjauti nuo vidurio lauko, – kiškiai, stirnos, visa pievose esanti gyvastis pasitrauks į mišką. Nevykdysi nutarimo – bus bauda. Vieną kitą nubaus, pjaus nuo vidurio lauko ir išgelbės ne vieną gyvūną

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 4.2 / 5. Balsavo: 14

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

2 Komentarų

  • Edv.
    Parašė 2020.06.12 nuo 11:38

    Puikus straipsnis,o su tuo reikalu del sienavimo,kulimo,kukuruzu pjovimo,kad pradet nuo vidurio lauko tai anksciau buvo,gal ir dabar yra,tik kaip rekomendacija,bet kad nors kuris ministras tai priskirtu istatymui ,tai tikrai butu liuks,o tai kiekvienais metais vis ta medziokles istatyma taisokoreguoja, bet sito niekur neitraukia.O tarp kitko,kur ziuri musu ,,gamtosaugos aktyvistai” ? Va tokiam reikale kazkodel nepasireiskia,tai ir parodo koki supratima jie apie gamta turi.

    11
  • Arturas
    Parašė 2020.06.12 nuo 10:23

    Puikus straipsnis. Gerai skaitosi. Tik, noriu biški paprieštarauti. Nėra jau taip blogai su tais kiškeliais. Bent jau pas mus pastebimas žymus pagausėjimas. Aišku, nepalyginsi su 80-taisiais, kai iš kiekvieno arimo kildavo po keliolika, bet… Atsigauna. Kiekvieną rytmetį ožiaudamas matau po 6-7.

Palikti komentarą

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą