Elektroninis medžioklės lapas – Medžiotojų kontrolei didinti

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija 2024 m. liepos 12 d. el. paštu gavo raštą Nr. 24-11896 ,,Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo” pakeitimo“ projekto, kuris 2024 m. liepos 25 d. buvo aptartas LR aplinkos ministerijos Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje ir jam buvo nepritarta.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija vienija ir atstovauja daugiau kaip per 20 tūkst. asocijuotų narių, pagal kompetenciją išnagrinėjo pateiktą projektą, kuriam nepritaria bei turi pastabų.

Konstatuojame, jog projekte siūlomi pakeitimai yra skuboti ir teikiami neatlikus net minimaliausios teisinės ir faktinės jų galimų pasekmių analizės pagrįstumo bei proporcingumo požiūriu. Projekto nuostatomis siūloma suteikti teisinį pagrindą nuotolinei medžioklės kontrolei realiu laiku, kuri tikslingai „suintensyvintų“ patikrinimų medžioklės metu skaičių bet medžiotojams nepalengvintų medžioklės administravimo procesų.

Medžiotojus vienijančios asociacijos sumoka valstybės biudžetui už teisę sumedžioti savo nuožiūra nustatytą gyvūnų skaičių, todėl pagrindo šią konstituciniu asociacijų laisvės principu grindžiamos pareigos vykdymą papildomai kontroliuoti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nėra aišku, kaip šie didelį teisinį neapibrėžtumą lemiantys siūlymai prisidės prie projekte minimo tikslo – sumažinti korupciją įgyvendinimo.

Draugijos nuomone, projekto rengėjai turėtų aiškiai ir atvirai deklaruoti projektu siekiamus legalizuoti veiksmus medžioklės dokumentacijos skaitmenizavimo srityje, o ne desperatiškai rūpintis medžiotojų kontrole.

Pagrindinės įžvalgos (santrauka):

• Europoje retai kur rasime tokį dokumentą kaip medžioklės lapas, jau nekalbant apie – elektroninę medžioklės sistemą. Kai kur net medžiotojo bilieto nėra, tik leidimas ginklui.
• Yra šalių, kurių medžiotojai veda popierinę apskaitos knygą/žurnalą, pildo medžioklės dalyvių sąrašą arba tam tikrais atvejais pildo laisvos formos aktus. Pavyzdžiui, kaimynai Lenkai veda įrašų knygą/žurnalą, Estai pildo medžioklės dalyvių sąrašą, o Latviai, tam tikrais atvejais, pildo akto formos popierinį dokumentą, o elektroniniu formatu registruoja tik sumedžiotus laimikius bet ne medžiotojų registravimą į medžioklę.
• Tose šalyse kur medžioklės laimikio registravimui taikomos e-sistemos, daugeliu atveju, jas administruoja medžiotojus vienijančios ir atstovaujančios organizacijos, kurios ir finansuoja e-sistemų palaikymą (metams 1-3 Eur. nuo vieno medžiotojo), bet ne VALSTYBĖS institucija. Tokiais atvejais, sumedžiotų žvėrių statistika ir duomenys geranoriškai būna perduodami valstybei, dažniausiai kartą metuose ir pasibaigus medžioklės sezonui, kad valstybė žinotų apie laukinių išteklių panaudojimą ir tendencijas.
• 2018 metais Lenkijoje buvo įteisinta rekomendacinio pobūdžio vieša elektroninė medžioklės apskaitos forma, tačiau dėl protestų nukreiptų prieš medžioklę ši įstatymo lygmens rekomendacija buvo atšaukta. Šiuo metu Lenkijos medžiotojai naudoja privataus asmens sukurtą elektroninės medžioklės knygą (svetainė e-Polowanie.pl).
• Vakarų šalyse medžioklės lapai yra tapę atgyvena ir dauguma valstybių apskritai atsisako medžioklės lapo – net ir popierinio, o Lietuvos medžiotojams norima „iš viršaus“ nuleisti analogų neturinčią ir, galimai, asmens duomenų apsaugos įstatymą pažeidžiančią elektroninę medžiotojų registravimosi į medžioklę sistemą.
• Medžioklės registracija ir fizinis parašas reikalingas tik tam, kad patvirtinti jog išklausytas vadovo ir  saugaus elgesio instruktažai. Taip pat, fizinis parašo padėjimas popieriniame medžioklės lape, nereikalauja jokių papildomų sąnaudų.
• Kasmet medžiotojai į valstybės biudžetą už galimybę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius sumoka – 3,5 mln. Eur., plius pilna apimtimi padengia medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą.
• Medžiojamųjų gyvūnų (valstybės) išteklių apskaitą atlieka medžiotojai, o valstybė dėl to nepatiria jokių išlaidų – patys medžiotojai sprendžia kiek gyvūnų sumedžioti.
• Valstybė nesikiša į medžiojamųjų gyvūnų gausinimą ar jų populiacijų valdymą, tačiau reikalauja, kad medžiotojai atlygintų tokių gyvūnų žemės ir miško naudmenims padarytą žalą.
• Medžiojamųjų gyvūnų gausa yra kaip niekad didelė, todėl visos suinteresuotos šalys (ūkininkai, miškininkai VMVT atstovai) nori, kad medžioklės apimtys didėtų.
• Sumedžioti gyvūnai tampa teisę medžioti turinčių subjektų (medžiotojus vienijančių asociacijų) nuosavybe.
• Valstybė neturėtų kištis į veikiantį, jos biudžetui naudą kuriantį ir asociacijų laisvės principu grindžiamą medžiotojų bendruomenių vykdomą teisėtą veiklą, ką ne kartą yra pasisakęs Konstitucinis Teismas.
• E-apskaitos medžioklėje taikymo tikslai nėra viešai atskleisti ir nėra pateisinami nei mokesčių apskaitos, nei teisėtos veiklos (medžioklės kontrolės) požiūriu.
• Sutiktina su medžioklės laimikio registravimu BĮIP medžioklės modulyje, tačiau kategoriškai prieštaraujame fizinių asmenų registravimui e-sistemose. Dėl medžioklės laimikio registravimo, ataskaitų teikimo ir planavimo galimybių BĮIP medžioklės modulio pagalba – esame pasiruošę diskutuoti ir teikti metodinę pagalba.

Dėl kai kurių Projekte siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo aspektų pasisakome išsamiau. LMŽD pastabos:

Dauguma užsienio valstybių apskritai atsisako medžioklės lapo – net ir popierinio, o Lietuvos medžiotojams norima „iš viršaus“ nuleisti analogų neturinčią ir, galimai, asmens duomenų apsaugos įstatymą pažeidžiančią elektroninę medžiotojų registravimosi į medžioklę sistemą. Tai atskleidžia 2020 m. gruodžio 11 d. LR Seimo nutarimas Nr. XIV-72 „Dėl aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos vyriausybės programos 162.5. punktas, „<..> Įvesime elektroninius medžioklės lapus, kurie realiuoju laiku būtų pasiekiami kontrolę vykdančioms institucijoms <..>“. Šis reguliacinio pobūdžio teisinis reglamentavimas, diegiant skaitmeninius kontrolės metodus, supaprastina aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tačiau pažeidžia Konstitucines teises laisvai judėti, turėti poilsį ir laisvalaikį.

Kaip nurodoma projekto aiškinamajame rašte, projekto tikslas yra „<..>sukurti medžioklės registracijos modulį (medžioklės dalyvių, laimikio apskaitos, sumedžiojimo limitų planavimo ir kontrolės<..>“, o iki šiol ne kartą aplinkos ministerijos raštuose buvo teigiama, kad medžioklės skaitmenizacijos tikslas yra „<..> sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti skaitmenines priemones ir paslaugas medžioklės srityje, tobulinti teisines nuostatas, galinčias sudaryti prielaidas korupcijai <..>“. Nėra aišku, kaip šie pakeitimai prisidės prie projekto vieno iš tikslų korupcijos sumažinimo įgyvendinimo ir apskritai, kurioje vietoje Aplinkos ministerija įžvelgia korupcijos apraiškų, o siekis sukurti visuotinai privalomą medžioklės registraciją indikuoja medžiotojų kontrolės didinimą.

Kiek anksčiau su e-sistemomis susijiusiuose teisės aktų projektų aiškinamuosiuose raštuose buvo teigiama: „<..> Spendžiant dėl 2019 m. panaikinto medžiotojų sąvado atsiradusias problemas, susijusias su duomenų medžioklės kontrolei užtikrinti valdymu, aplinkos ministras įpareigojamas įsteigti medžioklės duomenų valstybės informacinę sistemą arba organizuoti medžioklės duomenų kaupimą susijusiose informacinėse sistemose <..>“ Pastebime, kad nei dabartiniame, nei ankstesniuose projektuose nėra įvardijamos po panaikinto medžiotojų sąvado tariamai atsiradusios problemos. Keliame klausimą, ar neaiškūs ir vis kintantys e-sistemų reikalingumo argumentai bei menamos problemos, nesukuria dirbtinių sąlygų diegti e-sistemų, medžiotojus verčiant jomis naudotis. Aplinkos ministerija iki šiol teigė, kad „Biologinės įvairovės informacinės platformos – BĮIP“ duomenų valdytojas yra aplinkos ministerija, tačiau duomenų naudotojas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos. Pagal tai galime teigti, kad skaitmeninių priemonių įdiegimas medžioklės srityje – tai įrankis supaprastinti medžiotojų kontrolę aplinkosaugą vykdantiems pareigūnams. Šis siekis turi požymių, kad gali būti pažeista Europos žmogaus teisių  konvencija.  Jeigu paaiškės, kad tai medžiotojų sekimo įrankis, pažeidžiantis medžiotojų teises, kreipsimės į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

Užmojai sukurti įrankį medžioklės kontrolę vykdančioms institucijoms,  ne kartą prasprūdo ir viešojoje erdvėje Aplinkos ministerijos politinei vadovybei pasisakant apie elektroninį medžioklės lapą:

„<..> „Medžioklės lapai taps elektroniniai. Tai leis saugiau jaustis ir patiems būrelių nariams, ir tiksliau vykdyti medžiotojų kontrolę“, – sako aplinkos ministras Simonas Gentvilas<..>“. Šaltinis: 2021-05-20 LR Aplinkos ministerijos viešas pranešimas Medžiotojams – elektroninės priemonės vietoje kalno popierių.

„<..>Pagrindinis ministerijos siekis – atsisakyti popierinių dokumentų, perkeliant visą informaciją apie medžioklę į elektroninę erdvę. Tai palengvins darbą medžiokles kontroliuojantiems aplinkos apsaugos pareigūnams. Užuot tikrinę informaciją ir siuntinėję ataskaitas, jie galės užsiimti svarbesne veikla. Be to, pasak Algirdo Klimavičiaus, bus užtikrintas grįžtamasis ryšys tarp medžioklės plotų naudotojų ir medžioklę kontroliuojančių institucijų <..>“

„<..>Tiesa, aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis patikslino kolegos mintį. „Algirdas nenorėjo pasakyti, kad mums nereikia elektroninio lapo. Svarbu, kad to negalėtų matyti visi viešai, tik kontroliuojančios institucijos“, – paaiškino patarėjas<..>“. Šaltinis: 2021-03-06 Ūkininko patarėjas Į medžioklę – tik su išmaniosiomis programėlėmis.

Šis reguliacinio pobūdžio teisinis reglamentavimas, diegiant skaitmeninius kontrolės metodus, supaprastina aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tačiau pažeidžia Konstitucines teises laisvai judėti, turėti poilsį ir laisvalaikį. Pas mus įvairiausiais būdais siekiama šį medžioklės dokumentacijos procesą apsunkinti, vietoj to, kad pasitikėti medžiotojais.

Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė gyvosios gamtos apsaugos srityje Lietuvoje orientuota į legalia veikla užsiimančius medžiotojus ir žvejus, o ne į tikruosius pažeidėjus – brakonierius, darančius aplinkosauginius pažeidimus be reikalingos dokumentacijos, neleistinu metu, neteisėtomis priemonėmis būdais ir t.t. Padidinta aplinkosaugos kontrolė, užtikrinanti gyvūnijos apsaugą reikalinga tik tada, kai pasibaigia elninių medžiojamųjų gyvūnų medžioklės terminai.

Siekiant užtikrinti kiekvieno asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, valstybinės institucijos privalo asmens duomenis tvarkyti garantuojant, kad jų žinioje esantys duomenys būtų tvarkomi griežtai laikantis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Nei Projekte, nei Projekto aiškinamajame rašte nėra tiksliai įvardijama, kokius duomenis, kokiu tikslu, tvarka ir apimtimi ketinama tvarkyti centralizuotai kuriamų e-sistemų pagrindu.

Europoje retai kur rasime tokį dokumentą kaip medžioklės lapas, jau nekalbant apie – elektroninę medžioklės sistemą, kurios išvis nėra. Kai kur net medžiotojo bilieto nėra, tik leidimas ginklui. Yra šalių, kurių medžiotojai veda popierinę apskaitos knygą/žurnalą, pildo medžioklės dalyvių sąrašą arba tam tikrais atvejais pildo laisvo formos aktus. Pavyzdžiui, kaimynai Lenkai veda įrašų knygą/žurnalą, Estai pildo medžioklės dalyvių sąrašą, o Latviai, tam tikrais atvejais, pildo akto formos popierinį dokumentą, o sumedžiotus laimikius registruoja e-sitemoje „Kurtinys“, bet ne medžiotojų kontrolės tikslais ir ne medžiotojų registracijai į medžioklę. Jei plačiau, Latvijoje medžioklės lapas yra labiau akto formos, kurio nereikia pažymėti medžioklės plotų naudotojo antspaudu ar, juolab, registruoti ir žymėti valstybinėje institucijoje. Kaimyninėje šalyje medžioklės lapas naudojamas tik trimis atvejais:

• kai medžioklei naudojamas naktinis arba termovizorinis taikiklis;

• kai medžioklės metu medžioklinis ginklas perduodamas kitam asmeniui;

• medžioklių su varovais metu.

Visais kitais atvejais, medžioklės lapas kaimyninėje Latvijoje nei pildomas, nei pasirašomas.

Draugija įžvelgia grėsmę, jog šiuo metu efektyviai veikianti medžioklės organizavimo sistema, kai už medžioklės duomenų tvarkymą medžioklės lapų pagrindu atsakingi yra medžioklės plotų valdytojai, bus pakeista neproporcinga medžioklėse dalyvaujančių subjektų kontrole duomenų apie medžiokles tvarkymą centralizavus kuriamų e-sistemų pagrindu. Užduodame klausimą, kodėl žvejų klubai neturi tokios sistemos? Jei negausime atsakymų, konstatuosime, kad medžiotojai užsipuolami dirbtinai.

2024 m. liepos 25 d. LR aplinkos ministerijos Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje buvo viešai pristatyta, kad BĮIP medžioklės modulis praktiškai išbandytas ir ištestuotas su Utenos regiono medžiotojais bei veikia be priekaištų. Informuojame, jog tai melas, nes mūsų žiniomis e-sistemos testavimas Utenos regione nebuvo sklandus ir testavusiems medžiotojams sukėlė nemažai problemų, kurios neaišku ar šiai dienai yra išspręstos. Reiškiame nepasitenkinimą dėl paskleistos melagingos informacijos ir manome, kad aplinkos ministerija neturėtų imtis teisėkūros iniciatyvų, tol kol e-sistemos nėra tinkamai ištestuotos. Dar gražiau, posėdžio metu buvome įtikinėjami, kad parašą sudėtingiau padėti medžioklės lape, nei užsiregistruoti e-sistemoje. Ar aplinkos ministerija pagalvoja su kokiu iššūkiu susidurs priversdama medžiotojus registruotis elektroniniu būdu? Parašas popieriuje nereikalauja jokių sąnaudų, ko nepasakysi apie elektroninį parašą ir jam reikalingas technines priemones telefoną ar kitą išmanųjį įrenginį, el. bankininkystę ar kitus prisijungimo būdus, juk prisijungimas prie programėlės galimas tik nustačius tapatybę, jungiantis per „Elektroninius valdžios vartus”.Mesnemanome, kad operatyvumo prasme parašo padėjimas popieriuje yra greitesnis ir paprastesnis registracijos į medžioklę būdas ir tam nereikia jokios papildomos techninės įrangos. 

Primename, kad kasmet medžiotojai į valstybės biudžetą už galimybę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžiotojų kolektyvai sumoka – 3,5 mln. Eur. Teisę medžioti suteikiantis mokestis mokamas ne už sumedžiotų gyvūnų kiekį, bet už valdomo medžioklės plotų vieneto plotą, kas administravimo požiūriu yra tikslinga. Medžiojamųjų gyvūnų (valstybės) išteklių apskaitą atlieka medžiotojai, o valstybė dėl to nepatiria jokių išlaidų – patys medžiotojai sprendžia kiek gyvūnų sumedžioti. Valstybė nesikiša į medžiojamųjų gyvūnų gausinimą ar jų populiacijų valdymą, tačiau reikalauja, kad medžiotojai atlygintų tokių gyvūnų žemės ir miško naudmenims padarytą žalą. Medžiojamųjų gyvūnų gausa yra kaip niekad didelė, todėl visos suinteresuotos šalys (ūkininkai, miškininkai VMVT atstovai) nori, kad medžioklės apimtys didėtų, o nelimituojamų medžiojamųjų gyvūnų ratas vis didėja. Sumedžioti gyvūnai tampa teisę medžioti turinčių subjektų (medžiotojus vienijančių asociacijų) nuosavybe. Valstybė neturėtų kištis į veikiantį, jos biudžetui naudą kuriantį ir asociacijų laisvės principu grindžiamą medžiotojų bendruomenių vykdomą teisėtą veiklą. E-apskaitos medžioklėje taikymo tikslai nėra viešai atskleisti ir nėra pateisinami nei mokesčių apskaitos, nei teisėtos veiklos (medžioklės kontrolės) požiūriu. Valstybė diegdama e-sistemas nori, kad sumedžiojimo apskaita būtų tiksli, tačiau tiksliai neapskaito savo medžiojamųjų gyvūnų išteklių ir nesiekia to padaryti. Jeigu valstybė tiksliai neapskaito savo medžiojamųjų gyvūnų išteklių ir ją tenkina dabartinė mokestinė sistema, kai už medžiojamuosius gyvūnus mokama pagal medžioklei naudojamų plotų dydį ir kategoriją, kyla klausimas koks valstybės tikrasis tikslas kištis į medžiotojų vykdomą veiklą? Ko valstybė siekia šiuo metu medžiotojams kuriamomis e-sistemomis?

Nesuprantame ir nesutinkame su (BĮIP) sistemos finansavimu iš mokesčių mokėtojų pinigų, kurie reikalingi ne tik sistemos sukūrimui bet ir kasmetiniam sistemos administravimui ir palaikymui. Nejau valstybė tokiu geopolitiškai jautriu metu neturi kur tikslingiau panaudoti lėšų pvz. gynybai ar Ukrainos pagalbai. Lėšų švaistymas, ne kitaip… Klausimų kelia ir sprendimas sistemos diegimo darbus patikėti ne IT rangovams konkurso būdu, o individualiai pasirinkus konkrečius asmenis juos įdarbinant pagal darbo sutartis, taip sukuriant sąlygas trečiajai šaliai veikti nekonkurenciniais pagrindais ir tapti nuolatiniu e-sistemos priežiūros vykdytoju.

Duomenų apie medžiojamuosius gyvūnus rinkimas, mokestiniais tikslais nėra pateisinamas, o medžiotojo asmens duomenų rinkimas pažeidžia konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat konstitucines teises laisvai judėti, teisę į poilsį ir laisvalaikį bei trukdo įgyvendinti asociacijų laisvės principą. Galime teigti, kad skaitmeninių priemonių įdiegimas medžioklės srityje – įrankis supaprastinti medžiotojų kontrolę aplinkosaugos funkcijas vykdantiems pareigūnams. Šis siekis turi požymių, kad gali būti pažeista Europos žmogaus teisių konvencija.

Apibendrinant, projektu planuojama steigti medžioklės duomenų valstybinę informacinę sistemą (BĮIP) ir taip įpareigoti medžiotojus naudoti elektroninį lapą, kategoriškai prieštaraujame medžioklės dalyvių registracijai e-sistemose ir šio reikalavimo įteisinimui medžioklės LR teritorijoje taisyklėse. Elektroninis medžioklės lapas, mūsų nuomone, galėtų būti kaip periodinės suvestinės pateikimas (pvz. kas mėnesį ar ketvirtį), bet ne kaip kiekvienos medžioklės būtinoji dalis prieš pradedant medžioklę, kaip yra dabar su popieriniu lapu. Elektroninis medžioklės lapas gali būti sudėtingai naudojamas dėl ryšio, informacinių technologijų žinių, informacinių įrenginių techninių savybių trūkumų, kurie gali sudaryti prielaidas įvykdyti netyčinį medžioklės reikalavimų pažeidimą, kurio veikimą netyčia vėliau bus sunku įrodyti.  Be kita ko, elektroninių sistemų neprieinamumas ar nepakankami išmaniųjų prietaisų naudojimo gebėjimai, neturėtų apriboti senyvo amžiaus asmenų teisės medžioti. Aplinkos ministerijai turėtų būti žinoma, kad vidutinis medžiotojų amžius siekia 60 metų, todėl medžioklės dokumentacijos prieinamumas ir paprastumas turi tenkinti visų amžiaus grupių poreikius ir galimybes.

„Biologinės įvairovės informacinės platforma – BĮIP“ galėtų būti naudojama tik duomenų kaupimui, statistikos pateikimui, duomenų analizei ir panašiai. Pagrindinė mūsų organizacijos atstovaujančios didžiąją dalį Lietuvos medžiotojų sąlyga, kad popierinis medžioklės lapas turi išlikti, o elektroninės BĮIP sistemos medžioklės modulis gali veikti kaip duomenų kaupimo sistema supaprastinanti duomenų surinkimą apie laukinių gyvūnų išteklius ir jų panaudojimo statistiką. Pavyzdžiui: kasmetiniam ar periodiniam sumedžiojimo ataskaitų pateikimui, prašymo dėl sumedžiojimo limitų nustatymo pateikimui, medžiojamųjų gyvūnų pagal pėdsakus sniege apskaitos pateikimui, prašymo skirti papildomą limituojamų gyvūnų sumedžiojimo limitą pateikimui, duomenų pateikimui apie sumedžiotą ar norint iš gamtos išimti probleminį vilką, prašymo atlyginti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ar miškui pateikimui, pranešimui apie vilkų, lūšių ir rudųjų lokių buvimo ar pasirodymo vietą, jų padarytus nuostolius duomenų pateikimui, medžioklės taisyklių priedų (aktų) pildymui ir arba talpinimui.

Atsižvelgiant į aukščiau įvardintas aplinkybes, Projekto rengėjams siūlome patikslinti Projekto nuostatas aiškiai įvardinant, kokius medžioklės duomenis ketinama rinkti centralizuotai ir kokiu tikslu, tvarka bei apimtimi tai ketinama daryti. Šių aspektų sureguliavimas poįstatyminiais teisės aktais prieštarautų asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms ir suteiktų nepagrįstai neribotą diskreciją LR aplinkos ministerijai bei jai pavaldžioms institucijoms.

Kalbant apie medžioklės dokumentacijos skaitmenizavimo trūkumus, prioritetą keliame asmens duomenų apsaugai ir kibernetiniam saugumui. Atkreipiame dėmesį, kad siūlomi pakeitimai susiję su asmens duomenų tvarkymu, bet nėra suderinti su Valstybine duomenų apsaugos inspekcija.

Pažymime, kad visi medžiotojų bendruomenei svarbūs klausimai, dar prieš rengiant teisės aktų pakeitimų projektus, turėtų būti tinkamai įvertinti, išdiskutuoti ir priimami atsižvelgiant į medžiotojus atstovaujančių organizacijų pozicijas. Apgailestaujame bet šį kartą aplinkos ministerija to tinkamai nepadarė. 

Esame pasirengę dalyvauti pasitarimuose, diskusijose, posėdžiuose ir darbo grupėse. Jei reikės esame pasirengę ir viešam šio medžioklės taisyklių projekto stabdymui.

Teisinio ir teisėto pagrindo viešojo administravimo subjektams kištis į medžioklės plotų naudotojų (asociacijų) vidaus veiklą nėra.