Apie elninių žvėrių atrankinę medžioklę

Žurnalo „Medžioklė“ 8-ajame numeryje  (2021m. spalio 21d.)  išspausdintas Mindaugo Jablonskio straipsnis – „Elninių patinų atrankinės medžioklės dekomunizacija“, skatina įsigilinti į autoriaus tekstą ir diskutuoti apie elninių žvėrių patinų atrankinį medžiojimą, kurio tikslas – gerinti ir išlaikyti šių žvėrių bandos kokybę. Straipsnio autorius, medžiotojų – selekcininkų kursuose, sužino, kad lietuviškos atrankos taisyklės remiasi vokiška tradicija iš Rytų Vokietijos, ir mano, kad atrankinė medžioklė savo esme yra komunistinė. Straipsnyje yra tikimasi, kad bus paaiškinta, kaip į Lietuvą atkeliavo atrankinės medžioklės tradicija.

Maždaug prieš pusantro šimto metų, didėjant žvėrių tankumui ir intensyvėjant medžioklei, žvėrių smulkėjimas ir trofėjų menkėjimas Europos šalyse tapo akivaizdus {1}. Galima daug rašyti apie nesėkmingus bandymus kryžminti europinius tauriuosius elnius su maralais (Cervus elaphus sibiricus) ir vapiti (Cervus elaphus subspp.,  Wapiti, American Elk), o stirnas (Capreolus capreolus) – su sibirinėmis stirnomis (Capreolus pygargus). Visi šie bandymai žlugo, buvo ieškoma kitų priemonių. Vokiečių miškininkas ir medžiotojas, senos Vestfalijos bajorų giminės atžala, Ferdinand von Raesfeld, vadovaudamasis medžiojamųjų žvėrių biologijos ir medžioklės įtakos žvėrių populiacijos žiniomis, sukūrė atrankinės medžioklės teoriją. Jo pagrindinės knygos „Das Rotwild“ (Elnias), išleista 1899 metais ir „Das Rehwild“ (Stirna), išleista 1906 metais, papildomos naujausiomis mokslo žiniomis ir leidžiamos iki   šių dienų. Kaip teisingai pastebėjo M. Jablonskis, nuo 1 iki 9 leidimo jas leido Hamburgo ir Berlyno leidykla Paul Parey, tik devintą leidimą 2003 m. pakartojo Štutgarto leidykla „Kosmos“. Pakartotinai leidžiamos ir kitos jo knygos – „Das  deutsche Weiwerk“ (1914 m.), „Die Hege“ (1920 m.). Svarbu pasakyti, kad Ferdinand von Raesfeld mirė 1929 m. gegužės 5 d., pora dešimtmečių prieš įkuriant komunistinę Rytų Vokietiją, o 2001metais šiai iškiliai asmenybei atsidėkojant buvo atidengta atminimo lenta.

Atrankinės medžioklės idėjos Vokietijoje  XX a. I pusėje įgavo įstatyminį pagrindą. Pavyzdžiui, Rytprūsių provincijos policijos oberprezidentas 1932 m., vadovaudamasis Gyvūnijos ir augmenijos apsaugos įstatymu, priimtu 1929 m. gruodžio 16 d., išleido įsakymą dėl briedžių apsaugos Rytprūsių provincijoje, kuriame nedviprasmiškai nurodo, kad norintieji  sumedžioti briedį ir prašydami  šiam tikslui leidimo, turi nurodyti ar žvėris atrankinis, ar perspektyvus. Medžiotojų egzaminų klausimų ir atsakymų knygelėje, sudarytoje pagal Vokietijos medžioklės įstatymą, (Richard Blase, Die Jaegerpruefung in frage und Antwort,  5 Auffl. Verlag von J.Neumann – Neudamm, 1941), atrankinei medžioklei skirta nemažai klausimų, o medžioklės trofėjų apžiūra įvardinta sudurtiniu žodžiu – privaloma apžiūra (Zwangstrophaenschau).

Taigi dar nebuvo nei geležinės uždangos nei Berlyno sienos, kuomet atrankinės medžioklės idėjos veržėsi į Lietuvą. Vos tik pradėta daugiau medžioti kanopinių žvėrių, jau žurnale „Medžiotojas“ verda diskusija apie sumedžiojimo taisyklingumą. Apie tai rašyta  Nr. 4/38; 5/39; 4/44. Įdomus ir gana išsamus straipsnis „Atšaudymas“ 1939 m. Nr. 6/40 psl. 9-12. Aišku, kad straipsnio autorius (inicialai A.M.) tikrai vadovaujasi vokiška tradicija, nes visus, vyresnius nei ketvirtais ragais, šakotaragius briedžius laiko atrankiniais.

Vokiečių medžiotojai gerai žinojo, kad elniniai žvėrys gyvena daugiau ar mažiau gamtinių faktorių veikiamose teritorijose, sudarydami elementarias populiacijas. Todėl sekantis svarbus žingsnis atrankinės medžioklės vystyme buvo tų populiacijų išskyrimas ir visos medžioklės, tiek atrankinės tiek ir trofėjinės, organizavimas šiose elementariose populiacijose pagal vieningą planą. Vokiečių kalboje medžioklės terminologijoje naudojamas sudurtinis žodis „Hegegemeinschaft“. Gaila, savo kalboje neturime atitikmens vokiškam žodžiui „Hege“ (M. Jablonskis  savo straipsnyje šį žodį išverčia kaip „apsauga“) reiškiančiam visapusišką gyvūnijos globą, įskaitant apsaugą nuo brakonierių, papildomą šėrimą baltojo bado metu, atrankinę medžioklę, natūralių gyvenimo sąlygų (įskaitant ramybę) užtikrinimą. Sudurtinis žodis „Hegegemeinschaft“ reiškia bendriją – šiuo atveju medžioklės plotų, apimančių visą elementarios populiacijos gyvenamą teritoriją, susivienijimą, bendrai sprendžiantį šiuos svarbius uždavinius. Pirmoji tokia bendrija savanoriškai susikūrė 1933 m. Vossloche prie Barmštedo, vėliau šių bendrijų kūrimas buvo numatytas ir įstatymuose. Klasikinis tokios bendrijos organizavimo pavyzdys – apie 50 000 ha tauriųjų elnių bendrija Odenvaldas – jungiantis plotus miškų masyvų komplekse, esančiame Heseno, Baden – Viurtenbergo ir Bavarijos žemėse, gal dešimties apskričių teritorijose. Nors kiekviena bendrija turi savo pagrindinį ūkio vedimo ir medžioklės objektą – elnią, danielių, tačiau kuriamos bendrijos ir dviejų ar trijų žvėrių rūšių globai. Mažesnės bendrijos, 2500-10 000 ha, kūrėsi stirnų medžioklės ūkio tvarkymui. Jos liko daugiau apribotos administracinėse apskrityse. Kaip tik šiose bendrijose ir organizuojamos privalomos medžioklės trofėjų apžiūros.

Tikrai verta perskaityti  „Medžiotojo ir meškeriotojo“ 2017 m. Nr. 2. p. 16-17 A. Kamičaičio straipsnį – „Kaip trofėjus vertina kaimynai lenkai“. Paprastai apžiūros organizuojamos pasibaigus medžioklės sezonui. Tai būna renginys ne tik visiems  medžiotojams, bet ir visuomenei. Elnių medžioklės bendrijose, greta medžiotojų įgytų trofėjų vyksta ir surinktų numestų ragų apžiūros, parodančios kokio lygio žvėrys liko gyventi, kuriuos iš jų bus tikslinga sumedžioti sekantį medžioklės sezoną.  Vis labiau akcentuojama, kad medžioklės trofėjų apžiūrose medžiotojai mokosi teisingai atrinkti žvėris, vertinti bendrą sumedžiojimo kokybę. Gaila, Lietuvos medžiotojai tokio lygio nepasiekė: didėjant medžiotojų organizacijų susiskaldymui, medžioklės trofėjai net ir iš to paties miško masyvo, jei jis padalintas skirtingų organizacijų kolektyvams, pristatomi į skirtingų organizacijų apžiūrų komisijas.

8- tajame žurnalo “Medžioklė“ straipsnyje buvo rašoma ir apie elninių žvėrių vertinimą atsižvelgiant į konkrečiame medžioklės plotų vienete gyvenančią populiaciją. Dažniausiai medžioklės ploto vienetas yra per mažas,  kad  jį būtų galima išskirti į atskirą vienetą. Elninių žvėrių  rajonavimas arba atskiros elninių žvėrių rajonų ribos buvo išskirtosatliekant 2006-2010 m. medžioklėtvarką, tik deja tai buvo atlikta  apie 45% Lietuvos teritorijos. Žvėrių populiacijų susiformavimą dalyje Lietuvos teritorijos (kairiajame Nemuno krante) tyrinėjo dr. K. Pėtelis. Jo išskirtos tauriųjų elnių elementarios populiacijos užima vidutiniškai po 37 tūkst. ha miškų, briedžių – po 18 tūkst. ha, pati mažiausia – Šunskų danielių populiacija. Dabar šiuos duomenis reikėtų tikslinti – praėjo daugiau nei dvidešimt metų. Kituose plotuose net tokių darbų nesiimta ir jokių realių sprendimų įteisinti kompleksinį medžioklės  tvarkymą pagal žvėrių gyvenamus rajonus nebuvo priimta.

Priešingai nei teigia autorius, mokslininkai niekada neboikotavo medžioklės trofėjų apžiūrų rezultatų. Pabrėžtina, kad Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai, reglamentuojantys elninių žvėrių patinų atrankinį medžiojimą, parengti siekiant vertinti ragų morfologiją pagal  gyvūno amžių. Taip pat nėra siekiama antropometrinių „idealų“ kurie ignoruoja biologinius parametrus. Deja, trofėjų apžiūros rezultatų analizei buvo skiriama per mažai dėmesio ir laiko. Vis tik 1995 metais K. Pėtelis sudarė informacinį leidinį „Medžioklės trofėjai“ (Vilnius, 1996). Nors visos šalies mastu tokia analizė daugiau nebuvo pakartota, tačiau atskirų regionų apžiūrų rezultatai buvo nuolat skelbiami. Pavyzdžiui, „Medžiotojas ir meškeriotojas“ 2001, Nr. 3-4. p. 14 A.Kamičaitis, Trofėjai apie žvėris ir medžiotojus (Kaip medžiojame Alytaus apskrityje), „Medžiotojas ir medžioklė“ , 2005, Nr. 3-4, p. 23. Medžioklės trofėjų apžiūroms pasibaigus,  „Medžiotojas ir medžioklė“,  2006, Nr. 2, p. 18-20. Po dešimties metų, „Medžiotojas ir medžioklė“, 2015, Nr. 2, p. 9-10, Medžioklės trofėjų apžiūrų nauda, ir daugelis kitų straipsnių. Apie tai, kad medžioklės trofėjų apžiūros galėtų duoti daug didesnę naudą medžiotojams, kad dalyvavimas jose ir turi būti tikrasis medžiotojų mokymas dar 2001 m. žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“ Nr. 3-4, p. 15 rašė Eugenijus Tijušas straipsnyje „Kam reikalingos medžioklės trofėjų apžiūros“. Dėl vietos trūkumo neminėsime baigiamųjų darbų, kuriuos apie elninių žvėrių trofėjų kokybę yra parengę VDU ŽUA Miškų ir ekologijos fakulteto ir kitų universitetų absolventai.

Autorius lygina medžioklių rezultatus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tačiau to lyginimo, pagrindas – „…esame girdėję…“.  Juk ne taip seniai 2017 metais yra paskelbtas mokslinis straipsnis „Atrankinės medžioklės įtaka stirnų trofėjų dydžiui Baltijos šalyse (North – Western Journal Of Zoology 13 (1): 118-127 NwjZ, Oradea, Romania, 2017). Autoriai Linas Balčiauskas, Romualdas Varanauskas ir Egidijus Bukelskis pateikia atliktų tyrimų išvadas. Moksliniame darbe lygina Estiją ir Latviją, kuriose atrankinė medžioklė neįteisinta (tokios sąvokos medžioklę reglamentuojančiuose teisės aktuose netgi neegzistuoja) t.y. nevykdoma ir Lietuvą, kurioje atrankinės medžioklės rekomendacijos pradėtos taikyti jau nuo 1979 metų. Rezultatų palyginime buvo atrinkta po 35 didžiausius trofėjus, kurie buvo sumedžioti per 2006 – 2011 metų laikotarpį  ir įtraukti į šių šalių medžioklės trofėjų katalogus. Atlikus statistinę analizę  gauti rezultatai parodė, kad ragų ilgiai nėra tinkamas rodiklis, pagal kurį galima būtų atskirti taikytas atrankos rekomendacijas, t. y. ragų ilgis nėra tinkamas amžiaus nustatymo kriterijus – vienodai ilgus ragus gali užsiauginti ir brandūs, ir jauni stirninai. Ragų skėtrą irgi nėra tikslinga naudoti kaip atrankos kriterijų, nes nėra ir patikimų ragų skėtros skirtumų tarp tyrimo metu nagrinėtų grupių. Tačiau du ragų morfometriniai požymiai – tai tūris ir masė yra svarbiausi rodikliai, kurie gerai atskiria amžiaus grupes, t. y. didžiausios masės, bei tūrio ragus gali turėti tik brandūs stirninai. Estijoje ir Latvijoje sumedžiotų stirninų ragų masė, tūris ir ilgis tarpusavyje nesiskyrė. Atlikta analizė parodė, kad Lietuvoje sumedžiotų stirninų ragai buvo didžiausios masės ir tūrio, bei ilgio. Lietuvos stirninų ragų masės vidurkis – 538,54 g,  Latvijos – 391,63 g, Estijos – 380,97 g; tūrio vidurkis Lietuvos stirninų – 231,71g/m3, Latvijos – 167,40 g/m3, Estijos 167,06 g/m3; ilgio vidurkis Lietuvos stirninų – 26,14 cm, Latvijos – 24,67 cm, Estijos – 25,07 cm. Galime daryti išvadą, kad taikant atrankos medžioklės kriterijus, Lietuvoje brandžių stirninų ragų masės ir tūrio parametrai yra didžiausi Baltijos šalyse. Rezultatas rodo, kad tikslingai ir teisingai vykdoma atrankinė medžioklė tampa stipriu įrankiu, kuriam nusileidžia net tokie gyvūnų ekologijos dėsniai kaip Bergmano taisyklė (kuo toliau į šiaurę, tuo stambesni atitinkamos rūšies individai). Taigi, įspūdingiems ir medaliais vertinamiems trofėjams, atrankinė stirninų medžioklė turi reikšmingos įtakos.

Koks veiksnys dar gali  turėti poveikį ragų masei? Mityba. Esant dideliam populiacijos tankiui, prastės mitybos sąlygos. Didėjant konkurencijai kaloringesnių pašarų neteks jaunikliai. Reguliuojant populiaciją dėmesys turi būti skiriamas atrenkant silpnesnės fizinės būklės individus. Naudojant tausojančios medžioklės strategiją, populiacijos tankis reguliuojamas iš jos pašalinant individus su mažiausiais fenotipiniais gyvūno požymiais, o elgiantis priešingai arba medžiojant tik stipriausius populiacijos individus reikšmingai pakeisime visos populiacijos trofėjinės vertės savybes. Medžioklės intensyvumas gali būti didinamas išsaugant jaunus, perspektyvius stirninus ir nemedžiojant tokių žvėrių iki brandaus amžiaus.   

Autorius M. Jablonskis mano, kad masyvūs elninių ragai auga tik ten: „kur tinkama … elninių genetika… „. Lietuvoje panaši nuomonė vyravo 1975 m., tuomet  buvo teigiama, kad mūsų stirninų ragai yra labai „prastos genetikos“, tačiau to laikotarpio medžioklių rezultatai rodo, kad perspektyvių stirninų buvo sumedžiojama net 56,3 %. Cituojame aukščiau minėtų mokslininkų rezultatus: į diskriminantinę analizę įtraukus Lietuvoje gyvenusių ir sumedžiotų perspektyvių 3 – 4  m. amžiaus stirninų ragų parametrus, pagal savo dydžius išskiriant į atskirą grupę kartu su Latvijoje ir Estijoje sumedžiotų stirninų ragų parametrais, nustatyta, kad Lietuvoje sumedžiotų, nesulaukusių brandaus amžiaus, stirninų trofėjai savo dydžiais atitinka didžiausius stirninų trofėjus, kurie buvo sumedžioti Latvijoje ir Estijoje, netaikant atrankinės medžioklės strategijos. Tai parodo, kad neleidžiant stirninams sulaukti brandaus amžiaus, negalima tikėtis ir įspūdingų trofėjų. Taigi kokią galime daryti išvadą? Kalta ne „prasta genetika“, o medžiojama per anksti, gyvūnų amžius yra nepasiekęs trofėjinio amžiaus pradžios ar tikslinio amžiaus.

Naudojant tausojančios medžioklės strategiją populiacijos tankis reguliuojamas iš jos pašalinant individus su mažiausiais fenotipiniais gyvūno požymiais, o elgiantis priešingai arba medžiojant tik stipriausius populiacijos individus reikšmingai keičiamos visos populiacijos trofėjinės vertės savybės. Norvegijos mokslininkų A. Mysterud ir R. Bischof straipsnyje „Ar gali atrankinė medžioklė kompensuoti trofėjinės medžioklės nepageidaujamas evoliucines pasekmes ?“ {2} teigiama, kad trofėjine medžiokle, išmedžiojant individus „gerais ragais“ ilgalaikėje perspektyvoje gali sumažinti morfologines ragų savybes ir prastiną fenotipines savybes ateityje (Mysterud & Bischof, 2010). Atranką rekomenduojama atlikti esant tauriesiems elniams pirmaisiais ragais. Medžioklės intensyvumas gali būti didinamas išsaugant jaunus, perspektyvius individus ir nemedžiojant šių žvėrių iki brandaus amžiaus.

Atrankinės medžioklės gali būti tvarus populiacijos tvarkymo būdas, tačiau blogai taikomas jis gali turėti svarbių ekologinių, evoliucinių pasekmių ir pasekmių populiacijai. Pavyzdžiui, trofėjinių snieginių  avinų (Ovis canadensis)išmedžiojimas Šiaurės Amerikoje paskatino evoliucinius pokyčius – mažėjantis  kūno svoris ir ragų dydis, nes medžiotojų vertinami fenotipiniai požymiai yra paveldimi. 

Apie stirninų atranką 2019 metais yra publikuotas kitas mokslinis straipsnis ir studijos analizė iš Pirėnų – „Ar stirnų medžioklei reikalinga atranka?“{3}. Rezultatai rodo, kad per 2006-2014 metus trofėjinės medžioklės metu, atrenkant stipriausius populiacijoje esančius individus, jų išmedžiojimas su didžiausiais ragais, gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį stirnų populiacijai Aragono regione (Pirėnai, Ispanijos šiaurės rytuose). Tai patvirtina ir kiti autoriai (Pérez ir kt., 2011), kad Ispaninio ožio (Capra pyrenaica Schinz, 1838), ragų ilgio sumažėjimas, sutapo su didžiausių patinų pašalinimu.

Peržvelgėme Lietuvoje ir įvairiose šalyse  atliktus mokslinius tyrimus ir kviečiame nekurti  taisyklių prastinančių ir primityvinančių medžioklę. Šiuo metu galioja LR Aplinkos ministro įsakymu (2021m. kovo 5d. Nr. D1-138) patvirtinti elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai, kuriuose numatytos, atsižvelgiant į elninių žvėrių reikšmę populiacijai, rekomendacijos kada ir kaip turi būti vykdoma elninių žvėrių atranką. Galiausiai, galbūt reikėtų daugiau diskutuoti apie trofėjų apžiūrų reikšmę ir naudą šiuolaikinei medžiotojų bendruomenei. Juo toliau tuo labiau visuomenė Lietuvoje pereina nuo komandavimu grįsto administravimo į pasitikėjimu ir atsakomybe paremtus santykius. Būtų gražu, jog trofėjų apžiūros taptų vietos medžiotojų dėmesio vertu renginiu, kurių metu susirinkę medžiotojai aptartų praėjusio sezono rezultatus ir numatytų bendrus darbus ateičiai. Tai galėtų būti visų laukiamas renginys, o ne keleto trofėjų ekspertų pabendravimas.

Autoriai: dr. Artūras Kibiša, Kastytis Šimkevičius dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė, Loreta Bisikirskienė, prof. Gediminas Brazaitis.