Žemės savininkų interesus gina ir naujas medžioklės pataisas siūlo Simonas Gentvilas

Deivido Staponkaus nuotrauka
PRENUMERUOKITE MŪSŲ YOUTUBE KANALĄ


Simonas Gentvilas teikia pasiūlymus dėl medžioklės įstatymo pakeitimo, kuris suteiktu daugiau teisių žemės savininkams.

 

Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – MĮ) Nr. IX-966 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-435 (2) (toliau – Įstatymo projektas) 13 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai ir sąlygos privačių žemės sklypų savininkams, kurių žemės sklypai patenka į medžioklės plotų vienetą arba kurie ketina sudaryti naują medžioklės plotų vienetą, akivaizdžiai kelią grėsmę žemės savininko teisėms – laisvai bei savo nuožiūra valdyti, naudotis ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančia žeme ar mišku.

Įstatymo projekte nustatyta 100 ha riba yra nepagrįstai didelė ir tokiu būdu yra užkertamas kelias mažesnius žemės sklypus (nuosavybės teise) turintiems asmenims įgyvendinti savo teisę – medžioti. Taip pat, mažesnių sklypų savininkams yra atimta teisė laisvai valdyti ir naudotis savo žemės sklypu, nes tokiems asmenims nenumatyta galimybė sudaryti sutartis su medžiotojais ar medžiotojų asociacijomis. Įstatymo projektu teisė į nuosavybę ir veiklos laisvę yra ribojama priklausomai nuo asmens turtinės padėties (žemės ploto kiekio), o tai akivaizdžiai prieštarauja LR lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 2 daliai (draudimas diskriminuoti dėl socialinės padėties). Šiuo pasiūlymu, vietoje Įstatymo projekte būtume linkę numatytą 100 ha ribą panaikinti. Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo projektu, yra sudaryta išskirtinė teisė vienai iš sutarties šalių paruošti medžiojimo sutarties sąlygas kitai šaliai. Dažnu atveju, medžioklės plotų naudotojai yra juridiniai asmenys, todėl sutartiniuose santykiuose su žemės sklypo savininku – fiziniu asmeniu, turi pranašumą. Medžiotojų asociacija tenkindama savo narių interesus ir turėdama įstatymu jai suteiktą teisę rengti sutarties sąlygas, bei turėdama pranašumą prieš kitą sutarties šalį gali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi ir sąmoningai į sutartį įrašyti žemės savininkui nenaudingas sąlygas.

Žemės savininkų ir medžiotojų asociacijų interesai daugeliu atveju yra priešingi. Žemės savininkai siekia subalansuoto žemės ūkio ar miškininkystės vystymo derinant medžiojamųjų gyvūnų populiacijos dydį su gaunama ekonomine nauda iš žemės ūkio ar miškininkystės ūkinės veiklos vykdymo bei patiriama žala dėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos pasėliams arba miškui. Medžiotojų asociacijos siekia kuo geresnių medžiojamųjų gyvūnų populiacijų siekiant vykdyti su medžiokle susijusią ūkinę veiklą, kurią pagal dabartinius medžioklę reglamentuojančius teisės aktus gali vykdyti šešėlinėje ekonomikoje, nes valstybė nustačiusi tik minimalų mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą leidžia medžiotojų asociacijoms vykdyti su medžiokle susijusią ūkinę veiklą jos neapmokestinant kitoms ūkinėms veikloms taikomais mokesčiais.

Keičiant dabartinę MĮ 13 straipsnio 1 dalies redakciją, pagal kurią yra numatyta teisė žemės savininkui, kuris turi ne mažiau kaip 100 ha žemės sklypų nuosavybę medžioklės plotų vienete yra užkertamas kelias žemės savininkui tapti pilnateisiu medžiotojų kolektyvo nariu. Dėl to manoma, kad ir sutartis su žemės sklypo savininku būtų nesudaryta, kas medžiotojams leistų nevaržomai naudotis šiuo žemės plotu, netgi pažeidžiant savininko teises laisvai ir nevaržomai naudotis ir valdyti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Iš Įstatymo projekto išplaukia išvada, kad tam tikros grupės interesai yra iškeliami aukščiau už teisę į nuosavybę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” akcentavo, kad iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Kita vertus, privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkas, turėdamas teisę valdyti, naudoti nuosavybę ir ja disponuoti, negali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintų gyvūnijos apsaugos ir racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo imperatyvų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 5 d. priėmęs nagrinėti prašymą (Bylai suteiktas numeris 9/2018) dėl MĮ 13 straipsnio 1 dalies atitikimo LR Konstitucijos 35 straipsniui (asociacijų laisvės ir autonomijos principas). Tikėtina, kad LR Konstitucinis teismas galėtų plačiai pasisakyti dėl žemės savininkų ir medžiotojų asociacijų teisinių santykių. Jei bus priimta projekte XIIIP-435(2) siūloma pataisa Konstitucinis Teismas išbrauks bylą iš nagrinėjamų bylų sąrašo dėl pakeisto teisinio reguliavimo.

Pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią MĮ 13 straipsnio 1 dalies redakciją žemės savininkas siekdamas medžioti savo žemėse turėjo susitarti su medžiotojų asociacija, t. y. žemės savininko ir medžiotojų asociacijos teisiniai santykiai buvo analogiški siūlomame MĮ Projekte Nr. XIIIP-435(2). Tokia MĮ minima teisės norma neleido realiai užtikrinti žemės savininkų teisių, nes esant prieštaringiems žemės savininkų ir medžiotojų interesams, medžiotojų asociacijos vengė susitarimų su žemės savininkais, nes neturėto imperatyvios pareigos juos priimti į medžiotojų asociacijas ir tokia įstatymo norma realiai neveikė. Todėl šia įstatymo pataisa vėl siūloma norma (Projekte XIIIP-435(2).), kuri realiai neveiks.

13 straipsnio 3 dalyje yra nustatoma teisė tik medžiotojams arba jų juridinį asmenį įsteigusiai grupei medžiotojų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto užimančius susisiekiančius žemės sklypus …<…> (tolesnė įstatymo projekto dalis neturi teisinės prasmės, nes šia teisės norma negalės praktiškai pasinaudoti).

Įstatymo projektu siūlomas reikalavimas medžiotojams turėti ne mažiau kaip 70 procentų žemės sklypų nuosavybę 1 000 ha žemės sklypų plote yra neįgyvendinama, nes niekas negalės tokia MĮ 13 straipsnio 3 dalies norma pasinaudoti. Aktyvių medžiotojų skaičius Lietuvoje sudaro apie 30 tūkst., o žemės savininkų su bendrasavininkiais skaičius apie 1 mln. asmenų. Todėl net teoriškai negali egzistuoti tokia kadastrinė vietovė kurioje medžiotojams – žemės savininkams priklausytų 100 proc. ar 70 proc. susisiekiančių žemės sklypų nuosavybės 1 000 ha ar didesniame žemės plote.

Įstatymo projektu nustatytas reikalavimas, kad naujus medžioklės plotus gali sudaryti tik medžioto statusą turintis fizinis ar juridinis asmuo, taip pat užkerta kelią žemės sklypo savininkui laisvai apsispręsti dėl savo žemės valdymo ir naudojimo su medžiokle susijusiai ūkinei ir aplinkosauginei veiklai. Suteikus teisę žemės savininkams (nekeliant reikalavimo jiems būti medžiotojais) patiems suformuoti medžioklės plotų vienetą savo žemės sklypų nuosavybės pagrindu jie galėtų vystyti su medžiokle susijusią ūkinę veiklą laikantis visų su medžiokle bei aplinkosauga susijusių teisės aktų reikalavimų tokį medžioklės plotų vienetą išnuomojant asmenims, turintiems teisę medžioti (t. y. medžiotojams).

Be to, žemės savininkams įgyjant teisę sudaryti medžioklės plotų vienetus ir juos nuomojant su medžiokle susijusi ūkinė veikla iš dabar veikiančios šešėlinėje ekonomikoje grįžtų į ūkinę veiklą, kuri vykdoma mokant kitoms ūkinėms veiklos taikomus valstybės nustatytus mokesčius.

Įsteigus žemės savininkų medžiotojų plotus būtų išspręsta ir kita svarbi problema – žalos atlyginimo dėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos. Žemės savininkų asociacija kaip medžioklės plotų vieneto steigėjas ir jo naudotojas ar nuomotojas privalėtų sudaryta sutartimi susitarti su žemės ir miškų savininkais dėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos atlyginimo.

Atkreiktinas dėmesys, kad teisė medžioti (medžiotojo bilieto turėjimas) niekaip nėra susieta su žemės nuosavybe, todėl asmenys, įgiję teisę medžioti (turintys medžiotojo bilietą) gali medžioti ne tik sovietmečio laikotarpiu suformuotuose ir tęstinumo būdu (MĮ 22 straipsnio 2 dalis) dabar naudojamuose medžioklės plotų vienetuose bet ir žemės savininkų, savo nuosavybės pagrindu suformuotuose medžioklės plotuose.

Pasiūlymas derintas su Lietuvos miško savininkų asociacija.

Pasiūlymas:
1. Pakeisti projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.

2. Pakeisti projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Žemės sklypo ar keleto sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkai, turintys ne mažiau kaip 50 proc. žemės sklypų nuosavybę ne mažesnįame kaip 1 000 ha plote, įsteigę asociaciją, gali pateikti šio Įstatymo 8 straipsnyje numatytai komisijai prašymą, kad šie sklypai būtų pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus. Jeigu žemės sklypai pripažįstami medžioklės plotų vienetu ir jų savininkui pagal šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus gali būti išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas sudaromas ir patvirtinamas vadovaujantis šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka, o leidimas naudotis medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas be šio Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso.

Projektas: https://e-seimas.lrs.lt/por…

Komentarai