„Atvažiuoja iš miestų, laukus, pasėlius išvažinėja savo džipais, o kad leistų kartu medžioti – nė girdėt nenori!“ „Noriu uždrausti savo žemėse medžioti tam būreliui, kuris dabar medžioja. Nes bardakas. Noriu leisti medžioti normaliam būreliui. Ką daryti?“ – tokie pasisakymai iš plotų, kuriuose medžiojama, savininkų pusės skambėjo ketvirtadienį vykusioje konferencijoje „Medžioklės aktualijos Lietuvoje ir medžioklės tradicijos Europos valstybėse“.
Konferencijos tikslas iš tiesų buvo susodinti vienoje salėje Lietuvos miškų ir žemės plotų savininkus bei medžiotojus, kad būtų išspręstas įsisenėjęs jų tarpusavio konfliktas. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus miško ar žemės savininkai turi susitarti su jų plotuose medžiojančiu medžioklės būreliu, kad patys galėtų medžioti. O patys medžiotojai neturi atsiklausti, ar gali medžioti savininko plotuose.
Dažniausiai būreliai nenoriai įsileidžia naujus narius, tad savininkai negali reguliuoti laukinių gyvūnų populiacijos savo žemėse.
Sieks, kad leidimai medžioti nebūtų automatiškai pratęsiami dešimtmečiui
Medžiotojai su žemės savininku retai varginasi diskutuoti, kada geriau medžioti, kur neberti pašarų (nes atbėgę ėsti žvėrys nuniokoja pasėlius), kur statyti medžioklės bokštelius.
Turime ne priešintis, ne spjaudytis, ne kaltinti vieni kitų, bet įtvirtinti nuostatas, kad tie, kurie turi žemės ar miško savininko teises galėtų dalyvauti sprendimų priėmime sprendžiant, kas gali ir turi teisę medžioti. Mūsų asociacija visuomet teigė, jog medžioklė yra reikalinga.
A. Gaižutis
Dauguma konferencijoje kalbėjusių pranešėjų pabrėžė, kad dabar medžioklės įstatyme galioja antikonstitucinė nuostata, nes miško savininkas negali nuspręsti, kas ir kada gali medžioti jo plotuose, taip pat negali pats juose medžioti (net jei turi medžiotojo bilietą), nepritarus būreliui.
Savininkai konferencijos pabaigoje pasirašė rezoliuciją, kuri bus įteikta Prezidentei, Seimo nariams, Aplinkos ministerijai ir Vyriausybei. Joje išreikšta pozicija, jog miško ir žemės savininkai nepritaria šiuo metu galiojančiai medžioklės plotų naudojimo teisių suteikimo tvarkai.
Žemės ir miško savininkai nesidžiaugia, jog nuo šių metų kovo mėnesio leidimai medžiotojams naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose bus automatiškai pratęsti dar dešimčiai metų. Konferencijoje jie vieningai nusprendė – užteks ir metų.
„Nusprendėme, kad šios sutartys būtų pratęstos ne ilgiau, kaip metams. Per tą laiką būtų išspręsta dėl tų Konstitucijai prieštaraujančių medžioklės įstatymo nuostatų. Norime sustabdyti tą automatinį pratęsimą dešimtmečiui ir skirti vienerių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį Seimas būtų įpareigotas peržiūrėti tą įstatymą. Antras akcentas – kad žemės savininkų sutartys būtų pripažįstamos. Nes dabar žemės savininkai-medžiotojai tarpusavyje sudaro sutartis, norėdami formuoti individualų medžioklės ploto vienetą, bet jie nėra registruojami, neva tos sutartys negalioja“, – apie pagrindinius rezoliucijos akcentus kalbėjo A. Gaižutis.
„Geriečiai“ medžiotojai prieš „šlėktas“?
Apie įstatymo neatitikimą Konstitucijai konferencijoje kalbėjęs žurnalistas, publicistas dr. Algimantas Šindeikis teigė, jog miško ir žemės savininkai iš tiesų šiandien gyvena suvaržytomis teisėmis.
„Kaip buvo kuriamas tas medžioklės įstatymas? Kalbėsiu tiesiai šviesiai, nes buvau toje darbo grupėje ir mačiau, kaip jis buvo kuriamas. Ir „stumiamas“. Jis buvo toks postsovietinis. Tarsi santykiai buvo pasikeitę, tačiau medžioklės ūkyje buvo siekiama išlaikyti seną tarybinę tvarką. Tai yra, kad būreliai ir toliau naudojasi medžioklės plotais, tik surašomas naujas įstatymas. Tiems, kas medžioja daug metų, pakankamai aišku, kad tai yra tie patys tarybiniai būreliai, persivadinę asociacijomis, bet gavo tuos pačius medžioklės plotus, be ypatingų naujų įsipareigojimų ir teisių“, – dėstė A. Šindeikis.
Jis priminė, jog dabar galiojantį medžioklės įstatymą įvairios darbo grupės ir suinteresuoti žmonės bando pakeisti jau gerą dešimtmetį. Kodėl reikia jį keisti?
A. Šindeikis kalbėjo apie tai, kuo piktinasi miškų ir žemių savininkai – prigimtinės žmogaus teisės šioje situacijoje yra varžomos.
Kalbama, kad medžiotojai yra tie gerieji žmonės, kurie rūpinasi gamta, o savininkai – tai tie „niekšeliai“, supraskite – šlėktos, kurie tenorėtų visus žvėris paimti ir iššaudyti“, – ironizavo A. Šindeikis.
Vokietijoje savininkams leidžiama medžioti
Žmonių, kurie šiandien Lietuvoje turi žemės ar miško lopinėlį skaičius artėja prie milijono. Tačiau jų teisė į medžioklę pažeidžiama.
„Medžioklės įstatymu miško ar žemės savininko teisė medžioti yra visiškai paneigta. Įstatyme yra įrašyta: miško savininkas turi susitarti su medžiotojų būreliu. Palaukite – kas su kuo turi tartis? Ar savininkas su medžiotojais, ar medžiotojai su savininku, kurio miške ar žemėje jie medžioja? Tai jeigu norime pusiausvyros, tai gal nustatykime abipuses teises ir pareigas? Dėl to ir manau, kad įstatymas vis dar įtvirtina tą sovietinį požiūrį: „savininkas yra niekas“, – savo požiūrį argumentavo A. Šindeikis, prisipažinęs, kad pats yra ir žemės savininkas, ir medžiotojas.
Pranešėjas pateikė citatą iš Vokietijos medžioklės įstatymo: „Medžioklės teisė priklauso žemės savininkui. Ji neatsiejama nuo žemės nuosavybės.“
Kas gali argumentuoti, kad į žvėris, kurie gimsta miško savininko žemėje, maitinasi ir miršta joje, daugiau teisių turi kažkoks neaiškus darinys – tarybinis būrelis, nei tos žemės savininkas?“, – retoriškai klausė A. Šindeikis.
Gyvūnai vienose žemėse maitinasi, kitose ilsisi, trečiose – veisiasi. Dauguma gyvūnų, gyvenančių miške, minta žemės ūkio pasėliais. Tuomet jau tampa neaišku, kiek tas gyvūnas pasinaudoja miško savininko gėrybėmis ir kiek – ūkininko gėrybėmis. Ir tada turime spręsti, kiek tas pats žvėrelis procentais priklauso žemės savininkui ar miško savininkui?
L. Budrys
Jis netrukus pabrėžė, kad Vokietijos įstatymai taip pat neleidžia ūkininkui griebti šautuvą ir išeiti į laukus medžioti – ši jo teisė taip pat yra reglamentuojama daugeliu taisyklių ir reikalavimų.
Be to, dėl medžiotojų mokamų mokesčių formuojasi kitas paradoksas – mokesčius jie sumoka valstybei, o naudojasi privačia nuosavybe.
A. Šindeikis kalbėjo, jog greičiausiai reikėtų visiškai naujo medžioklės įstatymo, kuris būtų panašesnis į minėtą Vokietijos modelį. Vyras pridūrė, jog jis nesitiki, kad šis ar dar kitas parlamentas jį priims.
Tačiau jis pabrėžė, kad savininkų teisės negali būti skirtingai traktuojamos Lietuvoje ir Vokietijoje.
Hektaro savininkas per teismus iškovojo teisę medžioti
Lietuvoje buvo spręsta vienintelė byla tarp žemės savininko ir medžiotojų būrelio.
Šis žemės savininkas turėjo vos 1,26 hektaro žemės, tačiau pareikalavo iš medžioklės būrelio visiškos teisės medžioti: medžioklės lapų, visų licencijų, norėjo dalyvauti visose kolektyvinėse medžioklėse.
Būrelis, žinoma, su tuo nesutiko. Pagal Vokietijos konstitucinę teisę, savininkas buvo teisus.
Keli skirtingi Panevėžio rajono teismai išaiškino, jog savininkas gali medžioti su būreliu, vis dėlto, su tam tikrais apribojimais.
Lietuvos miškų savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis teigė, jog savininkai šiuo metu turi lygiai 0 teisių. Net jei jie yra ir savininkai, ir medžiotojai, jie turi prašyti būrelio leidimo medžioti.
Turime ne priešintis, ne spjaudytis, ne kaltinti vieni kitų, bet įtvirtinti nuostatas, kad tie, kurie turi žemės ar miško savininko teises galėtų dalyvauti sprendimų priėmime sprendžiant, kas gali ir turi teisę medžioti. Mūsų asociacija visuomet teigė, jog medžioklė yra reikalinga“, – bandė rasti kompromisą A. Gaižutis.
Nerimavo, jog savininkai dalinsis Lietuvos žvėris
Vis dėlto Aplinkos ministerijai atstovavęs Laimutis Budrys nerimavo, kad suteikus savininkams jų prašomą teisę medžioti, nukentės Lietuvos gyvūnijos ištekliai.
„Nenorėčiau daryti eksperimentų su Lietuvos gyvąja gamta. Eksperimentai atliekami laboratorijoje su gyvūnėliais. Mes kalbame apie laukinę gyvūniją – laisvėje ir nelaisvėje gyvenančių gyvūnų visumą. Pas mus, kaip nedaugelyje šalių yra priimta nuostata, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Tai kartu reiškia – visiems Lietuvos piliečiams, – kalbėjo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys. – Neskirstykime – medžiotojai ir savininkai, gerieji ir blogieji. Visi vienaip ar kitaip yra savininkai.
Pagal naująjį medžioklės įstatymo projektą savininkas galės uždrausti medžioti savo žemėse, tačiau tuomet negalės pretenduoti į gyvūnijos padarytos žalos atlyginimą.
Citata
Gyvūnai vienose žemėse maitinasi, kitose ilsisi, trečiose – veisiasi. Dauguma gyvūnų, gyvenančių miške, minta žemės ūkio pasėliais. Tuomet jau tampa neaišku, kiek tas gyvūnas pasinaudoja miško savininko gėrybėmis ir kiek – ūkininko gėrybėmis. Ir tada turime spręsti, kiek tas pats žvėrelis procentais priklauso žemės savininkui ar miško savininkui? Tuomet išeina stirnos ar briedžio „ketvirčiavimas“. Būtent todėl valstybė nustato tokį teisinį reguliavimą: naudoti gyvūnijos išteklius teisę turi kiekvienas Lietuvos pilietis. O toliau yra nustatyta, kas gali tapti medžiotoju.“
L. Budrys pabrėžė, kad pagal naująjį medžioklės įstatymo projektą savininkas galės uždrausti medžioti savo žemėse, tačiau tuomet negalės pretenduoti į gyvūnijos padarytos žalos atlyginimą.
Pagal naująjį įstatymą, savininkas sudarys rašytinį susitarimą su medžioklės plotų naudotojais. Taip pat Aplinkos ministerijos atstovas pripažino, jog žemės savininkas turi turėti teisę medžioti.
Naujasis medžioklės įstatymas Lietuvos respublikos Seime greičiausiai bus svarstomas pavasario sesijoje. Miško ir žemės savininkai tikisi, jog bus atsižvelgta ir į šioje konferencijoje pasirašytos rezoliucijos nuostatas.
