Ne visada medžioklės laimikis sėkmingas, kartais dėl to būna daugiau bėdos nei naudos. Keturi „Šūklių“ medžiotojų būrelio nariai, sumedžioję didžiulį šerną, neilgai džiaugėsi savo laimikiu, mat ištyrus mėsą paaiškėjo, kad laukinis gyvūnas serga trichinelioze. Taigi visą šernieną teko utilizuoti. Tačiau kol iš utilizacijos įmonės atvyko specialus transportas, praėjo net kelios paros. Skerdiena ėmė gesti, dvokti, reikėjo saugoti, kad neįsisuktų graužikai, mat trichineliozė kaipmat būtų išplatinta. Be visų šių „malonumų“, medžiotojų laukė dar viena staigmena – paaiškėjo, kad už sergančio gyvūno utilizaciją jiems patiems teks ir sumokėti, o suma gali siekti net kelis šimtus litų.
Kasmet šis medžiotojų būrelis į valstybės biudžetą sumoka 9000 Lt, o visoje Lietuvoje tokių yra išties nemažai, tad valstybės iždas pasipildo nemenkomis sumomis. Medžiotojai nesupranta, kam naudojamos šios lėšos, jei, be visų kitų prievolių, net ir už sergančio gyvūno utilizaciją tenka mokėti iš savos kišenės? Jie įsitikinę, kad valstybės ir kitos atsakingos tarnybos turėtų labiau rūpintis ir užtikrinti tvarką, kad šalyje neplistų pavojingų ligų židiniai.
Bauda už sąžiningumą?
„Šūklių“ medžiotojų būrelio narys Leonas Galginaitis, pasipiktinęs valstybinių tarnybų nerangumu ir jų požiūriu į susidariusią situaciją, nusprendė viešai pagarsinti jam nutikusią istoriją.
„Jau 15 metų esu medžiotojų būrelio narys. Mano ūkis įeina į mūsų būrelio medžioklės plotus. Spalio 23 d. (trečiadienį) vykusios medžioklės metu mano kukurūzų lauke nušovėme nemažą seną šerną, sveriantį arti 150 kg. Parsigabenę į specialiai įrengtą lupyklą, nudyrėme jam kailį ir, kaip visada, nugabenome diafragmos dalis tyrimui. Mūsų medžioklės plotai yra Vilkaviškio rajone, besiribojančiame su Šakių rajonu. Kadangi Šakiai arčiau, jų specialistams ir vežame ištirti mėginius. Šį kartą, deja, tyrimų duomenys nepradžiugino – paaiškėjo, kad šernas serga trichinelioze. Veterinarijos specialistė 24 d. (ketvirtadienį) iš pat ryto apie tai informavo Šakių rajono maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT). Šios tarnybos specialistai reagavo operatyviai – netrukus buvo surašytas atitinkamas aktas ir mėginys išsiųstas į Vilnių tolesniam tyrimui. Apie įvykį buvo informuota ir Vilkaviškio rajono VMVT. Taip pat susisiekta su utilizacijos įmone UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, kad atvyktų paimti užkrėstą šernieną. Mes patys savo transportu gabenti gaišenos į utilizacijos įmonę neturime teisės, mat tam neva reikalingas specialus transportas. Mums buvo pasakyta, kad iš Rietavo automobilis turėtų atvykti penktadienį. Nieko kito nebeliko, tik šernieną kažkur sudėti ir laukti, mat patiems jos nei užkasti, nei sudeginti taip pat nevalia. Sudėjome gaišeną į metalinius indus ir užrakinome garaže. Deja, penktadienį iš utilizacijos įmonės niekas neatvyko. Trečiadienį sumedžioto šerno mėsa ėmė gesti, skleisti smarvę. Iš Rietavo specialus automobilis jos paimti atvyko tik pirmadienio popietę, praėjus penkioms paroms. Mums niekas nepaaiškino, kodėl taip nutiko. Tačiau sužinojome, kad mums bus atsiųsta iš įmonės sąskaita už šerno transportavimą ir utilizaciją, kurią teks patiems apmokėti. Buvo paminėta, kad tai gali kainuoti net kelis šimtus litų. Skambinome į Vilnių, į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, bandėme išsiaiškinti, ar teisinga už tai mus apmokestinti, bet atsakymo nepavyko rasti. Kyla abejonių, ar kitą kartą verta daryti viską teisėtai, mat tai sukelia nemažai problemų ir už viską dar reikia susimokėti. Ne vienas su tuo susidūręs tikriausiai kitokiais būdais atsikrato sergančio gyvūno liekanomis“, – svarstė patyręs medžiotojas, pirmą kartą sumedžiojęs trichinelioze sergantį šerną.
Kiekvienam įstatymui yra apstatymas
Pradėjus aiškintis šios situacijos eigą, kiekviena atsakinga tarnyba gynėsi, kad viską padarė tinkamai ir laiku. Tačiau akivaizdu, kad dvėseliena išgulėjo nepaimta utilizacijai penkias paras. Apie panašius atvejus diskutuojama ir Medžiotojų draugijos tinklalapio forume. Čia medžiotojai vieni kitiems pataria, ką tokiu atveju daryti. Vieni į Rietavo utilizacijos įmonę patys yra gabenę dvėselieną, kitiems pagelbėjo šią problemą išspręsti regioniniai VMVT padaliniai. Medžiotojai įsitikinę, kad šios tarnybos turėtų turėti specialius konteinerius ar patalpas, kur būtų saugiai sandėliuojamos sergančių gyvūnų ar gyvulių atliekos, iki atvyks specialus transportas jų paimti. Kitu būdu sunku užtikrinti, kad ligos užkrato neišplatins graužikai, kol dvėseliena bus išgabenta.
„Nors laukiniai žvėrys priklauso valstybei, ji jais visiškai nesirūpina – viskas užkraunama ant medžiotojų pečių. Mes ir brakonierius gaudome, ir žvėris per žiemą šeriame, ir medžioklėtvarkos projektus patys finansuojame, ir stebėjimo bokštelius statome, esame ujami dėl žvėrių padarytos žalos ūkininkams, nuo kelių turim surankioti sužalotus ar užmuštus žvėris, nuomos mokesčius už iš valstybės nuomojamus medžioklės plotus mokėti, kurie iš tiesų yra ne valstybės, o privačių savininkų. Dar ir už sergančių gyvūnų utilizavimą mums kergiami mokesčiai. Ar neturėtų dalį atsakomybės už tai prisiimti valstybė?“ – svarsto medžiotojai ir tikina, kad jiems keliami reikalavimai labai dideli, bet neatsakingas valstybės požiūris kai kada verčia suabejoti, ar verta uoliai juos vykdyti.
Ne visi problemą vienodai mato
Šakių rajono VMVT inspektorius patikino, kad problemų, kai laiku iš Rietavo neatvyksta transportas, turi ne tik medžiotojai, bet ir galvijų augintojai. „Nors turėtų išgabenti dvėselieną per 24 val. nuo pranešimo gavimo, bet ne visada taip būna. Aš daug metų dirbu veterinarijos tarnyboje ir esu įsitikinęs, jog utilizacijos įmonė turėtų operatyviai reaguoti į tokį pranešimą, kad kuo greičiau tai būtų likviduota. Ketvirtadienį iš ryto gavę pranešimą apie tyrimo duomenis tuoj pat reagavome, po pusvalandžio jau turėjome mėginį, pasirūpinome, kad jis kuo greičiau būtų išgabentas į Vilnių, į Nacionalinį rizikos vertinimo institutą – tokiais dalykais juokauti negalima. Buvo informuoti medžiotojai, kad nevartotų šerno mėsos, tuoj pat buvo apie visa tai pranešta ir Vilkaviškio r. VMVT. Keista, kad gaišena buvo paimta tik po kelių dienų“, – stebėjosi Šakių r. VMVT specialistas.
Vilkaviškio rajono VMVT viršininkas Gediminas Gvazdaitis teigė, kad ir jų tarnyba viską atliko laiku ir daugiau nei priklauso. „Skambinti į „Rietavo veterinarinę sanitariją“ turėjo medžiotojų būrelio vadovas, už jį tai padarėme mes ir dar paraginome, kad greičiau utilizacijos įmonė atvyktų paimti užkrėstą šernieną. Kartais jie reaguoja labai operatyviai, kartais, deja, ne. O mes priimti saugoti tokios gaišenos neturime galimybių ir sąlygų, ja privalo pasirūpinti patys medžiotojai. Rietavo utilizacijos įmonėje yra patvirtintos taisyklės ir jų jie privalo laikytis. Be to, pagal šalutinių produktų utilizavimo reglamentą Nr. 1069 (2009 m.), yra reikalavimas, kad gaišena turi būti padėta taip, kad negestų, arba išvežta utilizuoti per 24-48 val. Šiuo atveju taip neįvyko, bet problema buvo išspręsta kiek vėliau“, – tikino Vilkaviškio r. VMVT vadovas.
UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ generalinis direktorius Darius Korsakas situaciją komentavo savaip.
„Reakcija į pranešimą buvo labai greita. Žiūrint chronologiškai, pranešimas buvo gautas 24 d. (ketvirtadienį) darbo dienos pabaigoje apie 16.30 val. Jis iš karto buvo įdėtas į mūsų duomenų bazę ir jau kitai dienai buvo sudarytas maršrutas, kad ši skerdiena būtų pašalinta. Pagal mūsų tvarką ir visus teisės aktus, mes puikiai spėjome ir netgi greičiau, nes pagal bendrą tvarką mums turėjo pranešti pirmąją dienos pusę, kuomet dėliojami kitos dienos maršrutai. Mūsų vairuotojas penktadienį išvyko į nurodytą vietovę, bet nebuvo kontakto su gaišenos turėtoju. Nežinau, kodėl jis neatsiliepė, bet nesant konkretaus adreso, kaip tą vietą rasti, ši vieta tą dieną nebuvo aplankyta. Tai įvyko ne dėl mūsų kaltės. Perkėlėme tai į artimiausią maršrutą numatytą į tą pusę. Pirmadienį šerno mėsa buvo išvežta“, – teigė utilizacijos įmonės vadovas.
„Šūklių“ medžiotojų būrelio vadovas Rytis Legota tikino, kad jokio praleisto skambučio penktadienį jo telefone nebuvo. Be to, atkreipė dėmesį į jiems utilizacijos įmonės pateiktus dokumentus. Juose įvardijama daug finansinių nuobaudų už įvairiausius niuansus, net ir tai, kad jei skerdiena atvykus nepakraunama per 10 min., gali būti priskaičiuotas transporto prastovos mokestis, siekiantis 100 Lt. Be to, gaišenų važtaraštyje-susitarime nurodoma, kad gaišenos turi atitikti teisėtus gavėjo lūkesčius – nepradėjusios gesti, pūti, mechaniškai nesugadintos. Už nekokybiškų gaišenų pateikimą ar jų nepateikimą gali būti taikomas 3.1 sutarties punktas, t.y. gaišenų savininkas utilizacijos įmonei turėtų sumokėti 720 Lt/t baudą ir dar už transporto priemonės atvykimą – 3,5 Lt/km. Gaišenų važtaraštyje, kuris buvo pasirašytas su „Šūklių“ medžiotojų būrelio pirmininku spalio 28 d., duomenų apie gaišeną eilutėje tebuvo vienintelis įrašas, kad tai yra šernas ir uždėtas antspaudėlis, jog svoris tikslinamas gamykloje. Kol kas medžiotojai neįsivaizduoja, kokių staigmenų dar gali laukti iš utilizacijos įmonės, kuri jiems turi atsiųsti sąskaitą.
Medžioklė – pramoga, už kurią reikia susimokėti
Pasiteiravus UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ vadovo apie įmonės įkainius jis teigė, kad šie nustatomi žemės ūkio ministro įsakymu. Be to, gana dažnai keičiasi. „Tačiau yra šalutinių gyvūnų produktų tvarkymo taisyklės, pagal kurias yra numatyta parama tam tikriems produktams tvarkyti, t.y. parama specifinės rizikos medžiagoms – tai kaip pagalba subjektui, kad būtų suinteresuotumas tinkamai tvarkyti tokias atliekas, kad jos nebūtų bet kur išmetamos ar užkasamos. Tokia yra Žemės ūkio ministerijos politika, todėl visa ta kaina padengiama, subsidijuojama. Šiuo atveju kalbu apie nušauto sergančio trichinelioze žvėries utilizaciją. Gaišenos turėtojui tai nekainuoja, jam išrašoma tik pridėtinės vertės mokesčio suma, kurią turi sumokėti medžiotojas ar būrelis“, – aiškino D. Korsakas. Paklaustas apie dvėselienos surinkimo terminus jis patikino, kad ji surenkama per parą nuo pranešimo gavimo. „Turime nemažą transporto bazę ir gavę pranešimą važiuojame per visą Lietuvą“, – teigė utilizacijos įmonės vadovas. Jis sakė, kad netiesa, jog jų transportas vyksta tik tam tikromis dienomis ar tada, kai toje vietoje susidaro didesnis kiekis gaišenų. Apie gaišenų atgabenimą savu transportu ar veterinarijos tarnybų tarpininkavimą įmonės vadovas nelinkęs buvo atsakyti.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo Egidijaus Mecelio pasiteiravus, ar jų tarnyba gali daryti įtaką, kad utilizacijai surenkamų gaišenų procesą „Rietavo veterinarinė sanitarija“ vykdytų sklandžiau, atsakymas kiek nustebino. „Tai yra uždaroji akcinė bendrovė ir mūsų tarnyba neturi ypatingų svertų, kad galėtų priversti tą įmonę operatyviau dirbti. O dėl išlaidų apmokėjimo – tai dviejų subjektų susitarimo reikalas. Šiai įmonei dėl trichineliozės valstybės subsidija nėra numatyta, kaip ir dėl kai kurių kitų ligų. Taigi klausimas atviras, kas šiuo atveju turės apmokėti išlaidas. Mano žiniomis, tai, kas susiję su šia liga, turi atsakyti gaišenos savininkas ir kompensuoti patirtas išlaidas. Taip, laukiniai žvėrys priklauso valstybei, bet paskui savininku tampa jį sumedžiojęs asmuo. Kita vertus, medžioklė yra savotiška pramoga ir už tai tenka mokėti. Medžiotojai privalo pasirūpinti, kad ir tokią mėsą turėtų kur saugoti. Sąlygas priimti sergančių gyvūnų dvėselieną turi ir VMVT. Esant reikalui jos tą ir daro, be to, organizuoja ir išgabenimą į utilizaciją. Pagrindinis visų tikslas – užtikrinti, kad trichinelėmis užkrėsta mėsa neišplistų, nebūtų bet kur numetama, užkasama, liga neužsikrėstų jos suėdę gyvūnai ir ši mėsa nepatektų ant žmonių stalo“, – pabrėžė E. Mecelis. Deja, į klausimą, kam ir kur valstybė panaudoja iš medžiotojų surinktus pinigus, atsakyti negalėjo.
Taigi aišku viena, jog tarpusavyje atsakingos tarnybos ir valstybės institucijos turi ką spręsti, nes tų pačių dalykų traktavimas labai skiriasi. Norint išvengti pavojingų ligų plitimo, vien tik medžiotojams to užtikrinti tikrai nepavyks.
Autorius: Milda JONKIENĖ
