Lietuvai įstojus į ES uždraustos pačios romantiškiausios pavasarinės slankų ir didžiųjų ančių gaigalų medžioklės. Kaip ir daugelyje sričių, stojant į Europos šalių bendriją medžioklės klausimais nebuvo kam tinkamai Lietuvai atstovauti derybose su ES biurokratais.
Vienintelis nuopelnas tik tas, kad išsiderėjome teisę reguliuoti vilkų ir bebrų populiacijas. Galbūt mūsų derybininkus kankino nedidelės valstybės sindromas, baimė, kad gali ir nepriimti į ES. Su visais reikalavimais sutikome skubėdami ir žemai lankstydamiesi.
Dėl medžioklės, žinoma, mažiausiai galime graužtis, nes buvo ir daug rimtesnių praradimų… Na, kad ir nepagrįstai ankstyvas Ignalinos AE uždarymas.
Slankų medžioklę prisiminti verta
Slankas dar galima medžioti rudenį – nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 31 d. Tačiau rudeninėse medžioklėse miškų sąžalynuose be gerai treniruoto paukštinio šuns slankos nerasi. Be to, rudenį prasideda kitos įvairių žvėrių ir paukščių medžioklės, todėl lietuviai medžiotojai slankų beveik nemedžioja. Pamedžioti slankų Lietuvon atvažiuoja nebent italai ar prancūzai. Vakariečiai, skirtingai nuo lietuvaičių, mėgsta romantiškas, sportiškas paukščių medžiokles, o mums reikia kuo stambesnio grobio. Nors dabar pavasariais slankų medžioti negalima, prisiminti šias gražias medžiokles verta. Kadangi naujoji medžiotojų karta tokių medžioklių jau iš viso nežino, gal verta apie jas ir papasakoti.
Vakariečiai, skirtingai nuo lietuvaičių, mėgsta romantiškas, sportiškas paukščių medžiokles, o mums reikia kuo stambesnio grobio. Nors dabar pavasariais slankų medžioti negalima, prisiminti šias gražias medžiokles verta.
Pagaliau pavasaris. Sniegas baigė tirpti netgi medžių paunksnėje. Miškai kvėpuoja drėgme, kvepia tręšti pradėję pernykščiai lapai, kilimu padengę žemę lapuotynuose. O per medžiotojų gretas nuvilnija garsas – traukia slankos. Tai reiškia, kad iš dausų sugrįžę paslaptingieji ilgasnapiai miško tilvikai pradėjo savo tuoktuves, vestuvinius šokius, ir medžiotojai gali vakarus praleisti slankų medžioklėje pavasarį atbundančiame miške.
Slankos traukia
Nors slankos medžiojamos sutemose, miškan atvažiuodavome dar prieš saulėlydį, pasirinkdavome tinkamą paukščių laukimo vietą. Traukdamos slankos laikosi tam tikrų savo maršrutų. Šių ilgasnapių laukdavome prie žemesnių medynų, jaunuolynų pakraščiuose, prie pievokšnių ar kirtaviečių, kur praskrisdami paukščiai nusileidžia žemiau ir atskrendantį gali pamatyti iš toliau, o nušautą tokiose vietose rasti lengviau. Medžiokliniai šunys paukščių medžioklėse tada nebuvo privalomi, tad retas kuris šaulys jų teturėjo.
Ir štai stovime pasirinktoje miško vietoje. Užmarštin nuplaukia dienos rūpesčiai, miesto bruzdesys ir triukšmas. Pilna krūtine gali traukti gaivų pavasario kvapų prisotintą miško orą. Už miško jaunuolyno į šimtametį eglyną pamažu grimzta oranžinis saulės diskas. Pilkėja dangus. Tuoj mišką pradės gaubti sutemos. Nuo uždarų miesto erdvių atbukusios akys ilsisi klaidžiodamos beribėje dangaus pilkumoje. Žvilgsnis vis slysta karpyta eglyno viršūnių linija, ar nepasirodys ilgasnapiai paukščiai, bet slankoms traukti dar ankstoka.
Žvelgiant žemyn akys užkliūna už pagriovy kuokštais sudygusių rausvai žalių dilgėlių, žydėti pradedančių baltažiedžių plukių plotelių, šlapioje pievoje geltonuojančių purienų žiedų. Nors lapuočiai medžiai dar neišsibudino, žvelgiant į jų lajas jau užčiuopiama vos pastebima brinkstančių pumpurų žaluma. Temsta. Savo giesmes pamažu užbaigia dienos giesmininkai: nutilo kikiliai, liepsnelės. Tik vis dar treliuoja pavieniai giesmininkai ir juodieji strazdai. Pievoje prie upeliuko ciksi baltoji kielė. Krūpteli išgirdęs jos ciksėjimą – gal jau suciksėjo traukianti slanka. Tačiau dar ne, dar reikia palaukti…
Netolimoje pelkėtoje miško pievoje klykauja gervės, o eglyne kažką bara juodasis strazdas. Įsiklausai į šią atgimstančio miško simfoniją ir užmiršti, kad ant peties kabo šautuvas. Tik staiga: kvorr, kvorr… psip, kvorr, kvorrr… psip… Nuaidi kažkur aukštojo eglyno pusėje. Pagaliau jau traukia pirmoji slanka! Prisiglaudi prie žemos eglutės, o akys skverbiasi į vakaro prieblandos nupilkintą dangų, ieškodamos atskrendančio paukščio. Ritmingai kartodamas savo kurksėjimą ir pypsėjimą ilgasnapis paukštis pasirodo virš eglių viršūnių. Ties miško jaunuolynu jis leidžiasi žemyn, bet pro medžiotoją pralekia toli šonu. O iš jaunuolyno pusės jau sklinda kitos traukiančios slankos kurksėjimas… Tačiau ir vėl per toli.
Pavasarinis slankų medžioklės uždraudimas tikrai negali būti grindžiamas kylančiu pavojumi pakenkti slankų populiacijos gausai. O ir kiek tų slankų Lietuvoje būdavo sumedžiojama – gal 2–3 tūkstančiai, kai Vakarų Europos šalyse jų nušaunama milijonais…
Miške darosi vis tamsiau ir tamsiau. Juodasis strazdas, drumsdamas sutemų tylą, vis dar bara jaunuolyne šmižinėjančią lapę ar kiaunę: pro šį nenuoramą giesmininką niekas neprasėlins nepastebėtas ir neapibartas. Keletas slankų prakurksi šūvio nepasiekiamu atstumu. Atrodo, kad teks iš medžioklės grįžti tuščiomis. Tačiau vienas ilgasnapis, tarsi pasigailėjęs kantraus medžiotojo, patraukia tiesiai į jį. Kurapkos dydžio paukštis skrenda gana greitai, į šonus kraipydamas galvą su žemyn nukarintu ilgu snapu. Sutemų tyloje miške trenkia neįprastai garsus šūvis. Ilgasnapis paukštis krenta tiesiai griovin, beveik po medžiotojo kojomis. Vakaro sutemose miške nuskardena dar keletas šūvių į slankas, paleistų toliau stovinčių medžioklės draugų, ir įsivyrauja tyla.
Štai medžiotojo rankose laimikis – margas paukštis aksominėmis plunksnomis, ilgu snapu ir didelėmis juodomis akimis. Vargas medžiotojui su tokiu laimikiu. Slanka sveria apie 300 gramų, o jos grožis neišpasakytas. Nors slankos mėsa skani, beveik kiekviena šeimininkė už tokį laimikį medžiotoją tik apibars už be reikalo pražudytą paukštį – geriau nė nerodyti.
Todėl medžiotojai mažai ir sumedžiodavo šių gražuolių ilgasnapių – nebent iškamšai, kad žiemos metu prie besikūrenančio židinio galėtų prisiminti pasakiškas akimirkas, praleistas pavasariu alsuojančio miško sutemose stebint paslaptingų ilgasnapių miško paukščių tuoktuvių skrydžius.
Pakaunės Dubravos girioje slankų nėra gausiai. Per vakarą gali pamatyti nuo 3 iki 10 praskrendančių paukščių, o paleisti šūvį pavykdavo toli gražu ne kasdien. Visuose Dubravos urėdijos miškuose, kur medžioja 9 medžiotojų būreliai, kas pavasarį būdavo sumedžiojama tik 10–40 slankų.
Ar vertėjo uždrausti?
Slankų traukimas – savotiškos šių paukščių tuoktuvės. Traukia (skrenda) tik patinėliai. Pastebėjęs ant žemės tupinčią patelę, patinėlis neria žemyn ir nutupia prie išrinktosios. Slankos pastovių porų nesudaro. Patinai patelėms perėti ir auginti jauniklių nepadeda, todėl pavasarį vienas kitas sumedžiotas patinėlis žalos slankų populiacijai nedaro.
Kiek man teko išskrosti sumedžiotų slankų, neaptikau nė vienos nušautos patelės. Net jeigu būdavo nušaunami ir kartu skridę du paukščiai, jie pasirodydavo abu besą vyriškos lyties. Todėl pavasarinis slankų medžioklės uždraudimas tikrai negali būti grindžiamas kylančiu pavojumi pakenkti slankų populiacijos gausai. O ir kiek tų slankų Lietuvoje būdavo sumedžiojama – gal 2–3 tūkstančiai, kai Vakarų Europos šalyse jų nušaunama milijonais…
Kita gamtos mylėtojų eskaluojama priežastis, kodėl reikėjo uždrausti pavasarines medžiokles (ne tik slankų, bet ir didžiųjų ančių gaigalų), – paukščių veisimosi periodu neetiška juos medžioti, šūviais drumsti vestuves keliančių sparnuočių ramybę.
Tačiau kuo blogesni žinduoliai? Rujos metu medžiojami visi kanopiniai, beveik visi plėšrieji žvėrys, bebrai. Beje, pastarųjų medžioklėmis lyg ir pakeista pavasarinė paukščių medžioklė, nes bebrų medžioklės sezonas tęsiasi net iki balandžio 15 d. Tačiau to daryti tikrai nereikėtų, nes balandžio viduryje bebrų patelės jau ruošiasi vesti jauniklius, o pavienės juos jau gal ir maitina.
Autorius: Vytautas Ribikauskas
