Kaip besistengtume ištrūkti iš gamtos ir įsikurti steriliame miesto pasaulyje, greitai pasijuntame esantys ne vieni: aplink mus, greta mūsų, mūsų namuose įsikuria gyvūnai, gebantys surasti kažką naudinga sau. Ilgainiui dalis jų pakeičia savo įpročius ir tampa priklausomi nuo mūsų, kiti be žmogaus aplinkos gyventi negali.
Tačiau yra ir tokių, kurie žmogų – kartais agresyvų ir pavojingą – prisimena atėjus sunkmečui. Užtrukus žiemai, ir šiemet susiduriame su šiais atvejais: kaimuose, miesteliuose ir net miestų pakraščiuose įprastomis tapo stirnos, po nakties sniege baltuoja kiškių pėdų raizgalynės, kai kur į sodus atiena šernai. Želmenyse prie pat namų ganosi elniai ir danieliai, kapsi kurapkos. Taigi – ir vėl esame ne vieni.
Toks gyvūnų gausėjimas mūsų aplinkoje – sezoniškas. Gali būti, kad miškuose ėmus slūgti sniegui, daugelis šių žvėrių sugrįš į savo tikruosius namus. Liks tik kurapkos, kurios gali perėti čia pat, kur nors sodo pakraštyje ar apsauginiuose laukų želdiniuose.
Kas traukia žvėris pas žmogų? Visų pirma – ramybė. Jeigu nėra palaidų šunų, jei žvėrių niekas nepersekioja ir jais įkyriai nesidomi, jie tampa jaukūs, čia pat įsitaiso guolius. Svarbiausias dalykas – maistas. Stirnos žiemos gale ar žiemišką pavasarį maitinasi išimtinai šakeliniu maistu – šakų galiukais, ūgliais, medžių žieve. Obelų, kriaušių šakos ar žievė joms yra labai skanu ir maistinga.
Žinoma, po tokio žvėrių apsilankymo apatinės šakos lieka pažeistos, netekusios pačios svarbiausios dalies – augimo pumpurų. Medelių nuo stirnų neapsaugo paprastas aprišimas. Panašus kiškių poveikis užpustytame sode, nes nuo pusnies jie gali pasiekti šakas ar neapsaugotas jaunų medelių kamienų dalis. Ten, kur per žiemą po sniegu gulėjo nukritę obuoliai (ne visi juos surinkome), maisto ieškoti ateina šernai, tokiu skanėstu mielai smaguriauja stirnos.
Kaip gyvūnus „valdyti“, nuvilioti nuo sodo augalų? Žinoma, tą visada užtikrina saugi tvora. Kadangi pavasariop sodo medžiai genimi, nugenėtas šakas pravartu išnešti už sodo tvoros ir sukrauti į padriką, išsklaidytą krūvą. Tokią savotišką „šėryklą“ labai greitai suranda kiškiai ir stirnos, pasitenkina tokia paprasta mūsų „duokle“.
Žinoma, stirnų buvimas žmogaus aplinkoje kelią ir problemų. Gyvūnų globėjai vis dažniau kviečiami išginti žvėris iš pavojingų jiems teritorijų, be to, jie bet kada gali išbėgti į kelią ir sisurti su tranportu. Pačioms stirnoms, ypač pabaidytoms ar persekiojamoms, kyla pavojus susižaloti į tvoras, stiklinius šiltnamius. Jas vaiko ir pjauna palaidi šunys, todėl turime žinoti: agresyvus palaidas šuo gali tapti pavojingu gyvūnų naikintoju. Bet kuriuo atveju, už sunaikintą gyvūną atsako šuns šeimininkas.
Žvėrys mūsų aplinkoje gyvens iki atšilimo ir gamtos atbudimo. Po to dauguma jų iškeliaus į miškus, liks tik pavieniai. Tikėtina, kad gyvūnai liks tik ten, kur nejuto grėsmės ir nebuvo persekiojami.
Autorius: Selemonas Paltanavičius
