Ar atiduosime duoklę lietuviškos medžioklės istorijai?

Siekiant įamžinti lietuviškos medžioklės simbolį, Pilies kalno papėdėje sumanyta pastatyti natūralaus dydžio šuns skulptūrą Lietuvos skalikui. Tokie reiškiniai populiarūs Europos šalyse, bet ar patraukli ši idėja vilniečiams, dar nenuspręsta.

Lietuvos skalikas yra vienintelė nacionalinė šunų veislė ir teoriškai susijusi su ankstesniais mūsų valstybės laikais. Pasak Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Tijušo, daug kur Europoje populiaru prisiminti istorinių laikų medžioklę, daug kur yra paminklų, pavyzdžiui, tokių, kur kokios nors įžymybės pozuoja su žirgu ar šunimi.

Veislė atgaivinta prieš 50 metų

„Lietuvoje nieko panašaus iki šiol neturėjome. Ši veislė atgaivinta po Antrojo pasaulinio karo, maždaug prieš 50 metų, ėmusis iniciatyvos išsaugoti tuos likučius skalikų, kuriuos kadaise į medžioklę imdavo Lietuvos didikai. Taigi tokios istorinės sąsajos bei panašaus akcento trūkumas mūsų viešojoje erdvėje ir pastūmėjo tokio sumanymo link“, – apie skaliko skulptūrą pasakojo pašnekovas.
Šią Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos idėją palaiko ir Aplinkos ministerija. Tik jos kancleris Robertas Klovas užsiminė, kad tokie projektai, net ir neprieštaraujantys keliamiems tikslams, lengvai neįgyvendinami, nes yra daugybė biurokratinių kliūčių.
„Paraiška pateikta, projektui būtų naudojami Aplinkos apsaugos rėmimo programos medžiotojų pinigai. Rezervuota suma yra per 100 tūkst. litų. Tačiau būtina sąlyga, kad prie projekto prisidėtų pati savivaldybė. Ji svarsto, bet galutinio sprendimo dar nėra“, – sakė R.Klovas.

Vieta – greta istorinių paminklų

Miesto valdžia šiuo klausimu atsakymo dar neturi. Kaip teigė savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius Vytautas Grinius, dėl šios skulptūros vis dar svarstoma. Savivaldybės tinklalapyje buvo surengta ir gyventojų apklausa dėl vietos, tinkamos tokiam meno kūriniui. Tačiau vilniečiai balsavo itin vangiai ir veikiausiai įtakos galutiniam sprendimui apklausa neturės.
O statyti skulptūrą siūloma Pilies parke, esančiame Gedimino kalno papėdėje. Rinkdamasi vietą, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija norėjo, kad ji būtų lankoma turistų, kad galbūt tiktų ir medžiotojų renginiams. Tačiau, kaip sakė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas E.Tijušas, norėjosi skulptūrą pastatyti šalia istorinių vietų.
„Medžioklė, buvusi tokia svarbi, mūsų istorijoje prarado savo vietą. Dažnai klausiu auditorijos: kaip kas įsivaizduoja, kuo maitinosi į Žalgirio mūšį eidama mūsų armija? Žvėriena. Tais laikais maksimų nebuvo, naminių gyvulių Lietuvoje buvo nedaug, augalininkystė irgi neklestėjo. Buvo miškai, o ten – žvėrys. Taigi medžioklė su mūsų krašto istorija yra labai glaudžiai susijusi. Tai nėra kas nors išskirtinai lietuviška, visoje Europoje taip buvo. Bet mes truputį primiršę tas istorines medžioklės sąsajas“, – kalbėjo E.Tijušas.

Medžioklė vertinama skirtingai

R.Klovo teigimu, požiūris į medžioklę, kad tai yra kultūros dalis, Europos šalyse skiriasi nuo vyraujančio pas mus. O šis projektas būtų ir šviečiamojo pobūdžio. „Man teko girdėti miesto valdžios atsiliepimų, kad pastatyti kokį nors šunį prie upės yra nesąmonė. Tačiau užsienyje medžioklės scenų galima aptikti net bažnyčiose. Dabar nepamenu, kurioje šalyje bažnyčioje yra net elnias. Įsivaizduokit, kas būtų pas mus pastačius elnią“, – retoriškai klausė ministerijos kancleris.

Senais laikais turėti kuo daugiau įspūdingesnių, geriau dresuotų skalikų, E.Tijušo tvirtinimu, buvo kiekvieno didiko pasididžiavimas. Paklaustas, ar XVI a. vidury Lietuvoje pradėta medžioti su skalikais, pašnekovas sakė drįstąs tuo abejoti. Jo manymu, šie šunys į medžioklę su mūsų vyrais traukdavo jau gerokai anksčiau.

„Šuo apskritai yra pirmas žmogaus prisijaukintas gyvūnas. Tai įvyko prieš 20, 25, gal net 30 tūkst. metų. Nemanau, kad mūsų protėviai ir iki atsirandant valstybei nepasitelkdavo šunų. Žinoma, tai tik mano kaip mėgėjo pasamprotavimas apie pačią medžioklę“, – teigė E.Tijušas.
Pasak jo, yra duomenų, kad Vytautas ir Jogaila rengdamiesi Žalgirio mūšiui medžiodavo Belovežo girioje, kuri tada buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, ir ruošė atsargas kariuomenei medžiodami stumbrus. „Tada medžioklė be šunų nebuvo įmanoma. Kokių šunų jie turėjo, matyt, istorinių šaltinių ir trūksta, ar mūsų istorikai šia plonybe nesidomi. Tais laikais apskritai skalikas buvo vyraujanti veislė“, – pasakojo draugijos pirmininko pavaduotojas.

Autorė: Indrė Pepcevičiūtė
Šaltinis: www.diena.lt