Ūdroms laikas kraustytis iš raudonosios knygos?

Nuotrauka: Jovytas Parvainis

Ūdra yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau jai tenai tikrai nėra kas veikti. Daug kas įsivaizduoja, kad ūdros gyvena tik prie švarių upelių, kur nardo upėtakiai, kiršliai ir kitos skaidrių vandenų karališkosios žuvys. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Su ūdrų gyvenimu turbūt geriausiai susipažinę bebrų medžiotojai, jie šiuos žvėrelius sutinka uždumblėjusiose pelkėse, prarūgusio vandens sklidinuose, pro galvijų fermas einančiuose grioviuose ir visur kitur, kur vandenyje gali išgyventi bet kokia gyvastis: varlės, karosai, kur plaukioja ondatros. Ūdrų sutiksi beveik visur, kur savo gyvenvietes įsikūrę bebrai.

 

Kaip ūdros pateko į raudonąją knygą, sunku pasakyti. Matyt niekas nesugebėjo jų bent kiek tiksliau suskaičiuoti, kaip dabar nesuskaičiuojami vilkai ir lūšys. Gerai, kad vilkai neatsidūrė raudonojoje knygoje, kur lūšys, beje, visai be reikalo jau tupi. Mano medžioklės karjeros pradžioje ūdras dar buvo galima medžioti, tačiau nepasakyčiau, kad medžiotojai būtų veržęsi tai daryti. Nors šių gyvūnų tykojimas prie neužšąlančių properšų upeliuose žiemą mėnulio pilnaties naktimis labai romantiškas, juos medžiodavo tik pavieniai entuziastai, na, žinoma, ir tai medžioklei specializavęsi brakonieriai, ūdras gaudę spąstais. Sovietmečiu medžiotojai valstybei privalėjo parduoti visus sumedžiotų švelniakailių žvėrelių kailius, o už labai vertingą ūdros kailį galėjai gauti tik kelis rublius, tad niekas ir nesivargino jų medžioti. Sovietmečiu medžiotojai labiau mėgo „mėsines“ medžiokles (mėgstamos jos dar ir dabar), nes parduotuvėse iš mėsos produktų vyravo tik karvių kanopos.

Dabar ūdrų yra tiek, kad būtų laikas jas paleisti iš raudonosios knygos ir nustatyti jų medžioklės terminus. Šiuo metu, kai gyvūnus leidžiama gaudyti tik su vadinamaisiais selektyviniais spąstais, kurie turi užtikrinti sugavimą tik to žvėrelio, kuriam gaudyti jie skirti, manau, kad į bebrams skirtus spąstus taip pat, kaip ir į anksčiau naudotus spąstus, gyvūną sugriebiančius už galūnių, papuola ir ūdros. Tačiau kiek ūdrų sugaunama medžiojant bebrus, duomenų nėra. Kas, sugavęs draudžiamą žvėrelį, gabens jį į rajonų aplinkos apsaugos agentūras ar Tado Ivanausko zoologijos muziejų ir dėl to dar prasimanys visokių problemų? Sugauta ūdra paprasčiausiai išmetama, o sprendžiant iš bebrų medžiotojų pokalbių, ūdrų sugaunama gana daug.

Dabar dažnai kreipiasi privačių valdų savininkai, kurie savo sklypuose turi įsiruošę tvenkinius ir augina įvairias žuvis, prašydami patarimo, ką daryti su į jų žuvis įnikusiomis ūdromis. O protingo patarimo ir nėra: patikimai ir estetiškai tvenkinių neaptversi taip, kad į juos neįsigautų plėšrūnės, kaip ir sunku apsaugoti sodybos vaismedžius bei dekoratyvinius medžius nuo aštriadančių bebrų. Geriausiai būtų tuos žvėrelius, kurie žalą daro artimoje žmogaus aplinkoje, sumedžioti. Medžioklės įstatymo 4 skyriaus 3 punktas skelbia, kad: „Sodybose ir negyvenamuose pastatuose bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo priemones, gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius medžiojamuosius žvėris, kuriems minėtose taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Ši veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo būti medžiotojas.“ Kad būtų galima taip pasielgti ir su ūdromis, reikėtų joms nustatyti medžioklės terminus arba, kaip išimtį įrašyti į įstatymo punktą, kaip to reikėtų ir dėl bebrų. Įstatyme žodį „sugauti“ vertėtų keisti į kažkieno neseniai sugalvotą terminą „išimti iš gamtos“, kas taikoma vilkų sumedžiojimui ne sezono metu. Beje, terminą įstatyme keisti reikėtų taip pat daugiausia dėl vilkų. Vilkas yra plėšrusis žvėris ir jam yra nustatyti medžioklės terminai, todėl jis atitinka kriterijus dėl įstatymo punkte numatytos veiklos. Tačiau sugauti vilko spąstais medžioklės taisyklės neleidžia. Belieka šaunamasis ginklas, kurį, teisėtai laikomą, būtų galima naudoti esant terminui „išimti“, o ne „sugauti“. Šaunamasis ginklas praverstų ir likviduojant po kiemus besibastančias niežuotas (ypač pasiutusias) lapes, mangutus ar šakalus. O vietoj žodžių „leistinos gaudymo priemonės“ reikėtų rašyti „leistinas medžioklės priemones“.

Nežinau, kas sugalvojo tuos selektyvinius spąstus. Gal kada atsiras kompiuterizuoti tokie spąstai, gebantys nustatyti žvėries rūšį ir atbaidantys medžioti neleidžiamą gyvūną. Dabar tie selektyviniai spąstai užmuš kiekvieną panašaus dydžio žvėrelį, kuris tik įkiš galvą į žabangus. Ten, kur vaikštinėja, plaukioja ir nardo bebrai, kuriuos su spąstais gaudyti galima, labai dažnai lankosi ir ūdros, o bebrams skirti spąstai pagal žvėrelių masę ir kūno mat­menis puikiausiai tiks ir ūdroms. Todėl, kad gaudant bebrus nebūtų sugaunamos ir medžioti draudžiamos ūdros, daugiau priklauso ne nuo spąstų tipo, o nuo medžiotojo patirties. Reikia vengti spąstus spęsti senose bebravietėse, ant perlipimo takų per senas apleistas užtvankas, prie senų susmukusių bebrų trobelių bei apleistų urvų. Visose šiose vietose gali tikėtis sugauti ir bebrą, nes jie kartais apsilanko ir apleistose senose bebravietėse, bet didelė tikimybė, kad į spąstus pateks ūdra. O bebravietėse, kur vyksta intensyvus gausios bebrų šeimynos gyvenimas, ūdros apsilanko daug rečiau.

 

Tačiau ūdros nėra toks jau retas gyvūnas (priešingai, jas jau galima būtų leisti medžioti), kad, kol jos dar tūno raudonojoje knygoje, netyčia sugavus reikėtų jas nešti į aplinkos apsaugos agentūrą ar zoologijos muziejų – užtektų tik įrašyti į medžioklės lapą, na, gal dar telefonu informuoti gyvosios gamtos apsaugos inspektorių.

Vytautas RIBIKAUSKAS
Medžioklės žinovas
up

Susijusios žymos
Komentarai