Ta žiema buvo jam pirmoji po to, kai jis, išlaikęs medžiotojo egzaminą, jau galėjo dalyvauti medžioklėse varant kaip visateisis dalyvis. Šio momento jis laukė ilgai, be galo entuziastingai domėjosi visais klausimais, susijusiais su artėjančiu sezonu, ir dažnai erzindavo vyresnius medžiotojus savo, kaip jiems atrodė, paprastais ir naiviais klausimais. Patyrę kolegos nelabai noriai dalinosi informacija, bet jis niekaip negalėjo suprasti to priežasties. Galbūt dėl jiems atrodančių akivaizdžių atsakymų arba dėl to, kad patys dažnai nežinojo, ką patarti, jie paprastai, numetę keletą bendro pobūdžio frazių, leisdavo suprasti, kad juos paliktų ramybėje. Tačiau toks nedraugiškas elgesys nė kiek nesumažino jo užsidegimo ir noro sudalyvauti savo pirmoje tikroje medžioklėje varant. Iš knygų jis pasisėmė daug naudingos informacijos ir manė, kad, bent jau teoriškai, yra tikrai pasirengęs atsistoti į liniją kartu su patyrusiais šauliais. Bet, lyg tyčia, sezono atidarymas vis buvo atidedamas. Tai kolegos nusprendę, kad dar per anksti, tai šventinis savaitgalis, tai staiga atėję stiprūs šalčiai lyg susitarę trukdydavo ir nutolindavo laukiamą dieną.
Pagaliau buvo gauta žinia, kad apsispręsta dėl datos. Jo džiaugsmui nebuvo ribų. Kaip ant sparnų jis lakstė po parduotuves pirkdamas šovinių ir aibę kitokių mielų, bet dažniausiai nereikalingų daiktų. Jam viskas buvo įdomu, neapsakomas azartas apimdavo vien pagalvojus apie artėjančio šeštadienio rytą. Kiekvieną vakarą jam vis sunkiau sekdavosi užmigti, vis dažniau užmerkus akis iškildavo būsimos medžioklės scenos, kurios paprastai baigdavosi taikliu šūviu į iš miško išbėgusį žvėrį.
Naktis prieš medžioklę buvo siaubinga ir kartu be galo maloni. Nepaisant dviejų nustatytų ir po kelis kartus patikrintų žadintuvų jis atsibusdavo kas valandą, neramiai žiūrėdavo į laikrodį ir vėl krisdavo į lovą stengdamasis užmigti. Nekantraudamas stebėjo laikrodžio rodyklę, kuri lyg sustojusi niekaip nenorėjo artėti iki laukiamo skaičiaus ir, galiausiai, nebeturėdamas jėgų laukti, pašoko iš lovos, išjungė abu žadintuvus ir nuėjo ruošti pusryčių. Tik už pusvalandžio atsikėlė kiti giminaičiai – medžiotojai. Jie neskubėdami pradėjo ruošti daiktus, dėliojo šovinius bei, atrodė, niekada nebaigs ieškoti pirštinių ir kepurių. Jam daugiau nieko nebeliko kaip tik stebėti tą „vėžlių* maratoną bei graužtis nagus iš pykčio. Visi jo daiktai buvo suruošti prieš kelias dienas ir patikrinti po kelis kartus, todėl jis nervingai vaikščiojo aplinkui bandydamas paspartinti susiruošimą.
Galiausiai jie išvažiavo. Šaltas žiemos oras, besiskverbiantis pro mašinos langą, atvėsino galvą ir šiek tiek apramino. Nespėjo jo akys priprasti prie brėkštančio ryto šviesos, kai automobilis, nuvažiavęs nuo asfaltuoto kelio, sustojo šalia kitų mašinų. Išlipę iš mašinų žmonės pradėjo sveikintis su senais bičiuliais, kurių nematė beveik visus metus. Pro mašinos langą buvo girdėti medžioklės istorijos ir anekdotai, o ryto tylą kartkartėmis sudrebindavo garsus vyriškas juokas. Išlipęs iš mašinos jis atsargiai, lyg bijodamas sulaužyti ploną sušalusio sniego sluoksnį, vaikščiojo aplink ją ir klausėsi, kaip girgžda sniegas po kojomis. Kupinomis vilties akimis žvelgė į tamsų, dar saulės neapšviestą mišką, iš kurio tikėjosi sulaukti savo trofėjaus.
Atėjo laikas traukti numerius. Jam atiteko skaičius 13. Nors jis nebuvo labai prietaringas, bet nemaloni mintis galvoje lyg ir bandė prasiskverbti į paviršių, tik greitai buvo nuvyta į šoną. Niekas negalėjo sugadinti jam šiandieninės šventės. Vadovas pradėjo skaityti saugaus elgesio medžioklės metu taisykles, bet tai jis jau buvo girdėjęs daug kartų per mokymus, todėl jo dėmesys labiau koncentravosi ties lakstančiais šunimis ir už vadovo nugaros nusidriekusiu mišku.
Varovai nuėjo link savo vietų, o medžiotojai, sekdami iš paskos patyrusiam šauliui, pajudėjo link tolimesnio miško krašto, kas kelis šimtus metrų palikdami vis naują medžiotoją, kurie gražia tiesia linija stojo po aukštos įtampos elektros laidais. Netrukus vadovas pasuko už miško kampo ir priekyje vietoj tvarkingo kirtimo jis pamatė tankų krūmyną ir mišką, kuris vingiais driekėsi tolyn, šioje vietoje jam buvo lemta pasilikti. Atėjus jo eilei stoti, vadovas parodė tarpą tarp dviejų krūmų, pro kuriuos vos matėsi miškas, ir visi nuėjo rikiuotis toliau. Jis buvo nemaloniai nustebintas, nors, žinoma, suvokė, iš kur reikia laukti žvėrių, bet niekaip negalėjo suprasti ir pamatyti, kur stovi artimiausi medžiotojai. Kad ir kaip stengėsi tarp tankių krūmo šakų įžiūrėti gretimus kolegas, bet taip nieko ir nepamatė. Aplinkui tvyranti tyla tik padidino nervinę įtampą, ir jis kojomis pradėjo mindyti sniegą, nesąmoningai stengdamasis sutirpdyti kuo didesnį jo plotą, kol galiausiai išgirdo balsą, sklindantį kažkur iš kairės ir lyg iš galo: „jei taip triukšmausi, tai nieko nesulauksi**. Jis bandė žiūrėti į tą pusę, iš kur, jo manymu, sklido balsas, bet krūmai visiškai užstojo vaizdą ir jis nieko nematė. Nebeliko nieko kito, kaip tik nustoti nerimauti ir susikaupti ties numatyta medžiokle. Tuo metu jį ir vėl apėmė azartas, net spengianti tyla prisidėjo prie to, kad adrenalino lygis pakilo iki nematytų aukštumų, ir nuo to įraudę skruostai apsnigtų krūmų fone atrodė tartum sniegenos speiguotą dieną.
Iš tolo pasigirdę garsai nutraukė jo pamastymus ir privertė dar stipriau suspausti šautuvą. Nors varovų skleidžiamą „muziką** jam dar dažnai teks girdėti, bet melodija, kurios jis klausėsi dabar, atrodė ypatinga. Kiekvienas AU, EI EI, galėjo lygintis su gražiausia tenoro arija. Bet žmonių garsai negalėjo prilygti Šimų kuriamai melodijai. Kelių skalikų balsai, susilieję į vientisą simfoniją, tai artinosi, tai vėl nutoldavo nuo vietos, kur jis stovėjo sustingęs laukime. Atrodė, tarsi šunys lakstytų milžiniškais ratais sekdami kažkieno pėdomis. Eilinį sykį nutolus šunų skalijimui jis pastebėjo judesį prie pat miško. Pradžioje sunku buvo patikėti, kad jam nepasivaideno, nes atrodė, kad susiūbavo medžio šaka, paliesta staigaus vėjo gūsio. Bet judesys pasikartojo, ir jis pamatė prie pat miško besislepiančias dvi stirnas. Patikėti tuo, ką matė, buvo sunku, tai, ko jis taip troško, tai, ko lauke ilgais rudens vakarais, pagaliau įvyko. Adrenalinas užplūdo kiekvieną jo kūno ląstelę, jis nieko nematė, tik stirnas ir šautuvo taikiklį.
Nors atstumas šauti buvo per didelis, jis vis tiek laikė šautuvą prie peties, nenuleisdamas akių nuo žvėrių. Po kelių minučių rankos pradėjo tirpti, nuo nepatogios stovėsenos maudė nugarą, tačiau šautuvo jis nenuleido. Neaišku, keik dar būtų trukusi ši akimirka, jeigu nebūtų pasigirdę artėjančių šunų balsai. Stirnos, aukštai pakėlusios galvas, pradėjo dairytis į visas puses, norėdamos nustatyti, iš kurios pusės artėja pavojus, ir galiausiai, išsigandusios artėjančio garso, milžiniškais šuoliais pradėjo bėgti nuo miško link krūmų, kur jų nekantriai laukė medžiotojas. Tačiau, lyg pajutusios krūmuose besislepiantį pavojų, dar nepriartėjusios šūviui tinkamu atstumu, įbėgo ir pasislėpė krūmuose kairiau nuo medžiotojo.
Jis nuleido šautuvą. Nusivylusiu žvilgsiu, pilnomis ašarų akimis, žvelgė į tą vietą, kur ką tik stovėjo stirnos. Sunku buvo suvokti, kad būdamas taip arti tikslo, jo taip ir nepasiekė. Nespėjęs iki galo suprasti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko, jis išgirdo krūmų tratesį, kuris artėjo iš tos pusės, kur buvo pasislėpę gyvūnai. Iš pradžių jis nesuprato, kas vyksta, ir tik pamačius tarp šakų judančius pilkus kailius išsisklaidė visos abejonės – stirnos bėgo link jo. Artėdamos milžinišku greičiu jos vienu metu atsidūrė jam beveik už nugaros. Laukti ir mąstyti nebuvo laiko į arba dabar jis šaus ir jo svajonės išsipildys, arba teks laukti kitos laimės valandos. Apsispręsti padėjo instinktas, todėl jis, staigiai pakėlęs šautuvą, paleido šūvį, po to dar vieną. Per tankiai susipynusias šakas negalėjo įžiūrėti šūvių rezultato, bet apsisukęs ir pamatęs iš krūmų išbėgančias dvi stirnas suprato, kad nepataikė. Atsidūrus tokioje situacijoje jam buvo likę tik prasikeikti dėl netaiklaus šūvio, tačiau staiga jis suvokė, kad šovė į tą pusę, kur prieš varymo pradžią girdėjo balsą, liepiantį jam netriukšmauti. Apimtas azarto jis buvo viską užmiršęs, šaunant jam net nekilo mintis, kur saugu paleisti šūvį, o kur ne, jis matė tik savo taikinį ir siekė tikslo pametęs galvą. Ir tuomet jį apėmė baimė, kuri staiga sugrąžino į realybę. Nepaisant šalto oro veidą išpylė prakaitas, per nugarą perbėgo šiurpuliai, o rankose laikytas šautuvas vos neišslydo iš sudrėkusių delnų. Pritūpęs jis bandė ką nors įžiūrėti tarp krūmų, bet, kaip ir anksčiau, nieko nematė. Pačios juodžiausios mintys pripildė jo galvą, blogiausia, kas galėjo įvykti tuo metu, jam pasirodė realu. Šios mintys milžinišku greičiu sukosi jo galvoje ir jis, nebežinodamas ką daryti, spiegdamas sušuko: „JONAI!** „Jonai!** – pakartojo jisai, bet atsakymas jam buvo vis ta pati mirtina tyla. Jis nežinojo, ką daryti, tad atsisėdęs ant sniego atsilošė į artimiausią medį ir delnu prabraukė per veidą, likę ant veido sniego gabaliukai tuoj pat ištirpo.
Ir netikėtai jis išgirdo: „A? Turi??** Tai buvo maloniausi žodžiai, kuriuos galėjo išgirsti tuo metu. Nervingai šypsodamasis jis atsikėlė nuo žemės ir giliai atsiduso. Taip, jis turėjo…. Jis gavo didžiausią pamoką, kurią jam galėjo padovanoti gyvenimas. Laimei, ta pamoka baigėsi be karčių pasekmių.
Autorius: Gudas
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
