Kuo minta mūsų elniniai žvėrys

Pradėsiu nuo to, jog specialiai žvėrių mitybos netyrinėju. Tiesiog fotografuoju žvėris. Šiam užsiėmimui reikia begalės laiko, tad gamtoje praleidžiu kokį trečdali metu. Taigi, ką jau ką, bet kaip gyvena mūsų žvėrys – žinau. Nors ir puikiai pažįstu mišką, puikiai orientuojuosi, kur laikosi (dienoja) žvėrys, tačiau sutiksite – bergždžias reikalas dieną landžioti po tankumynus ir stengtis pamatyti žvėrį. Dėkingiausia vieta išvysti žvėrį – tai erdvės: miško keliukai, grioviai, kvartalinės linijos, aikštės, kirtavietės, na, ir aišku, miškų pakraščiai, kur sutemus jie skuba maitintis. Nuolatinį darbą, kurį darau ištisus metus, pavadinčiau žemės ūkio kultūrų miškų pakraščių žvalgymu. Per metus žvėrių vakarieniavimo, tiksliau – naktipiečiavimo, vietos nuolat keičiasi, todėl kas savaitę ar dvi tikrinu miškų pakraščius, tyrinėju žvėrių takus, intensyviausio maitinimosi vietas. Ir tik po to – fotomedžioklė. Arba pamiškėse, arba miško erdvėse, kurias kerta žvėrių takai. Keleri metai tokio darbo leido padaryti kai kuriuos apibendrinimus, kuriais ir norėčiau pasidalyti.

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad rašysiu apie elninių žvėrių mitybą tik intensyvios žemdirbystės regione – Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, kur pramaišiui su drėgnais lapuočių miškais plyti didžiuliai dirbamos žemės plotai. Be jokios abejonės, nederlinguose Rytų ir Pietų Lietuvos smėlynuose, kur vyrauja pušynai, mažai dirbamos žemės, o kultūros ir derliai toli gražu negali lygiuotis į derlinguosius dirvožemius, žvėrių mityba labai skirsis. Analogiškai ir Žemaitijos kalvynuose, kur vyrauja ne ariami laukai, o ganyklos. Dieną, būdami dienojimo vietose ir norėdami būti nepastebėti, žvėrys stengiasi mažiau judėti, tad dieninių maitinimosi ciklų metu daugiausia jie minta žoline miško augalija arba medžių lapais, šakelėmis. Vakare temstant pajuda į atviras miško vietas ir galop sutemus – į žemės ūkio naudmenas, iš kur švintant vėl grįžta į dienojimo vietas. Rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kada sutemos trunka didesnę paros dalį, atitinkamai daugiau laiko jie praleidžia laukuose. Žiemą miške stokojant pašarų atvirose vietose žvėrys maitinasi ir dienos metu. Tai ypač pasakytina apie danielius, stirnas, kurie ir dienoja miškų pakraščiuose, nešvaisto energijos didesniems atstumams įveikti. Taurieji elniai, nors ir labai atsargūs, jautrūs, visada dienojantys atokesnėse ramesnėse vietose, iki kurių nevengia nukeliauti didesnių atstumų, – net ir jie žiemą kartais dienas leidžia atviruose dirbamuose laukuose.

 

Mūsų miškuose laisvai gyvena šie elniniai žvėrys – taurusis elnias, danielius, stirna, briedis. Pirmosios trys rūšys – žolėdžiai gyvūnai. Žolinė augalija jų racione visus metus sudaro didžiąją dalį. Vasarą medžių lapai, ūgliai, šakelės, žievė, mano pastebėjimais, tesudaro 10-30 proc. viso maisto, o žiemą, priklausomai nuo vietovės, kurioje žvėrys gyvena, ir pašarų miškų pakraščiuose gausumo, medžių, krūmų ir puskrūmių dalis racione gali siekti net 40-60 proc. Taigi visais metų laikais žolinė augalija vyrauja ir, bent jau intensyvios žemdirbystės regione Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, žemės ūkio kultūros sudaro nors pusę viso elninių žvėrių maisto rado: to.

Briedis, skirti’ *ai nei pirmosios trys rūšys, – dendrofagas. Jo racione visus metus vyrauja medžių ir krūmų lapai, ūgliai, šakutės, žievė, o žolinė augalija sudaro mažesniąją dalį. Briedžiai, šiuo metu gyvenantys mūsų miškuose, yra slapukai. Atvirose vietose juos sutiksi nedažnai, tad žemės ūkio kultūros jų maiste nesiekia daugiau nei 10-20 proc., tačiau pirmenybė, teikiama vienoms ar kitoms kultūroms, yra panaši kaip ir pirmųjų trijų rūšių.

Be abejo, gyvūno mitybos į jokias formules ar tikslius skaičius nesudėsi. Viskas priklauso nuo konkretaus individo, miško, kuriame jis gyvena bioekologinių savybių, konkrečių metų klimato sąlygų, lemiančių augalų vegetacijos raidą, žemės ūkio kultūrų laukų kaitos žvėrių gyvenamoje teritorijoje. Net miške, kuris gyvenamosios aplinkos ir maisto požiūriu yra gana stabili ekosistema, nuolat atsiranda naujų kirtaviečių (gera mitybos bazė žiemą), jos greit apželia vešlia žoline augalija, vėliau čia atsiranda miško kultūrų, jaunuolynų. Nedidelio miško plote mitybos bazė nuolat kinta, o didelėje teritorijoje metai iš metų mitybos vietų pasirinkimas išlieka palyginti pastovus, žvėrims tenka tik judėti iš mažiau palankių mitybai vietų į palankesnes. Analogiškai ir su žemės ūkio naudmenomis: labiau žvėrims tinkančios kultūros vienais metais bus miško pakraščiuose, kitais – gerokai nuo jo nutolusios, tačiau palyginti didelėje (keliasdešimt tūkstančių hektarų) teritorijoje pasirinkimas metai iš metų išlieka tolygus. Tiesiog žvėrys priversti arba judėti skirtingo ilgio maršrutais iki palankesnių mitybos vietų, arba keisti savo gyvenamąsias vietas ir apsistoti arčiau geidžiamo pašaro šaltinių.

Prieš du ar tris dešimtmečius išleistose knygose, kuriose aprašoma elninių žvėrių mityba, teigiama, kad žvėrys pirmenybę teikia cukriniams runkeliams, dobilams, daugiametėms kultūrinėms pievoms, kukurūzams, kviečių želmenims ir grūdams. Žiemą, bent jau tauriųjų elnių, traukos objektas buvo gyvulininkystės kompleksai. Kas pakito per paskutinius dešimtmečius? Neliko gyvulininkystės kompleksų, iki minimumo sumažėjo dobilų ir kultūrinių pievų plotai ir atsirado… rapsų. Tai žvėrių mityboje – kultūra Nr. 1. Be jokios abejonės, ar maitindamiesi miške, ar žemės ūkio naudmenose, žvėrys visada pirmiausia rinksis kaloringiausią, geriausiai įsisavinamą, skaniausią pašarą. Kaip į mūsų virtuvę atėjo ir joje įsitvirtino nauji patiekalai – picos, mėsainiai, traškučiai, skrudintos bulvytės, taip žvėrių mityboje atsirado rapsai. Šalia kviečių rapsai žemdirbiui tapo viena labiausiai pageidaujamų kultūrų – stabiliai aukšta kaina, didelis poreikis rinkoje. Rapsų plotai plyti kokiame ketvirtadalyje ar trečdalyje visos dirbamos žemės. Ko gero, žvėrys jį atrado kaip puikų, maistingą augalą ir galiausiai jis tapo geidžiamiausias.

Štai kaip schematiškai pavaizduočiau žvėrių mitybą skirtingais metų laikais:
Žiema. Kultūra Nr. 1 – žieminiai rapsai. Kaloringi, maistingi, pašalę pasidaro saldūs
– pats tas pašaras badmečiu. Žieminių rapsų laukuose nuolat maitinasi taurieji elniai, danieliai ir stirnos (danieliai ir stirnos jame gali net gyventi kiaurą parą), šernai. Miško pakraščiuose, netoli kurių auga šios kultūros, susitelkia didesnė žvėrių populiacijų dalis. Antroje vietoje – neapartos javų ar rapsų ražienos. Na, dar iš bėdos žiemkenčių pasėliai, kultūrinės ganyklos. Paklausite, o kaip cukrinių runkelių ir kukurūzų laukai? Šiuolaikinei našiai žemės ūkio technikai nuėmus derlių (ir jei jis iki žiemos išvežamas), ne kažin kas toje žemėje ir belieka. Gal tik šernai dar šį tą sugeba susirasti ir išknisti, bet stirnoms ir danieliams čia tikrai nėra kas veikti.

Pavasaris, kovo pabaiga-balandis. Žieminiai rapsai tampa kartūs, nyksta jų lapai. Pats skanumas – žiemkenčių pasėliai. Prasideda vegetacija, į lapus patenka daug maisto medžiagų. Kaip nepasmaguriauti tokiais skanumynais. Balandžio pabaiga-gegužė. Žaluma veša miškai, maisto per akis. Į laukus eiti jokio poreikio. Be to, pavasaris

– jauniklių metas. Elnių ir danielių patinai beragiai – gėda jiems apskritai atviroje vietoje rodytis.

Gegužės pabaiga-birželis. Iš pradžių sužydi žieminiai, vėliau – vasariniai rapsai. Visu šiuo laikotarpiu rapsai – ir vėl kultūra Nr. 1. Miške maisto vis dar apstu, tačiau kodėl nepasilepinti skanumynais? Žydintys rapsai – tarsi desertas. Net šviesiu metu elniai nesibaimina eiti į rapsų laukus ir juose praleisti netgi dieną.

Liepa-rugpjūtis
. Pašaro pilni laukai: kviečiai, dobilų atolai, kukurūzai, cukriniai runkeliai. Prioritetų nėra – tinka viskas.

Rugpjūtis-rugsėjis. Javapjūtė ir iš karto po jos – sėja. Dažniausiai lankomasi neapartose ražienose, ypač rapsų. Geidžiamiausias objektas, be abejonės, – cukriniai runkeliai.

Ruduo ir žiemos pradžia. Cukriniai runkeliai, kol nuimamas jų derlius, neapartos ražienos, tačiau su jais pradeda „konkuruoti“ žieminių rapsų ir žiemkenčių pasėliai.

Elniniai žvėrys ir žemės ūkio naudmenos. Ką apie tai mano žemdirbiai? Komentarai nereikalingi… Šiandieninė žemdirbystė – verslas su išskirtinėmis sąlygomis: išmokos, kompensacijos, nuostolių padengimas. Žemdirbys taip įpratintas iš visur ir už viską gauti, kad net nesuvokia, jog tam tikrą grąžą gamtai ir jis turėtų duoti (net pats išsigandau tokios šventvagiškos minties, užars mane už ją į žemę). Nesu prieš žemdirbius, nerūpi man medžiotojų mokamos kompensacijos už žvėrių padarytą žalą, tačiau norėtųsi užstoti žvėris. Kiek labiau pasigilinus į šią temą teks parašyti atskirą straipsnį, bet trumpai apibendrinant šią problemą reikia pasakyti -ji per daug išpūsta.

Žinoma, tam tikrose vietose ir tam tikrais atvejais žvėrių padaryta žala gali būti didelė ir aiškiai matoma (neneigsiu šernų daromų nuostolių kviečių ar kukurūzų laukuose, bet čia juk kalbame apie elninius žvėris). Kita vertus, reikšti pretenzijas žvėrims, reikalauti kompensacijų ir žinias-klaidoje „pūsti“ grėsmės burbulą tapo madinga. Koks skirtumas, ar žieminių rapsų lapeliai pavasarį nunyks, ar juos žiemą nuskabys žvėrys? Arba želmenys – ar dalį jų nuės žvėrys, ar jie patys nunyks, kai pradės natūraliai retėti, kol tankumas pasidarys optimalus?

Galėčiau pateikti dešimtis nuotraukomis iliustruotų pavyzdžių, kaip atrodo elninių žvėrių „nuniokotų“ pasėlių plotai (nuimtas derlius tebūna ūkininko sąžinės reikalas). Manyčiau, kad daugeliu atvejų „saikingas“ žvėrių pasėlių skabymas ne sumenkina, o priešingai – kaip tik padidina derlių. Na, bet apie tai – kituose straipsniuose.

Ir galiausiai – ar žvėriena yra ekologiška mėsa? Šį mitą teks griauti. Jei atidžiai skaitėte, kuriuo metų laiku ir kur žvėrys intensyviausiai maitinasi, tai turėjote pastebėti – tuose pasėliuose, kuriuose tuo metu intensyviausiai tręšiama, purškiama insekticidais, herbicidais, pesticidais. Kitaip sakant, tokia žvėriena jau būtų su „prieskoniais“. Daugeliu atvejų intensyviausio chemijos naudojimo laikotarpiu net plika akimi iš žvėrių elgsenos matoma, kad jie būna apsinuodiję.

Šįkart tiek. Ateityje šioje trumpoje apžvalgoje paliestas temas norėčiau paplėtoti, pasidalyti savo pastebėjimais ir apibendrinimais.

Autorius: Ramualdas Barauskas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.