Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Klausimas vilkui: kas atstos šerną – stirna, bebras ar…?

Turinys:

Vilkas – tipinis plėšrūnas, kurio maisto racionas išskirtinai platus. Vilkai ėda bet kokios kilmės mėsą, kurią tik gali pasiekti, neišskiriant dvėselienos. Gamtininkų stebėjimai rodo, kad vilkai medžioja nuolat, kad jie niekada neklajoja po miškus ir laukus šiaip sau. Sumedžioję eilinį grobį, pasisotinę ir pailsėję jie pradeda kitos aukos paiešką. Manoma, kad nėra nė vienos potencialaus grobio rūšies, kurios vilkai nemedžiotų, jei tik ji gyvena toje pačioje teritorijoje, kaip ir vilkai.

Įvairių šalių mokslininkų duomenimis dažniausiai didžiausią vilko maisto dalį sudaro laukiniai kanopiniai gyvūnai. Tačiau daugumoje šalių, jeigu ne visose, kur vilkai gyvena drauge su naminiais gyvuliais, susiduriama su naminių gyvulių pjovimo atvejais. Tai yra ypač problemiškas vilkų maisto šaltinis, kadangi praradimai kelia ne tik finansinės kompensacijos klausimą, bet ir stiprų emocijų proveržį.

Teisingumo dėlei reikėtų paminėti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pietvakarių Sibire atliktą tyrimą, kurio metu buvo palyginti vilkų ir jų papjautų naminių gyvulių kiekiai. Skaičiavimai parodė, kad per metus kiekvienas vilkas papjovė mažiau nei vieną gyvulį, kurių 78-88 proc. sudarė avys. Taigi, nors žmonių požiūriu vilkų daroma žala didžiulė, tačiau metiniame vilkų racione naminiai kanopiniai sudaro tik nežymią dalį.
Žymus vilkų tyrinėtojas L. D. Mechas rašė: „Nėra abejonės, kad konkrečiose vietovėse vilkai specializuojasi tam tikros rūšies medžioklėje ir ypač ištobulino grobio sugavimo įgūdžius”. Tačiau atlikus kitus tyrimus pastebėta, kad vilkai palyginti greitai įpranta medžioti niekada nematytas žvėrių rūšis.

Lietuvoje vilkų mitybą 1958-1959 metų žiemomis tyrė dr. J. Prūsaitė. Buvo išanalizuoti 57 vilkų skrandžiai ir 6 ekskrementai. Reikia paminėti, kad 32,7 proc. vilkų skrandžiai ir žarnynai buvo tušti. Iš likusios dalies skrandžių nustatyta, kad vilkai daugiausia mito stirnomis (27,6 proc.), šunimis (12,0 proc.), kiškiais (6,9 proc.). Naudota masalui arkliena sudarė 12 proc. Tiriamuoju laikotarpiu stirnos buvo sutinkamos kiekviename miške, o kai kur net gausiai, todėl ir vilkų racione pagal rūšinę sudėtį jos dominavo. Šernai buvo sutinkami ne visuose miškuose (jų buvo žymiai mažiau nei stirnų), todėl ir jų likučiai rasti tik 3,3 proc. skrandžių. Elnių likučių nebuvo rasta, tačiau iš stebėjimų žinoma, kad tuo metu vilkai susimedžiodavo ir elnių. Taip pat minima, kad pasitaikydavo atvejų, kai vilkai susimedžiodavo bebrų.

Gerokai išsamiau vilkų mityba tyrinėta kaimyninėse šalyse. Latvijoje vilkų racione nustatytos 22 maisto rūšys. Čia elniniai sudarė 49,4-51,2 proc. (vasara-žiema), šernai – 20,0-33,9 proc., bebrai – 18,8-3,9 proc. Estijoje vilkų maiste dominavo stirnos (50,9 proc., Latvijoje – 14,9 proc.), briedžiai (11,8 proc., Latvijoje – 0 proc.), šernai (16,8 proc.), kiškiai (5,8 proc., Latvijoje – 0 proc.), bebrai (0,2 proc.), smulkūs graužikai (10,2 proc., Latvijoje – 0 proc.). Belovežo girioje elniniai žvėrys sudarė 79-84 proc., šernai atitinkamai – 17-13 proc. Pietų Lenkijoje vilkų maiste elniniai žvėrys nuo pavasario iki rudens buvo aptinkami dažniausiai (79,6-91,5 proc.). Tačiau žiemą jų dalis sumažėdavo iki 44,6 proc., o šernų suvartojimas išaugdavo (nuo 1,7 proc. vasarą iki 40,3 proc. žiemą).

Apžvelgiant vilkų mitybos tyrimų rezultatus daugelyje šalių, tampa akivaizdu, kad vilkų racionas labai įvairus ir nulemtas konkrečių gamtinių sąlygų. Štai teritorijose, kur būdavo gausu kiškių, jų likučiai dominavo ir vilkų maiste (70-90 proc., o kartais ir 100 proc.). Analogišką įtaką vilkams darė pelėnai, lemingai, švilpikai, bebrai.
Kai kuriose teritorijose vaisiai ir uogos vilkų labai mėgstamos ir vartojamos ypač dideliais kiekiais. Šiaurės Italijoje erškėtrožinių šeimos vaisiai sudarė nuo 18,7 proc. iki 39,0 proc. maisto per metus. Graikijoje net 42,8 proc. vilkų skrandžių buvo aptikta vaisių ir javų.

Didelę įtaką visuomenės nuomonei padarė 1963 metais išleista populiari F. Mowat knyga „Never Cry Wolf “ (lietuvių kalba knyga vadinosi „Ne vilkai kalti”). Milijonai žmonių buvo įtikinti, kad vilkai minta pelėmis ir tik kartais susimedžioja karibu. Vėliau autorius prisipažino suklastojęs didžiąją knygos istorijos dalį. Taigi, mokslininkų duomenimis, Šiaurės Amerikos vilkų racione kanopiniai buvo dominuojantys. Vasarą reikšmingu medžioklės objektu tapdavo bebrai ir kiškiai, tačiau kanopiniai išlikdavo svarbia maisto dalimi.
Taigi vilkų mityba plačiai tyrinėta visame pasaulyje, nustatytos bendros tendencijos. Tačiau matome, kad didelę įtaka daro konkrečios teritorijos specifiškumas, gamtinės, klimatinės sąlygos, potencialių aukų rūšinė sudėtis, jų gausumas, populiacijos sudėtis ir panašiai. Štai 2004-2011 metų laikotarpiu visoje Lietuvos teritorijoje ištyrus 178 vilkų ekskrementus, 1 išvamą, 7 skrandžių turinius ir 19 papjautų gyvūnų likučius buvo identifikuota 14 rūšių vilkų maisto šaltiniai: briedžiai, taurieji elniai, stirnos, šernai, bebrai, kiškiai, usūriniai šunys, peliniai, o taip pat smulkūs paukščiai, vabalai, vaisiai bei žolės; buvo rasta ekskremetų su galvijų ir avių likučiais bei antropogeninės kilmės daiktais (plastmasės gaminiai).

Šio tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai buvo randami laukinių kanopinių žvėrių likučiai (76,4 proc. ištirtų pavyzdžių). Stirnos ir tauriojo elnio plaukai labai panašūs, todėl buvo išskirta tik elninių šeima, kurios atstovų rasta 43,4 proc. pavyzdžių, likusią kanopinių žvėrių dalį sudarė šernai (33,0 proc.). Bebrų likučių buvo surasta 18,1 proc. ištirtų pavyzdžių. Visų kitų rūšių maisto šaltiniai surasti palyginti retai ir nedideliais kiekiais.

Vilkų racione kanopiniai žvėrys dominavo tiek vasaros, tiek žiemos sezono metu. Vilkų suėdamų elninių žvėrių dalis dar labiau išaugdavo žiemos laikotarpiu, kuomet elninių aptinkamu- mas maiste padidėdavo nuo 36,0 proc. (vasarą) iki 52,4 proc. (žiemą). Bebrų likučių vilkų maiste buvo randama visus metus, tačiau vasarą dažniau negu žiemą.
Vasarą vilkų maiste buvo rasti nedideli kiekiai smulkių paukščių, vabalų ir vaisių sėklų. Vasaros laikotarpiu surastas vienas ekskrementas, kuriame buvo galvijo ausies ženklinimas.
Vilkų mitybos objektų pasirinkimo pirmumas aps ai 1U0^S ištyrus Kamanų gamtinio rezervato teritorijoje gyvenančių vilkų ekskrementus. Apskaitų duomenys rodė, kad Kamanų rezervato teritorijoje žiemą gyvenusi kanopinių gyvūnų populiacija buvo su a ryta iš šernų (49 proc.), stirnų (28 proc.), elnių (17 proc.) ir briedžių (5 proc.). Nustatyta, kad vilkų pasirinkimas medžiojant laukinius kanopinius žvėris buvo gana panašus į aukų pasiskirstymą.
Vilkai šiek tiek pirmumą teikė tik elniams ir stirnoms. Ir atvirkščiai, šiek tiek vengė medžioti šernus ir bebrus. Atsižvelgiant į buvusį potencialių aukų tankį, vilkai rečiausiai medžiojo briedžius. Kamanų rezervate buvo suskaičiuoti 29 kiškiai, bet vilkų ekskrementuose jų likučių rasti nepavyko. Tas pats pasakytina ir apie lapes, barsukus, usūrinius šunis, kiaunes, kurie tiriamuoju laikotarpiu gyveno rezervato teritorijoje, bet vilkų ekskrementuose jų likučių nebuvo rasta.

Kamanų gamtiniame rezervate surinktuose vilkų ekskrementuose nerasta ir naminių gyvulių likučių. Tiesa, neužregistruota ir gyventojų nusiskundimų dėl vilkų padarytos žalos prie Kamanų rezervato esančiose teritorijose, nors rezervato apylinkėms būdingi smulkūs ūkiai.
Kaip kis vilko racionas drastiškai sumažinus šernų kiekį? Drąsu būtų kažką kategoriškai teigti. Gamta labai sudėtinga ir jos vingiai sunkiai nuspėjami. Veikia daug kompensacinių mechanizmų, kurių reikšmė kinta priklausomai nuo konkretaus atvejo. Į šį klausimą atsakys tik vilkai… O be to, gali būti, kad kiekviena vilkų gauja į susidariusia padėtį reaguos šiek tiek savaip.

Autorė: Renata ŠPINKYTĖ-BAČKAITIENĖ
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 2

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now